„Sartų haiku“ skaitomi Japonijoje

Vilija VISOCKIENĖ – Kultūros centro Dusetų dailės galerijos informacijos specialistė. Ji – ne vien Dusetų krašto metraštininkė, įamžinanti įvykius, šventes ir renginius, bet Zarasų krašte puikiai žinoma menininkė, surengusi ne vieną personalinę parodą, dalyvaujanti įvairiuose renginiuose.
2002-aisiais Metų literato premija skirta už publikuotą poetinę kūrybą; 2021 metais pelnė rajono Kultūros ir meno premiją už kūrybinių inovacijų fotografijoje, karpiniuose, poezijoje diegimą, puoselėjant Zarasų krašto kultūrinę įvairovę bei garsinant Dusetų kraštą.

Kūrybos versmės pradžia

„Kūryba mano gyvenime buvo visada, kiek tik save pamenu“, – sako Vilija ir pasakoja ne tik apie vaikiškus piešinius, net ir apie keramiką. Tiesa, visiškai kitokią, nei mes įsivaizduotume. Vilija prisipažįsta: vaikystėje to žodžio „keramika“ tikrai nebuvo girdėjusi. Ir pirmieji lipdiniai buvo visiškai paprasti – iš pilkšvo šlyno nulipdyti kiškučiai. Dar ji mėgo siūti žaislus iš įvairiausių medžiagų, kailio skiaučių. Tas siuvinių kūrybos ciklas vėliau tarsi buvo atkartotas – sugrįžo gimus sūnums, siūdavo visokius gauruotus dideliausius žvėris.
„Aštuoniolikos metų pradėjau rašyti poeziją, nors iki tol ja beveik nesidomėjau. Užtat ankstyvoje paauglystėje su suolo drauge rašėm „romanus“. Aišku, kad jie neišliko. 🙂 Įstrigo vienos moters frazė, pasakyta man mažai: „Tu būsi menininkė“… Džiaugiuosi, jos žodžiai išsipildė – neįsivaizduoju savęs niekur kitur. Na, nebent kokiam zooparke, nes gyvūnai lydi nuo mažens“, – šypteli visada santūri Vilija ir atvirauja turinti labai smagių prisiminimų, nes tikrai yra tekę padirbėti privačiame zoologijos sode.
Iš pradžių Vilija ilgėjosi Suvalkijos lygumų, tos begalinės erdvės akims ir sielai, tačiau dabar jau savo peizažo nebeįsivaizduojanti be tyvuliuojančių didžiausių Lietuvos ežerų: Salake – Luodis, Dusetose – Sartai. Ji pabrėžia: „Neįsivaizduoju savęs mieste – teko ten gyventi, bet nepasiilgstu. Tvankus skruzdėlynas. Man užtenka savo darbo kambario, ežero, miško. Mano kiemas ribojasi su regioninio parko pievomis, kuriose peri gervės, žydi gegužraibės, teka Šventoji… Gyvenau ir vienkiemyje. Ten buvo dar smagiau. Tikrai esu ne miesto žmogus.“
Kūryba – tai versmė, kuri niekada neužšąla. Ji kunkuliuoja, veržiasi iš gelmės, tad jos galia nemąžta. Ar prisimenate Šventojo Rašto žodžius: „Nes kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.“ (Mt 25,29)

Karpiniai – lyg kraitinė skrynia

„Pirmasis bandymas karpyti nepatiko (buvau gal 20-ies metų). Praėjus dešimtmečiui, savo spygliukais mane užkabino ant popieriaus apibrėžta ir iš jo iškirpta džiovinta gervuogės šakelė – antrasis mano bandymas karpyti“, – pasakoja Vilija, kuri nuo 2000 metų yra iškarpiusi per 1000 mažų ir didelių popieriaus karpinių (reikėtų dar pridurti – įspūdingų), kuriuose įamžintos Lietuvos šventovės, tradicinė lietuvių liaudies ornamentika, fantastinės ir mitologinės būtybės, žmonės, gyvybės medis, švenčių elementai.
„Pradžioje karpiniai buvo tokie realistiniai, tradiciniai, juodai balti. Per pastaruosius 10 metų jie labiau pasikeitė: tapo asimetriniai, šiuolaikiškesni, spalvoti“, – Vilija dėkinga žinomai Zarasų krašto tautodailininkei, audėjai Adelei Tumėnienei, pastebėjusiai jos karpinius ir 2001 metais paskatinusiai dalyvauti parodoje. Netrukus raginimo sulaukė ir iš karpinių meistrės, zarasiškės Bronės Manelienės. Šių dviejų talentingų menininkių patarimai, kartu ir motiniški stumtelėjimai buvo lemtingi: karpiniai, pasiekę Vilnių, teigiamai įvertinti. Netrukus Vilija įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą.
„Anksčiau daug karpydavau, nors jau ir vėl norėtųsi grįžti prie žirklučių, tačiau kol kas laiką suvalgo kiti menai – fotografija, grafika, tapyba“, – atvirauja menininkė, kurios karpiniai papuošė dvi Dusetų K. Būgos bibliotekoje įsikūrusio literatų klubo „Atgaiva“ poezijos rinktines (2016 m. ir 2024 m.); Marijos Atkočiūnaitės – Varenbergienės poezijos knygą „Esu“ (2019 m.) ir Joanos Stašienės poezijos knygą „Einant per žemę“ (2020 m.).
„Kūryba – tai jau atgaiva dvasiai, kur niekam nieko nereikia įsipareigoti. Jei kartais kažkas įsigyja mano kūrinį – tai paskata kurti toliau, bet ne kūrybos tikslas“, – teigia Vilija, kurios kūrinių galima išvysti „facebook“ socialinėje paskyroje.
Karpiniai – lyg kraitinė skrynia – talpūs: čia visa mūsų tautos išmintis, sukasi amžinas Rėdos ratas, skamba liaudies dainų aidai, atgyja pasakų herojai, paslaptingai čiurlena istorija ir plevena dabarties dvasia. Džiugu, kad parodų lankytojai, regėdami Zarasų krašto menininkės Vilijos Visockienės – daugiau nei 30 grupinių fotografijos, popieriaus karpinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Japonijoje, Rusijoje, Ukrainoje dalyvės – kūrybą, subtiliau ir giliau pajaučia visą Lietuvą.

Fotografija – sustabdytos akimirkos gelmė

„Mano Tėvas buvo fotografas mėgėjas, tikriausiai tai ir lėmė potraukį fotografijai. Fotografavimas prasidėjo, kaip tikriausiai ir visiems, jaunystėje nuo fotoaparato „Smena“. Tradiciškai – juostelės, vonelės, tamsa, raudona lempa ir bemiegės naktys, nes norėdavosi kuo greičiau pamatyti rezultatą. Auginant vaikus, labai pravertė tuo metu jau įsigalėjusios skaitmeninės juostinės „muilinės“, – Vilija, kurios nuotraukos puošia irgi ne vieną leidinį, prisimena savo pirmąjį „veidrodinuką“, kuris tuo metu atrodė tobulas. Laimėjusi fotografijos konkurse „Debiutas“, gautuoju prizu – sisteminiu fotoaparatu, tada prilygstančiu tikram stebuklui, – ilgai negalėjo atsidžiaugti. Dabar fotografės rankose dažniausiai būna kitas stebuklas – išmanusis telefonas.
„Kokybė dar ne viskas – vis susigalvoju, kaip apsisunkinti gyvenimą. Pinhole, monoklis, cianotipija – viskas tam tinka, svarbu, kad būtų neryšku, paslaptinga ir užimtų kuo daugiau laiko :). Išbandyta didžioji dalis fotografijos sričių, – pradedant gamta, baigiant aktais. Pernai išmokau dirbti duetu su dirbtiniu intelektu, padarėm visą seriją įdomių darbų, tačiau, naujumo ir susidomėjimo žavesiui išblėsus, pasukome skirtingais keliais“, – atvirauja Vilija ir prisipažįsta, jog dar neišbandyti dronai, povandeninė fotografija.
O kas žino – gal kada nors… Juk ir karpiniai, visą dešimtmetį kantriai lūkuriavę, sulaukė ne tik savo eilės, bet ir gražių įvertinimų.
V. Visockienė sakosi, kad savo archyvą daugmaž sudėliojo į lentynėles, išleidusi per dešimtį mažo tiražo autorinių albumų su nuotraukomis, piešiniais, poezija, tačiau nutylėdama, kad 2012 metais tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos konkurso „Debiutas‘12“ nugalėtoja. 2013 metais įstojo į gamtos fotografų klubą „Žalias skėtis“, o 2016 metais – į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. 2016 metais jai suteiktas meno kūrėjos statusas.
Niekas negali pasakyti, kiek akimirkų sustabdė Vilija. Kadangi laikas turi savybę išnykti, įamžintos akimirkos dažnai pasako daug daugiau nei regimas vaizdas – jos atveria jausmus arba grąžina laiką atgal.

Piešimas

„Patinka grafika – bet ne tradicinė. Tai linokarpiniai – taip juos vadinu“, – šypteli Vilija, iš seno linoleumo karpanti trafaretus, o vėliau juos spausdinanti tradiciniu linoraižiniu būdu (tam reikalui įsigijo net 1905 metų rūbų gręžimo volą – ne tik gražų, bet ir naudingą daiktą).
„Atgaivinau vaikystės molines svajones, lankydama dusetiškio keramiko Romualdo Pučeko užsiėmimus. Puikus mokytojas, kurio visi mokiniai daro nuostabius darbus. Todėl suprantama, kad aš irgi džiaugiuosi saviškiais“, – lyg man, lyg sau sako menininkė ir prisipažįsta supratusi: visko aprėpti – neįmanoma, todėl dabar keramiką apleido…
Bet čia dar ne viskas. „Prieš dvejus metus pagaliau įgyvendinau seną slaptą svajonę – nusipirkau drobių, akrilo ir leidau sau pasiautėti. Abstrakcijas pakeitė naivioji tapyba, surengiau ir parodą naujai atidarytoje Gerdos Šeirės „Prasmių galerijoje“ Zarasuose. Ačiū jai už pakvietimą ir pasitikėjimą“, – kalba Vilija ir pabrėžia, jog tai „sėkmingai nutikusi kūrybinė avantiūra :)“.
„Džiugina, kai esu kviečiama iliustruoti knygas. Iš vienuolikos iliustruotų (kai kuriose – kaip bendraautorė) daugiausia atsakomybės ir kūrybinio smagaus „nervo“ patyriau piešdama tušo iliustracijas šveicarų rašytojo Peter Bichsel apsakymų rinktinei „Vaikiškos istorijos“ (vertėja Indrė Dalia Klimkaitė, 2017 m.). Norėčiau dar tokio iššūkio!“ – ištartuose Vilijos žodžiuose skamba ir kvietimas, ir viliojimas.
„Parodų neskaičiuoju – jų nemažai, jos pinasi į vieną margą, kupiną džiugesio pynę. Tačiau kartais tenka ir atsisakyti kvietimų – parodų rengimas nepigus malonumas. Plenerų norėtųsi daugiau, bet esu savamokslė, o jie dažniausiai skirti profesionalams. Tad susikuriu kūrybos oazę namuose, ypač žiemos metu, kai stoja savotiškas ramybės metas. Ir kaip keliones mėgstantis, tačiau mažai keliaujantis žmogus, kopiu į naujas kūrybines viršukalnes. Gal todėl kiekviename gyvenimo etape – vis kita meno šaka. O tai, aišku, nieko gero: netapau vienos srities profesionale. Bet ar norėčiau tokia būti – ko gero, ne“, – tyliai sako daugybės talentų menininkė, tačiau vienas jų – ypatingas kuklumas.
Žymus graikų rašytojas ir filosofas Plutarchas teigė: „Tapyba turi būti poezija, kuri tyli, ir poezija turi būti tapyba, kuri kalba.“ Tai liudija ir Vilijos kūriniai.

Haiku

„Rašau daug tekstų spaudai apie renginius, žmones. Tad haiku – griežtas žodžių ribojimas – lyg atokvėpis.
O dar haiku – tai tyli momentinė nuotrauka. Nebesilaikau griežto skiemenavimo, norisi juos dar sumažinti, kad vos keliais žodžiais išreikščiau norimą mintį. Kartais pavyksta“, – tyliai prisipažįsta ir patikina, kad albumas „Sartų haiku“ (2020 m.), su vertimu į japonų kalbą, su fotomenininko, dusetiškio Genadijaus Kovaliovo nuotraukomis – nuostabus Linos ir Gintauto Kažemėkų sumanymas ir jo realizavimas.
„Sartų haiku“, skaitomi Japonijoje, – nereali istorija, lyg iš pasakos „Tūkstantis ir viena naktis“, – dėsto menininkė, ir supranti, kokios kartais būna tuščios ne tik ilgaskiemenės, bet daugiažodės, tačiau ničnieko nepasakančios frazės.
Tradicinę XVII amžiaus japonų poezijos formą įvaldžiusi menininkė žino, kad poetai turi girdėti ne tik ausimis, bet širdimi ir akimis, ir ne vien tik tada, kai rašo Sartų haiku.

Gyvenimas Dusetose

„Iš menų išgyventi gali tik arba genialus, arba labai talentingas, produktyvus, verslus žmogus – tai sunkiai suderinama, bet nutinka tokių dalykų. Aš tokia nesu. Džiaugiuosi turimu mėgstamu darbu, iš jo ir gyvenu. Tuoj bus 10 metų, kai dirbu Kultūros centro Dusetų dailės galerijoje. Puikus kolektyvas, bičiuliai menininkai – džiaugiuosi esanti viso to dalimi. Parodos, renginiai – lyg besisukanti spalvinga karuselė, sunku net kažką išskirti. Gal smalsu, koks renginys man pačiai labiausiai įsiminė? Dalyvavimas su savo kūryba grupinėse mūsų krašto menininkų parodose, ypač Art Vilniaus meno mugėse. Pasitikrinu save, pamatau kitus – tai savo verte neįkainojamos pamokos“, – kalba Vilija, dažnai apsilankanti Dusetų bibliotekoje. Anot menininkės, labiausiai ją džiugina ne tiek knygos ir net ne renginiai (nors jie labai įdomūs!), bet bendravimas su ten dirbančiomis moterimis. „Man ypač malonu bendrauti su vedėja Elena Gaižiuviene, nes žavi jos pozityvumas, aistra darbui, nuoširdumas, ir literatų klubo „Atgaiva“ narės – nors visos jau garbaus amžiaus, tačiau kokios gražios – tiek išoriškai, tiek dvasiškai!“ – pasakojo Vilija.
Vilija pasakoja: „Dusetose labai daug menininkų, net juokaujam, kad čia kas antras gyventojas yra menininkas arba šiaip koks keistuolis, tad pirštais niekas mūsų nebado, visi draugiškai sugyvenam. Menas plinta – ant pastatų kabo vietinių dailininkų paveikslai, kuriasi naujos galerijos, kiekvienais metais pildomas Dusetų skulptūrų parkas, įkurtas ir naujas – ant vandens. Daugėja jaunų kūrybingų žmonių, atvykstančių čia gyventi iš miesto, tad geri pokyčiai akivaizdūs. Tačiau, nepaisant gražių dalykų, tragiškai mažas gimstamumas galbūt lems, kad už keliasdešimties metų lietuviai provincijoje taps mažuma. Gamtoje tuštumos nebūna. Menininkų kolonija, tikiuosi, gyvuos…“
– Ir kaip gali nekurti, kai aplinkui tiek daug grožio? – retoriškai nuskamba Vilijos klausimas…

Giedrė Mičiūnienė