Saulės miesto žavesys

Pačiame lapkričio viduryje Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus profesinės sąjungos nariai išsirengė į tradicinę pažintinę kelionę – šį kartą į saulės miestu vadinamus Šiaulius. Su kultūros įdomybėmis, muziejais susipažinti, įkvėpimo kasdieniam darbui bei idėjų paieškoti, ir kitokioje aplinkoje jaukiai kartu pabūti.

Rytmetis su drėgna gėla ir sniego (jis, rodėsi, tuoj ims kristi) pajauta. Bevėluojantis veik valandą autobusas (juk visko nutinka), tvirtai gera ir nei kiek dėl to nesubjurusi mūsų nuotaika ir pagaliau –kelionė. Iš Anykščių per baltais bernardinų mūrais besipuikuojančius Troškūnus, gausybe dvaro pastatų, Šv. Stepono bažnyčia įžymią Raguvėlę, per smarkiai patvinusio Nevėžio kelis tiltus, didžio Panevėžio miesto pakraščiu iki pat Smilgių. Ten šiek tiek pasivaikščiojome ir jaukią medinukę bažnytėlę aplankėme. Net sunku patikėti, kad joje saugomos pasaulinio lygio meninės vertybės. Didysis altorius didžiulis, ilgas, užimantis visą sieną, išsilenkęs, suskaidytas raitytomis barokinėmis kolonomis, su daugybe šventųjų paveikslų, skulptūrų ir Kristaus, nešančio kryžių, figūra centre. Puošnūs ir mažesnieji altoriai, o kokie angelai, o koks šv. Jonas Krikštytojas, šv. Antanas, šv. Dominykas. Klebono Eugenijaus Staleronkos, jis buvęs Skiemonių ir Vyžuonų klebonas, geras bičiulis, taip ir nesutikome – buvo išvykęs parapijiečių reikalais.

Lygumomis plytintis plentas, keliomis spalvomis paryškintu paviršiumi darbininkas, daugybė automobilių – didelių ir mažų, skriejančių į abi puses. Pavieniai medžiai, sodybos. Baltais raitytais bokštais, legendiniu vėjiniu malūnu kairėje praslenka Šeduva, retai kur matoma garsasienė – taip nuo įkyraus plento triukšmo apsaugomas Radviliškis, nemenkas miestas. Švysteli pakelėje jo herbas – ugnimi alsuojantis juodas žirgas, kartu ir geležinkelių simbolis.

Šiauliuose pirmiausia sukame į Dubijos gatvę, pravažiuojame įspūdingus geležinkelio stoties rūmus, jie iš 1871 metų, kuomet nutiestais bėgiais ėmė važinėti traukiniai, pro rytietiškų formų Šv. Jurgio bažnyčią, tiesiai į Geležinkelių muziejų. Pasitiko smagi moteris, ekskursijų vadovė Ilona Senulienė. Pirmiausia stabtelėjome prie mažylio garvežiuko, kuris pagamintas 1948 metais Tampės gamykloje, Suomijoje. Tai vienas iš trijų mažylių, išlikusių iki šių dienų – dar vienas Panevėžyje, o trečias – „Škoda“ muziejuje Anykščiuose. Strykteliu į relikvijos kabiną – man leidžiama, nes aš juk iš Siauruko muziejaus. Netoliese – didžiulis, monstras,  plačiojo geležinkelio rusiškas garvežys L – 0106 iš 1947 metų. Kokie mažyčiai mes visi prie jo sustoję, ypač žavisi Kristina…

Apžiūrime didžiulį, su namuku tarnautojui ir stilingais žibintais paryškintą garvežių apgręžimo ratą, įlipame į plačiojo geležinkelio sovietinių laikų „kupė“ klasės vagoną. Kaip smagu žengti koridoriumi, pasėdėti keturviečiuose kambarėliuose. Vagonas rodosi labai didelis, nei kiek nesumažėjęs nuo tų laikų, kuomet teko dundėti į Ukrainą – kuomet tarnavau sovietinėje armijoje, kai brolį lankiau. Iš vagono einame į pagrindinį muziejaus rūmą. Šilta, švaru, eksponatų nors ir nelabai daug, bet pakankamai, kad sužinotum geležinkelių Šiauliuose istoriją. Dokumentai, stoties budėtojo kabinetas, žibintai, signalizacijos priemonės, remonto įrankiai, lagaminų saugojimo kamera, kalnuotos vietovės, su miestais, tuneliais maketas, kuriuo skrieja greitasis traukinys ir senas garvežys su vagonais. Virdulys ir stiklinės metalinėse dėklėse – arbatai gerti, gazuoto vandens automatas, į jį  reikėdavo įmesti vieną ar tris kapeikas, ir pribėgdavo stiklinė burbuliukais gyvo, gaivinančio gėrimo…

Įvairiausių senų laikų reliktų prikaišiota ir muziejaus kieme. Įvairios drezinos, kelio valytuvas, motorinis keleivinis vagonas, benzino kolonėlė, iš kurios kadaise įpildavo benzino A-72, vikšrinis buldozeris, sunkvežimis GAZ-51 ir dar daug įdomybių. Visko net išvardyti nevalioju.

Nuvažiavome beveik į miesto centrą ir išėjome gražuole pėsčiųjų alėja – Vilniaus gatve. Į paminklus, mažosios architektūros ženklus žvalgėmės. Tokių čia daugybė: Chameleonas, Chimeros, Žirgelis, Gaidys, Pelikanai, Jautis ir Meška, Sakalas, Vėžys, Katinai. O prie Universiteto – netikėtas semiotiko Algirdo Juliaus Greimo biustas – rimtas ūsuotas vyras su cigarete filosofiškai storose lūpose.

Kartu ir į parduotuvių, užeigų iškabas, vitrinas akis kreipėme. O kaip knietėjo Sigitai ir kitoms moteriškėms ten net valandėlei užbėgti. Tik diena trumpa. Galvojome, kur čia dar nueiti, kad didžiausių įdomybių nepražiopsotume. Kas nebuvę ir iki geležinės lapės, Auksinio berniuko nusiskubino, ir gražuolę Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedrą aplankė. Bet pirmiausia į interaktyvų centrą užėjome. Ta įdomi vietelė – Baltų kultūros pažinimo centras, tiesiog sujungtas su Turizmo informacijos centru. Gausiai lankomas, ypač mėgiamas mokinukų. Patiko ir mums. Gali pažinti senovės dievaičius, gyvenimo įdomybes, tikėjimą, amatus, karybą – stendai interaktyvūs, vos pridėjus delnus prie išpiešto simbolio, tuoj atgyja pažinimu. Galima dėlioti kaladėlėmis vaizdus, pažinti gyvenusias baltų gentis, o nuskenavęs žvelgiančio į kamerą lankytojo veidą, įtaisas tuoj nuspręsdavo, kuo jis būtų galėjęs būti senovėje. Tarp mūsų buvo audėjų, prekybininkų, kalvių ir kitokių…

Kitas muziejus – dviračių. Juk kiekvienas iš mūsų kadaise dviratininkais buvome, kai kas ir šiandien pedalus miname. Muziejuje taip pat yra dviratis, kurį galima minti ir ekrane matyti, kokiu greičiu lekiame, kokį atstumą įveikiame. Seniausi dviračiai – mediniai, po to jau XX amžiaus pradžios užsienietiški dviračiai. Prabanga, grožis. Yra istorinių kelionių liudininkų – kaip sovietinės gamybos klaipėdiečio Liudo Alseikos (1887–1960) dviratis, kuriuo jis keliavęs į Vladivostoką. Šio žmogaus istorija ypatinga – gimęs prie Kuršėnų, gimnaziją baigęs Lietuvoje, išvyko į Rusiją, studijavo geodeziją, 1921 metais sugrįžo į tėvynę, darbavosi matininku, po karo – Klaipėdos muziejuje, buvo vienas pirmųjų uostamiesčio gidų, rinko kraštotyrą, organizavos įvairius žygius, keliones dviračiais. Ilgokai ruošęsis, kartu su keliais bendražygiais dviračiais iškeliavo į Vladivostoką. Dešimtąją kelionės dieną, nuvažiavus apie 200 kilometrų nuo Maskvos, L. Alseiką kliudė ir mirtinai sužalojo sunkvežimis. Čia ir šiuolaikiškas kelioninis dviratis „vokietukas“ – kelionės aplink pasaulį jau po 1990 metų dalyvis. Ypatinga vieta skirta legendiniams vaikiškiems dviračiams „Ereliukas“ (tokį ir man tėvelis buvo nupirkęs) ir „Kregždutė“, nuo 1993 metų Šiauliuose veikusios bendros Lietuvos – Vokietijos įmonės UAB „Baltijos vairas“ produkcijai.

Pribloškiantis savo įtaigumu bei eksponatų gausa pagrindinis „Aušros“ muziejaus rūmas. Pusrūsyje – archeologinių akmens amžiaus radinių ekspozicija, ant grindų išdėliotose dėžėse, baltame smėlyje galima vykdyti „kasinėjimus“, surasti kaulų, keramikos, akmeninių įrankių liekanų. Ten pat ir įspūdingi žalvariniai papuošalai, ginklai, titnaginiai dirbiniai, net įnagiai iš gintaro, ypač magiškos kovos kirvių formos, kalavijų liekanos, elegantiškas, nors smagiai sutrūnijęs luotas. Aukštėliau – Šiaulių miesto istorijos įdomybės nuo seniausių iki šių laikų, dokumentai, monetos, net indai, ūkio parodų diplomai, o aukščiausiai dieviško grožio metalinių kryžių saulučių rinkinys – kaip išmaniai jie iškabinti ant baltų laiptinės sienų, krenta paslaptingi ornamentų šešėliai. Daugybė Rūpintojėlio, Nukryžiuotojo, įvairiausių šventųjų skulptūrėlių. Labai populiarus ir mūsų miesto globėjo – šv. Jono Nepamuko – atvaizdas. Dar ir audiniai, drabužiai, gausybė šiaudinių skrybėlių, raitytos, paišytos skrynios, kitokie baldai. Kur tik žvelgi, grožis neišpasakytas, net išeiti nesinori, bet mūsų jau laukia šokolado muziejuje.

Šokolado muziejus įsikūręs istoriniuose „Rūtos“ gamyklos namuose, Tilžės gatvėje. Antanas Gricevičius dar 1913 metais čia įkūrė karamelės virimo cechą, saldainių ir kitokių saldėsių gamyklą. Pirmojo pasaulinio karo metais nieko neliko, tačiau sugrįžęs savininkas tarpukariu gamyklą atgaivino ir dar labiau išsiplėtė. Ekspozicijoje stūkso natūralaus dydžio kakavos medžio su vaisiais maketas, paveikslėliais, eksponatais nupasakojama kavos bei šokolado istorija. Įdomu, kad pupeles naudojo kaip pinigus. Nepaprasto įdomumo saldainių popieriukų, kokių rūšių tik nebūta, suvenyrinių dėžučių rinkinys. Jaukioje salėje rodomas ir kelių minučių istorinis filmukas. Iš muziejaus nusileidus laiptais žemyn, patenkama tiesiai į firminę parduotuvę, kuri apstulbina saldžių prekių gausa. Tai tarsi muziejaus tęsinys – tiesiog neįmanoma ko nors nenusipirkti. Už kitų durų – jauki kavinė, dar ir čia norisi užsukti, išgerti kavos, suvalgyti gardėsį. Bet laiko nesustabdysi, bėga ir prabėga.

Vakarieniauti buvo sumanę Vilniaus gatvės užeigoje „Morganas“, tačiau pravėrę duris sužinojome, kad visos vietos užimtos – tą vakarą vyks jauno vyno ragavimo šventė, jauno „Božolė“ vakarėlis. Tuomet pasukome į lokio simboliais besipuošiantį restoraną „Žemaitis“. Ir neapsirikom: puiki lietuviškos dvasios aplinka, masyvūs stalai, tautiškai pasirėdę padavėjai, mus aptarnavęs Aurimas – tikras savo darbo meistras. Priedo dar ir gera muzika – kuomet įėjome, skambėjo „Queen“. Lietuviškų valgių pasirinkimas platus, tuo ši vieta ir garsėja. Vieni ėmė žemaitiškų, kiti suvalkietiškų blynų, kas kotletą, kas vėdarų, kas giros, kas juodo „Gubernijos“ alaus. Gardžiai pavalgėm ir jaukiai pabendravome. Tad kelionė namo jau neprailgo. Ir nebūtina važiuoti į tolimus užsienius – nematyti vaizdai, įdomybės, dvasiniai turtai čia pat, pažinimo džiaugsmo kupina Lietuva.

Autoriaus nuotr.