Šiųmetis kovas nelepina mūsų saulėtomis dienomis, bet viena diena išaušo ypatingo skaidrumo. Saulėtam danguje nesiganė nei vienas debesėlis, tik žvarbokas rytmečio šaltukas bandė gnaibyti nosis beigi rankeles vaikų, besirenkančių būrelin prie Svėdasų bibliotekos. Netruko ilgai laukti, kol iš Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos atvažiavo autobusiukas. Smagus ir mandagus vairuotojas Martynas pakvietė sulipti ir patogiai įsitaisyti minkštose sėdynėse, pamokė kaip saugiai ir teisingai užsisegti saugos diržus, nes vaikų ir jų vadovės Astos laukė netrumpas kelias. Taip prasidėjo Svėdasų bibliotekos vaikų klubo „Šypsenėlė” kelionė į Vilnių.
Rytas gražus, tokia pati žadėjo būti ir diena. Klegančioj draugijoj neprailgo važiuoti. Štai ir Vilniaus priemiesčiai, už jų stūkso daugiaaukščiai naujųjų Vilniaus rajonų namai. Miestas dar tik rąžosi – žmonių ir mašinų retoka. Kelios sankryžos ir posūkiai dar apytuštėmis plačiomis gatvėmis ir smagi draugija klegėdama ropščiasi iš autobusiuko. Dairosi ne tiek aplink, kiek žvilgsniu matuoja Vilniaus televizijos bokšto aukštį. Yra ką matuoti – tai aukščiausias statinys ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje. Jo aukštis 326 metrai. Lengvesniam įsivaizdavimui, paieškosime atitikmens tokiam aukščiui ant žemės Svėdasuose. Tai J. Tumo – Vaižganto gatvės atkarpa nuo Žvejų iki Liepų gatvės. Pakeliui vaikai stabteli ir atidžiau apžiūri kalnelyje prie bokšto atminimo lentą, koplytstulpius ir kitus įamžinimo ženklus, kurie liudija, kad mūsų tautiečiai, taip pat ir svėdasiškiai, beginkliai, plikomis rankomis stabdė brutalią ginkluotų kareivių ir tankų jėgą. Sustabdė. Todėl dabar esame laisvi.
Pirmas smagus patyrimas vaikų laukė lifte, kuris kėlė juos į 165 metrų aukštyje esančią bokšto apžvalgos aikštelę vaizdingai Paukščių taku pavadintą. Palyginimui koks išties įspūdingas tai aukštis, tektų sudėti beveik penkias Svėdasų bažnyčios varpines vieną ant kitos. Ausis užgulė visiems kaip lėktuvu kylant, bet neilgai trukus greitaeigio lifto durys atsidarė ir Vilnius lyg ant milžiniško delno visu plotu atsivėrė. Iš paukščio skrydžio aukštumų įdomu žiūrėti į išsidriekusias voratinkliais Vilniaus gatves ir gatveles, jaukų, pastelinių spalvų senamiestį, viduryje žalių pušynų rymančią Vingio parko estradą, daugiaaukščius namus, lyg vaikiškas kaladėles taisyklingai išdėliotus, ant kalno stūksančią Gedimino pilį, solidžiai papėdėje baltuojančią Katedrą, Nerį, miestą juosiančią ir tiltus per ją, kuriais važiuojančios mašinos lyg žaislinės atrodo, į žmones kaip skruzdes keliaujančius savo sekmadieniniais keliais. Miestas iš tokių aukštybių jaukiai tvarkingai plytėjo, saulės nušviestas, pavasariškai nenuobodus, su žalių pušynų, miškelių intarpais, su tolumoje, jau už miesto, vilnijančiomis kalvomis. Tokiam oro skaidrume tolumoje aiškiai iš už horizonto kyšojo trys kaminai. Tai Elektrėnai nuo Vilniaus 50 kilometrų nutolę. Štai kokias tolybes vaikai matė besisukant bokšto apžvalgos aikštelei. Tokiose aukštybėse esant, atrodė, kad arčiau dangus nei žemė. Taigi, vaikai Vilnių iš aukštai apžvelgę, liftu greituoju leidosi ir jau tvirtai ant žemės stovėdami, kelionę tęsė.
Miestas pabudo. Gatvėse automobilių jau gausiau. Vilniečiai skubėjo mėgautis gražia diena, o „Šypsenėlės” vaikus autobusiukas plačiomis gatvėmis vežė pro naująjį Vilniaus centrą, kuriame stiklu žvilga vietinės reikšmės dangoraižiai, marguoja reklaminiai užrašai, sau skirta eismo juosta neskubiai rieda ūsuoti troleibusai ir armonikomis sujungti ilgieji autobusai. Tuomet suko į siauresnes gatves, kirto Nerį tiltu, ant kurio retai kas bepasigenda aštuonių realistiškų žmonių figūrų ir nėrė į jau daug siauresnes senamiesčio gatveles. Keli posūkiai ir autobusiuke esantys vaikai prieš akis išvydo Gedimino pilį, Katedrą, aikštę, Valdovų rūmus, paminklą Vilniaus įkūrėjui Gediminui ir netoli šių pagrindinių Vilniaus atpažinimo ženklų prie Bernardinų sodo ažūrinių vartų stabtelėjo. Vaikai pabiro sodo takeliuose, džiūgavo visokių supynių ir laipynių radę. Šėlo smagūs, įraudę tarp gausybės kitų vaikų. Bet laikas iki spektaklio Jaunimo teatre negailestingai tirpo. Teko skubiu žingsniu keliauti iki jų laukusio autobusiuko ir kantriojo vairuotojo.
Dar siauresnėmis gatvelėmis, vingiuotomis lyg siūlai iš kamuolio išsiviję, atvažiavo į pačią senamiesčio širdį. Čia pat ir Jaunimo teatras. Spėjo kaip tik pačiu laiku. Patogiose minkštose kėdėse įsitaisė. Šviesos salėje palengva geso, scenos užuolaida tyliai prasiskleidė ir Svėdasų „Šypsenėlės” vaikai paniro į paslaptingai stebuklingą teatro pasaulį. Scenoje aktoriai ir linksmai, ir graudžiai, net kiek baugokai, bet išradingai bei įspūdingai, romantiškai ar trankiai muzikai skambant vedė žiūrovus paslaptingais raganų pasaulio keliais, narpliojo net mažiausiems suprantamai gerumo ir teisingumo klausimus. Šoko. Dainavo. Juokavo. Su žiūrovais bendravo. Vaikų akys žibėjo stebint spektaklį. O juk jie ir patys jau aktorinės patirties turi – vaidybos meno paslapčių savo vadovės Astos Medinienės buvo mokomi. Ne vieną spektaklį Svėdasų bibliotekoje suvaidino. Ovacijų sulaukė, tad beveik profesionaliai ir tikrų aktorių vaidybą ir nuoširdžią aktorystę įvertino – plojo spektakliui pasibaigus ilgai ir džiaugsmingai. Net kelis kartus aktoriai žemai lenkė galvas, šypsojosi, dėkodami publikai už kūrybos įvertinimą. Spektaklis „Raganiukė” ir vaikams, ir suaugusiems patiko ir neprailgo.
Vakaras jau leidosi ant Vilniaus senamiesčio smailų bokštų, dienos įspūdžiai dar kunkuliavo, akys vaikų dar spindėjo, bet nuovargis jau ragino namo keliauti.
Vėl, kaip ankstų rytą, į autobusiuką sulipo. Ilgoka kelionė atgalios į Svėdasus dar laukė, o dienos tik pats likutis dar nesutirpęs.
Tokia štai „Šypsenėlės” vaikų ir jų vadovės bibliotekininkės Astos Medinienės kelionė į sostinę buvo. Į ją svėdasietiškos šypsenėlės vaikus pakvietė ir Vilniuje lydėjo VŠĮ Atvertos langinės. Vaikai džiaugėsi, kad smagiai ir nenuobodžiai dieną praleido, kad kantrus, geranoriškas ir draugiškas Anykščių bibliotekos autobusiuko vairuotojas Martynas juos saugiai vežiojo, kad įspūdžių nekasdieniškų patyrė. Tuo džiaugsmu su Jumis pasidalina ir dar nuotraukų prideda.
