Šautuvą kadaise išmainė į armoniką („Aukštaitiškas formatas” Nr. 94)

Ukmergiškis Jonas Aukštuolis (gimęs 1927 m.), kilęs iš Balandžių kaimo, esančio už 3 km į pietvakarius nuo Balninkų (Molėtų r.), daugelį metų užsiima armonikų ir akordeonų taisymu, balsų derinimu. Greit 95-ąjį gimtadienį pasitiksiantis senolis ne tik mielai užgrojo, bet pasidalijo ir unikaliais, ir istoriškai įdomiais savo gyvenimo prisiminimais – nuo mokymosi kartu su žydais, tardymo ir kalėjimo dėl turėto šautuvo iki įvairiausių darboviečių, kuriose teko triūsti, specifikos, kasdienybės nedideliame daugiabučio kambarėlyje, vis krapštantis tai prie vieno, tai prie kito muzikos instrumento.

Ežeras Alaušai – už pusės kilometro

Jonas augo didelėje keturių vaikų šeimoje, tėvai sunkiai vertėsi, teturėjo 1,5 ha žemės. „Tėvui teko eiti uždarbiauti – tvenkinius kasė, ūkininkams statinių pamatus klodavo. Augom du broliai ir dvi sesės, tad nemaža buvo šeima“, – kalbėjo pašnekovas.

J. Aukštuoliui malonu prisiminti savo gimtinę – ežerų ir kalvų kraštą. Pasak Jono, ežeras buvo išnuomotas, bet jis ir dar keletas stipresnių vaikų, kai jau žvejai tempdavo tinklus, eidavo padėti. „Buvo labai daug žuvų. Eidavom padėti ištraukti: jėgos reikėdavo, kad ištrauktų. Apie 3 tonas žuvų vieną kartą aš, dar vaikas, mačiau žvejus ištraukiant, bet tai buvo didžiausias, rekordinis sugautų žuvų kiekis. Tik vieną kartą ir teko tai stebėti. O šiaip žuvų gausiai pagaudavo Balninkų ežere, bet žuvys buvo brangios, vietiniai nepirkdavo. Daugiau išveždavo sugautas žuvis parduot“, – pasakojo senolis.

Mokėsi kartu su žydų vaikais

J. Aukštuolis lankė Balninkų mokyklą. „Buvo daug žydų Balninkuose, maždaug 200 jų čia gyveno. Eidavom kartu su žydais į mokyklą. Draugaudavom su jais. Žydukų tėvai versdavosi kaip įmanydami: vienas buvo kalvis, kitas žydas turėjo kepyklą įsirengęs savo bute ir kepdavo duoną, bandeles. Jos buvo skanios, paukštyčių visokiausių formos, dar ir padažytos. Dabar tokių nebeiškepa niekas“, – prisiminimais dalijosi Jonas.

Kaip teigia Jonas, jis su draugu po pamokų eidavo malkų pjauti pas žydus: „Mokykloj po suolu būdavau pjūklą pasidėjęs. Iš mokyklos einam, užsukam dviese pas žydą malkų supjaut. Vienas mat nepatrauksi pjūklo. Atsilygindavo pinigais, bandelių nusipirkdavome.“

„Paerzindavom žydus, bet šiaip tai neblogi jie buvo. Jie kiaulienos nevalgo, tai kiaulės ausį parodydavom, pasišaipydavom“, – šypsojosi pašnekovas.
Kaip atsimena Jonas, žydai arkliais važinėdavo, silkių veždavosi, grūdus supirkdavo. „Ir ryzus supirkdavo. Tiesa, jie supirkdavo tik drobinius – naminės medžiagos, lininius. Mainydavo į silkes, būdavo. Lėkščių, dubenėlių veždavosi – jie visi „turgavodavo““, – kalbėjo senolis.

Tragiška Balninkų žydų lemtis

J. Aukštuolis prisimena faktus, susijusius su skaudžiu žydų likimu: „Kai karas prasidėjo, Ukmergėn visus žydus suvežė ir sušaudė Pivonijos šile. Jie netikėjo, kad juos sušaudys, manė, kad darbo duos. Pamenu, buvo toks vietinis varganas muzikantas žydas, per kaimą vaikščiodavo, pagrodavo smuikeliu. Kai visus vežė, tas žydelis buvo išėjęs, grojo gal kažkur. Grįžo į Balninkus. Tuščia, nė vieno žydo nebėra. Lietuviai sako jam: „Bėk, išvežė visus žydus!“ O jis sako: „O kur aš bėgsiu? Einu ir aš Ukmergėn“. Ir nuėjo į Ukmergę, ir jį sušaudė… Neliko nė vieno žydo, nė vienos „žydalkos“ Balninkuose.“

„Dar atsimenu taip: jau kai vedė tuos žydus, žiūriu, man paduoda toks draugas žydelis paltą. Gal mano rankos buvo kuo užimtos, kad aš neėmiau, sakiau, nereikia. Man 12-13 metų buvo, ką aš ten suprasiu? O gal aukso ar pinigų buvo įsiūta kur į tą paltą, negali žinot. Bet atsakiau: „Man nereikia“. Nepaėmiau, – dalijosi prisiminimais senolis ir tęsė: – Žydams valdžia nedavė žemės pirkt. Kodėl, nežinau. Tad jie iš Ukmergės, iš Kauno veždavo prekes arkliais. Jaunas buvau, bet kai kuriuos žydus dar atsimenu – Šimkė, Rupkė, Joškė, Mauša, Jankelis.“

Remontuoja akordeonus ir armonikas

Instrumento kokybė priklauso nuo balsų. Jonas Aukštuolis geba tuos balsus suderinti, gedimus pašalinti.
Pasak pašnekovo, viskas prasidėjo gana atsitiktinai – mirus žmonai, kažkas atnešė ir paprašė instrumento dumples suklijuot. Kitas atidavė seną nereikalingą akordeoną. Dar vieną instrumentą, išderintą, jau prastais balsais, pats Jonas pigiai nusipirko. Juk ko negalima pataisyti, galima išardyti, kitaip pritaikyti.

Pats jis turi susimontavęs įrangą – aparatą, kuris pučia dumples. Išima instrumento – taisomo akordeono ar armonikos – balsus, pučia dumples, spausdamas specialią aparato koją, ir montuoja. Armonikų meistras ir visokių įrankių bei detalių yra pats susikonstravęs, pasigaminęs: staklinius spaustuvėlius, specialias tvirtas žirkles skardai kirpti. Pasirodo, instrumentų taisymu meistras užsiima jau daugiau nei 60 metų. Anksčiau taisydavo garaže, dabar jau – tik kambaryje.
„Kol jėgos daugiau turėjau, skardas lankstydavau, daug kam lietvamzdžius esu pagaminęs, pieno bidonus, dar daug ką“, – pridūrė pašnekovas.
Savo rankomis pagamino armoniką

J. Aukštuolis – nagingas savamokslis – jau baigia pagaminti armoniką: ir dumples, ir klavišus. „Nepasakysi, kad ne „fabrična“, – nusijuokė. – Bronzines plokšteles pats pagaminu.“
Už instrumentų taisymą gautas vienas-kitas euras pridedamas prie pensijos, o nuolatinis senolio užsiėmimas neleidžia užsisėdėti.

Jono suėmimas 1949 metais

J. Aukštuoliui teko nelengva dalia po to, kai draugas įskundė, kad jis turi šautuvą. „Draugavom, kartu augom, tie patys draugai ir mušė mane. Už šautuvą. Buvo taip: slapstėmės su kaimynu, o tas kaimynas tarnavo pas vokiečius. Jis žinojo, kad aš šautuvą turiu, kaimynų tvarto stoge buvau paslėpęs. Jį suėmė, vėliau ir mane suėmė. Aš jau nebeturėjau šautuvo, partizanams buvau palikęs. Mane buvo nuvežę į tą tvartą, kad parodyčiau. Ką beparodysiu, kad nebeturiu! Išvežė į Vorkutą. Po visus kalėjimus išvežiojo! Beveik ir negyvas buvau“, – pasakojo pašnekovas.

Jono atsiminimai apie kalėtus metus vis dar ryškūs: „Pamenu, nuvežė kalėjiman, palaikė dvi dienas, pašaukė į tardymą. Taip ir taip, sako, turi šautuvą. Aš jokio šautuvo neturiu! Ten dar vienas lietuvis kariškis, kaip vertėjas, buvo. Rodo – va, tavo pasirašyta. Aš sakau: „Mane privertė pasirašyt, nors aš nemoku nei skaityt, nei rašyt“. Neišsidaviau, kad aš moku. Tas lietuvis sako: „Nėra ko teisti, nes nei ginklo turi, nei ką“. Vėl mane kalėjiman uždarė. Už poros valandų ateina, atidaro ir sako: „Eik laukan“. Ruduo buvo. Matė, kad aš niekur nebėgu. Ten gi tundra, niekur neišeisi. Sako man: „Aukštuoli, eik stotin, lauk vagono“. Nueinu ir laukiu. Atidarė vagoną ir veža. Kur veža, aš nežinau. Atvežė Pečioron, kur buvau. Sako, eik per vartus, tau dokumentus išduos. Nuėjau per vartus, ten jau laukia manęs. Žiūriu, vėl mano draugų gal penki ten. Sako, eik, maisto tau išduos penkioms dienoms. Žmonių pilna stoty, po tris-keturias dienas laukia. Per tris paras atvažiavom Lietuvon.“

J. Aukštuolis Rusijoje išbuvo daugiau nei metus. Pasak pašnekovo, jam viskas geruoju baigėsi, kad neprisipažino turėjęs šautuvą, o jo pusbroliui dėl ginklo teko net 25 metus kalėti: „Mano pusbrolis turėjo ginklą. Papuolė, paėmė jį. Jis prisipažino, kad turi šautuvą. Buvo įkištas jų pačių klojime šienan. Netikras brolis šieną pešė, iškrito šautuvas. Sako motinai: „Radau šautuvą, matyt, Rapolo šautuvas.“ Motina paėmė, įmetė ežeran. Atvažiavo paimti šautuvo, ieško ieško, – nėra šautuvo. Nerado, bet kadangi pusbrolis buvo prisipažinęs, kad turi, tai 25-eriems metams kalėjiman nuteisė, tiek ir atsėdėjo.“

Ne vieną šautuvą rado po karo

Pasiteiravus, iš kur pas Joną atsirado šautuvas, pašnekovas atviravo: „Po karo radau. Buvo sunkūs laikai, tai tarnavau pas ūkininką Skiemonyse (Anykščių raj.). Kai frontas ėjo, su broliu nuėjom paieškot ko nors, tai pamiškėje radom šovinių išverstų ir šautuvą. Matyt, vokiečiai besitraukdami paliko. Pririšom šautuvą apačion, po vežimo ratais, o senis toks, vadeliotojas, atsisėdo ant tos šovinių dėžės. Tėvams bijojom pasakyt, nesakėm, kad atsivežėme ginklą į Balninkus.“

„Dar vieną šautuvą aš išmainiau į armoniką. O tas, kuris man davė armoniką, išėjo į skrebus. Kur jis dėjo tą šautuvą, aš nežinau“, – prisiminimais dalijosi Jonas.
„Kartą kuprinę rugiuose radau. Žiūriu, nieko nėra ten, tik cukraus gabalai. Dar toliau pabridau – kitas šautuvas guli. Aš tą šautuvą ant peties, ir nešuosi. Tolėliau dar vieną šautuvą radau. Du nešuosi. Abu šautuvus turėjau atiduoti, nes kaimynas įskundė, pranešė“, – teigė Jonas.

„Vokietis dviratį pagedusį buvo palikęs pas mane kieme. Kaimynas žinojo, pranešė šauliams, šauliai liepė nuvežti. Aš papuoliau kalėjiman, žiūriu, ir tas kaimynas kalėjime. Bet jį išvežė į miškus dirbti“, – pasakojo J.Aukštuolis.

Keblumai dėl paso

Nebuvo lengva Jonui ir sugrįžus į gimtuosius Balninkus: „Čia man paso nenorėjo išduoti. Man tik paliepė – „dink“. Ta „spravkė“, kur iš kalėjimo davė, susitrynus labai buvo. Traktorininku nuėjau dirbti, po to gamykloj pamatus kasiau ir klojau. Paskui Ukmergėj gavau darbo. Skardininku dirbau. Koklių fabrike prie čerpių gamybos dirbau. Vėliau ilgą laiką dirbau Ukmergės „Vienybėje“.