Šarūnui ir jo karžygiams atminti

Šeštadienį, spalio 26 –ąją, pokario partizanų sostine vadintame Andrioniškyje atidengtas paminklinis akmuo žymiausiam Anykščių krašto partizanui, pirmųjų kovotojų junginių kūrėjui, Algimanto apygardos, o vėliau Rytų Lietuvos Karaliaus Mindaugo srities vadui Antanui Slučkai – Šarūnui (1917 – 1949) bei jo bendražygiams.
Kovų už laisvę ženklą pašventino Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, skambėjo giesmės, istorinės ir patriotinės kalbos.

Pamaldos už laisvės kovotojus ir tėvynę Andrioniškio bažnyčioje simboliškai prasidėjo vidurdienį. Vėliavų šilkas tarp įprastų spalvų, griežtu ir saikingu melsvumu spindėjo ir NATO bei Europos Sąjungos simboliai, garbės rikiuotė, susimąstę veidai.
Padedamas vietinio klebono Mindaugo Šakinio, apeigoms vadovavo laisvės kovotojų kapelionu vadinamas, sovietmečiu vadintas kovotoju už tikėjimo teises dvasininkas, nūnai vyskupas J. Kauneckas, taręs prasmingus žodžius apie pragaištingus laikus, kuomet Rusija ir Vokietija, sudariusios sąjungą, pradėjo neregėto masto karą ir genocidą. Juk šios valstybės užkūrė tą pragarą, jei ne jos, nebūtų buvę milijonų aukų, nebūtų buvę nei žydšaudžių, nei partizanų, nei tėvynę pardavusių komunistų. Ganytojas kalbėjo apie A. Slučką, kuris jau 1944 m. vasarą ragino jaunimą neiti tarnauti sovietams, būrė ginkluotus būrius kovai su okupantais, tapo svarbiausiu vadu, kariu, kurį sunaikinti sovietai labiausiai norėjo. Partizanų auka buvo tarsi tolesnio pasipriešinimo sėkla iš kurios sudygo ir išaugo pogrindinė spauda ir istorinė „Katalikų bažnyčios kronika“. Pasimeldus buvo pašventintos atminimo lentos iš Andrioniškio  valsčiaus kilusiems 1919 – 1920 metų laisvės kovų savanoriams. Jose – Vyčio kryžiaus kavalierių Jurgio strazdo bei Petro Tamošiūno ir kitų tėvynės laisvės gynėjų pavardės: Juozas Adomonis, Jonas Biliūnas, Antanas Čerkauskas – Čerskis, Pranas Gailiūnas, Antanas Galvonas, Juozas Gindrėnas, Pranas Janiulis, Mikas Kaušpėdas, Antanas Kavaliūnas, Povilas Kepalas, Povilas Kovaliūnas, Grigorijus Kublickas, Jonas Labeika, Juozas Lalis, Juozas Laskauskas, Juozas Markūnas, Jonas Milčiukas, Povilas Počinskas, Pranas Pečkus, Antanas Pišnius, Povilas Ralickas, Povilas Sližys, Anicetas Strazdas, Jonas Šermukšnis, Petras Tamošiūnas, Jonas Uzdonas, Gasparas Vitkauskas ir Klemensas Žvironas.
Jo Ekscelencija pašventino ir paminklą Rytų Lietuvos Karaliaus Mindaugo srities partizanų vadui A. Slučkai – Šarūnui bei jo bendražygiams. Didingas, masyvus, bene dviejų metrų aukščio laukų riedulys su nerūdijančio plieno kryžiumi buvo pastatytas Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių Anykščių skyriaus, daugiausia prisidėjus jos nariui Gerimantui Kaklauskui, rūpesčiu. Juodo granito lentoje iškaltas vado vardas, gimimo ir mirties datos, minimi Aukštaitijos partizanai, akmenyje iškaltos 1949 m. rugpjūtį sukurtos partizanės Dianos Glemžaitės eilės: „O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką/ Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės./ Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,/ Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės. “
Žodį tarė Šarūno bendražygis, legendinis partizanas Jonas Kadžionis – Bėda, sveikino kovotojas už Lietuvos laisvę, buvęs sovietinių lagerių kalinys. lietuviškų ginklų kūrėjas, Lietuvos Kariuomenės kūrėjų  sąjungos pirmininkas  Algirdas Petrusevičius. Priminęs 1949 metų rudens tragiškus įvykius, kuomet žuvo srities vadas ir buvo sunaikinta beveik visa Algimanto apygarda, kovų istoriją apžvelgė partizaninių kovų tyrinėtojas Gintaras Vaičiūnas. Europos parlamento narė Rasa Juknevičienė kalbėjo apie didį pasiekimą, šiam parlamentui paskelbus nutarimą, kuriuo visuotinai  nusikalstamais pripažinti ir  vadinami tiek fašistinis, tiek ir sovietinis režimai. Ji kalbėjo ir apie Rusijos klastą, gebėjimą veikti net per tautines – patriotines organizacijas.
Trenkė Lietuvos karių automatinių ginklų salvė ir iškilmė baigėsi. Apie keturios dešimtys patriotinės istorijos mėgėjų aplankė Šarūno ir jo bendražygių žūties vietą Butkiškio kaime ir bene tris valandas keliavo po Šimonių girią, lankydami buvusių bunkerių vietas. Ką matę, patyrę, aptarė vakaronėje, jaukiai rusenant laužui prie istorinio Vaitlunkio ąžuolo.