Šiandien Saulė danguje bus 17 valandų ir 18 minučių ir įkops į mitologinio dangaus kalno viršūnę, kad tris dienas ten pabuvusi pradėtų kelionę atgal.
Kitados nebuvo tikslių būdų nustatyti Saulės kulminacijos laiko, todėl Rasos, Kupolės švęstos pora dienų, kad tikrai įsitikintų, jog Saulė pasiekė dangaus centrą.
Ankstyviausios žinios apie Rasas yra iš Mažosios Lietuvos. Kasparas Henenbergeris XVI a. pabaigoje aprašė Miulhauseno (dabar Kaliningrado sritis, Gvardeiskas) parapijoje švęstas Jonines: „Joninių vakare jie prikaišydavo dagių arba didelių varnalėšų, kiečių ar ko panašaus, daugiausia apie duris, vartus ir gyvatvores, pro kurias eina gyvuliai; tai turi padėti naikinti velnio darbus, burtus ir kerėjimus“.
Apie Jonines rašo ir Motiejus Pretorijus „Prūsijos įdomybės ar regykla“ (1681-1689 metai). „Prieš Jonines samdinius, daugiausia mergas, siunčia į laukus rinkti Jono žolių. Kai jie jų prirenka, šeimininkas arba šeimininkė paima tiek žolių, kiek yra žmonių, ir kiša į sieną arba už sijos, tam tikslui, kad pražystų, ir jie stebi žoles; kieno nežydi, apie tą sako, kad jis serga, gal net ir numirs. Likusias suriša į puokštę, užriša ant ilgos karties linksmai šūkaudami ir įsmeigia kartį palei kelią prie vartų ar kur kitur, pro kur bus vežami javai; šitą kuokštą jie vadina Kupolė, o šventę Kupolės; tada šeimininkas savo prūsų kalba vėl meldžiasi, rankoj laikydamas kaušą, savo papročiu palabindamas ir žemyneliaudamas geria, meldžia Dievo gero šieno derliaus“, – „Prūsijos įdomybės ar regykla“ (1681-1689 m) rašo istorikas.
Įsitvirtinus krikščionybei Rasų, Kupolių vardas pakeistas į Jonines, nors kada gimė garsusis Jonas -Jonas Krikštytojas nėra aišku.
Rasų šventės dvasia Lietuvoje atgimė tik 1967 metais. Esu skaičiusi etnologo Jono Trinkūno prisiminimus, apie tai, kaip garsiausia Lietuvos ragana, biologė, farmacininkė prof. E. Šimkūnaitė ant Kernavės piliakalnio per Rasas mokė studentus, kaip teisingai suskinti kupolę – devynių augalų puokštę. Ji sakiusi, kad reikia eiti devynis žingsnius priekin, nuskinti vieną kupolę; paskui pasukti į kitą pusę, vėl – devyni žingsniai ir taip kol suskini puokštę, iš kurios patyrusios raganos aiškina, koks bus gyvenimas – panašiai kaip traukiant šiaudus iš po staltiesės per Kūčias.
Per Jonines einama ieškoti ir paparčio žiedo, kurį radęs žmogus tampa išmintingu, ima suprasti gyvulių ir žvėrių kalbą, mato užkastus lobius.
Etnologas Libertas Klimka paparčio žiedo ieškojimą sieja su neišsipildžiusių svajonių simboliu: „Svajonės turėti neįprastų galių, viršijančių kitų žmonių gebėjimus“, – sako etnologas, neakivaizdžiai skatindamas ieškoti to, ką rasti neįmanoma. Paparčiai paprasčiausiai nežydi.
