Anykštėnas Juozas Ratautas pasakojo, kad turistai gali būti naudingi, bet vienadieniai lankytojai nesukuria reikšmingo ekonominio poveikio.
Tarybai derėtų panagrinėti rajono valdymo efektyvumą. Mano manymu, dabartinė valdžios organizacinė valdymo struktūra nešiuolaikiška: ji gremėzdiška, nelanksti, su perteklinėmis ir besikartojančiomis funkcijomis bei valdymo institucijomis, kurios ne tik kad nesąlygoja efektyviai veiklai, bet ir trukdo jai. Specialistų skaičius skyriuose neparemtas jokiais normatyvais ar našumo stebėsenos rezultatais. Funkcijų dubliavimas, bereikalinga kontrolė ir vadovų nepasitikėjimas nemotyvuoja specialistų kūrybai, efektyvesnių būdų paieškai bei įsitraukimui į įstaigos veiklą. Kaip žinia, sėkminga ir gerus rezultatus demonstruojanti įstaiga yra ta, kurios darbuotojai motyvuoti ir įsitraukę. Prielaidas tam turi sudaryti rajono vadovai, nusišalinti neturi ir rajono taryba.
Neefektyvaus darbo pavyzdžių, užprogramuotų valdymo struktūroje, yra ne vienas. Antai savivaldybė yra įsteigusi už turizmą atsakingą instituciją, rajono valdymo struktūroje yra skyrius, o jį kuruoja mero pavaduotojas. Meras gauna patarimus dar iš vieno, iš biudžeto lėšų išlaikomo žmogaus. Turizmo klausimus nagrinėja ir sprendimus priima Tarybos komitetas, kažką daro suburtas visuomeninis organas. Taigi, turistais „rūpinasi“ žmonės, dirbantys penkiose ar šešiose biurokratinėse pakopose. Ar tai efektyvu? Tokį darbų organizavimą sukritikuotų antro kurso vadybos ar viešojo administravimo studentas.
Maža to, spaudoje buvo skelbta, jog savivaldybė perka iš rinkos paslaugas. Komercinė įmonė sutartimi įsipareigojo surasti ir komandiruoti į Anykščius dvidešimt penkias šeimas, kurios čia pernakvos. Kyla pagrįstas klausimas, ką rajono ekonomikai duos tos šeimos ir ar sutarta dešimties tūkstančių eurų suma adekvati siekiamai naudai? Antra, ar tas rūpestis per sunkus vienai iš aukščiau paminėtos valdžios pakopos institucijoje dirbančių tarnautojų?
Šešios ar septynios auklės prižiūri kultūrą. O mero patarėjas žurnalistams pasakoja, kad jo pareiga – kasdieną stebėti vaikų darželio renovavimo procesą, neva darželio vadovės bei savivaldybės statybų skyriaus specialistų dėmesio nepakanka. Nejuokinga. Galima sutikti, jog pasitikėti vien rangovo sąžiningumu rizikinga, tačiau ir perteklinė valdininkų kontrolė nereikalinga. Ji labiau maišo, nei padeda.
Ir tai ne vieninteliai neefektyvaus žmogiškųjų ir finansinių resursų naudojimo atvejai.
Teisės tarnautojams sunkoka tvarkyti teisinę informaciją patiems, tad perka paslaugą. Kultūros administratoriams nepavyksta užpildyti paraiškos UNESCO įstaigai ir t. t. Visa tai vyksta, esant šiuolaikinėms informacinėms technologijoms, toli pažengusiai valdymo pažangai, mokslo pasiekimams. Tai gal vietoj to, kad taško valdiškus pinigus, geriau siųstų valdininkus į mokymus? Pigiau kainuos, o naudos bus daugiau. Ir šiuo atveju, ir apskritai, investicija į mokslą yra labiausiai atsiperkanti.
Galima suprasti, jei trūktų specialistų, ir dėl tos priežasties nespėjama atlikti vieno ar kito darbo, o ne dabar, kai vienas apžergęs kitą…
Panašu, savivaldybė neevoliucionuoja, ji sustingusi, stovinti vietoje. Visos valdiškos įstaigos reformavosi po kelis kartus, tik savivaldybė liko įsirėminusi į gal penkiasdešimt metų senumo struktūrą. Kokia valdymo struktūra buvo prieš dešimt, dvidešimt, o gal ir penkiasdešimt metų, tokia likusi iki šiol. Nors sąlygos, priemonės ir pasiekimai neatpažįstamai pažengę. Matyt, patogu nieko nekeisti. Todėl skeptiškai žiūriu į merų verkšlenimą dėl didesnio savarankiškumo. Jo vaisius valgo ne žmonės, o patys valdininkai. Važinėdami, pramogaudami, keldami sau algas…
Darbuotojų skaičius įstaigoje turi būti optimalus. Tiek perteklius, tiek jo trūkumas kenkia veiklos rezultatams. Patirtis leidžia teigti, kad savivaldybė orientuojasi ne į etatų poreikį būtinoms funkcijoms atlikti, o į politinius procesus ar asmeninių ambicijų tenkinimą, aišku, aiškiausiai balansuodama ant teisėtumo ribos. Vis nauja politinė valdžia kopijuoja ne gyvenimo pokytį, o politinius ir asmeninius įnorius.
Sau gerindama gyvenimą, valdžia turi pagalvoti, ar pagerino jį savo žmonėms. Pasiimdama viską (etatus, didžiausią leistiną algą), kaip ji moraliai atrodo prieš gyventojus? Anykštėnai tarp kitų rajonų pagal socialinius ekonominius bei gyvenimo lygio rodiklius toli gražu nepirmauja. Visgi gyventojų gerovės lygmuo turi koreliuoti su valdininkų – jis neturi išsiskirti, kaip mūsų atveju. Priklausomybė nuo valdžios turi silpnėti, pastangos didėti, o prekyba poveikiu „Tu man, aš tau“ visai išnykti.
