Savičiūnai dar mena baudžiavos laikus

Už devynių kilometrų nuo Svėdasų ir į rytus nuo kelio Anykščiai – Rokiškis yra Savičiūnų kaimas.
Svėdasų seniūnijos duomenimis, Savičiūnuose šiuo metu gyvenamąją vietą deklaruoja 14 gyventojų. Nors kai kurios trobos čia visai tuščios arba jose gyvena vos po vieną žmogų, tačiau Savičiūnams dar negresia išnykimas. Mat, Grižų ir Venckų šeimose auga ir gražaus jaunimėlio, nuo kurių, gal būt, priklausys ir šios senos, istorinės vietovės ateitis.

Žiupsnelis istorijos

Iš kurios pusės link Savičiūnų centro bevažiuotum – nuo Daujočių, Kalniečių, Netikiškių, Malaišių ar Degsnių – pirmiausia pakliūsi prie buvusio dvaro sodybų. Aplinkui laukuose „išsimėtę“ vienkiemiai, o dvaro pastatai sukoncentruoti vienoje vietoje.
Pagrindiniai Savičiūnų dvaro pastatai statyti 1754-1763 metais. Dvaras pirmiausia priklausė grafui Pamarneckui. Vėliau savininkai dažnai keitėsi, dvaras ilgiau ar trumpiau priklausė Venclovavičiui, Buterlevičiui, Krasauskui, Romanovskiui bei jų palikuonims. 1924-aisiais, vykdant dvaro žemių parceliaciją, dalis žemės buvo išdalinta savanoriams, kumečiams bei mažažemiams. Tuomet ir susikūrė Savičiūnų kaimas. Dvaro savininkėms Marijai ir Elenai Venslovavičienėms iš beveik 180 ha žemės buvo palikta 114 ha, o 1926-aisiais  antrą kartą sumažinus dvaro valdas, liko arti 80 ha. Apie 1926-uosius metus dvarą įsigijo Feliksas Laučius, kurio sėkmingo ūkininkavimo dėka dvaras klestėjo, kol sulaukė nacionalizavimo…
1923 metų surašymo duomenimis, Savičiūnuose buvo 9 sodybos su 114 gyventojų. 1929 metais Savičiūnuose pradėjo veikti pradžios mokykla, perkelta iš Netikiškių. Mokytojas Kazimieras Cicėnas čia mokė ne tiktai vaikus, bet taip pat ir suaugusius, pasiryžusius įsigyti pradinį išsilavinimą. Veikė ir žemės ūkio klasė, kur sodiečiai buvo mokomi pažangesnio ūkininkavimo pagrindų. Keitėsi mokiniai, keitėsi mokytojai ir mokyklos dislokacijos vietos, tačiau  Savičiūnų pradinė mokykla išliko ir veikė net iki 1975-ųjų metų.
Pirmojo pasaulinio karo metais Savičiūnų dvare buvo vokiečių kariuomenės štabas, Antrojo pasaulinio karo metu akmeniniame klojime veikė raudonarmiečių karo lauko ligoninė.
Pokario metais sovietiniai aktyvistai į Sibirą ištrėmė dvaro savininko F.Laučiaus šeimą, kiti sodiečiai tremties negandų išvengė.
1949-ųjų spalio mėnesį Savičiūnų kaimo žmonės buvo priversti rašyti pareiškimus į steigiamą „Saulės“ kolūkį, o vėliau, ūkius stambinant, priklausė Kirovo, „Naujo gyvenimo“, „Aušros“, Daujočių kolūkiams, kol 1992-aisiais kolūkmetis užsibaigė.
Savičiūnuose gimė agronomas, valstybės tarnautojas Kazys Banys (1900-1958), čia gyveno garsus kanklių meistras Juozas Lašas ( 1912-2005). Ši vietovė yra ir kunigo, mokslininko teologo, vienuolio saleziečio Ričardo Banio gimtinė.

Saugo savo šaknis

Nuo dvarvietės siauroku vieškeliu šiek tiek pavažiavau link Daujočių, ieškodamas vietos apsisukti, net ir nesitikėjau, kad pakeliui sutiksiu kokį nors praeivį ar netoliese pamatysiu  sodybą neužkaltais langais. Laimingo atsitiktinumo dėka būtent į tokią sodybą ir patekau. Pastebėjęs erdviame kieme šalia naujam gyvenimui prikelto namo stovintį automobilį, pro atvertus vartus ten ir užsukau.
Svetingai pasitikusi moteris pasisakė esanti  vietinė – Pilkauskų dukra Loreta Bimbienė. Ji su vyru Eugenijumi gyvena Vilniuje, bet Tėviškės nepamiršta. Kai tėvai mirė, Loreta sodybos nepardavė, o ją išsaugojo.  „Saugome savo šaknis, kaipgi  galima kitaip?“,- kalbėjo pašnekovė. Ji prisiminė, kad Savičiūnų kaimas buvo didžiulis, su daugybe gyventojų. Dvare virte virė gyvenimas: veikė biblioteka, kultūros namuose vykdavo šokiai, įvairūs renginiai. Tėvai sodybą nusipirko iš Gražių. Pradinę mokyklą Loreta lankė Daujočiuose, bet mokykla vadinosi Savičiūnų.
O dabar aplinkui daug tuščių pastatų, smarkiai mažėja gyventojų, keičiasi sodžiaus vaizdas. Dėl  liūdno likimo sulaukusio dvaro pastatų pašnekovė irgi pergyveno. Laučiai, susigražinę savo turtą, dar bandė tvarkyti, remontuoti, tačiau tam reikėjo didžiulių pinigų. Buvusio dvaro pastatai nyksta, bet žemė nedirvonuoja, ją nuomoja ir tvarkingai rūpinasi Kraštų kaimo ūkininkas Virginijus Vaičionis…

Savičiūnai tapo antrąja
Tėviške

Sniege išvažinėtos provėžos nuo dvaro veda pro sodybas, iš kurių kaminų tą šaltoką dieną  nerūko dūmai. Aukštose žolėse skendintys namų langai ir durys, užžėlę takeliai akivaizdžiai bylojo, kad šiose trobose jau niekas nebegyvena. Užtat, paėjus kiek tolėliau, prie vienos sodybos išgirdau amsintį šunį, kudakuojančias vištas, išvydau iš kamino rūkstantį dūmelį.
 Pasibeldęs ir įėjęs trobon, susipažinau su jau garbaus amžiaus moteriške – Adele Jukniene. Moteriškė prisipažino, kad jinai – ne vietinė, kilusi nuo Kupiškio rajono. Į Savičiūnus atsikėlė, kai ištekėjo už Bronislovo Juknos. Patys čia pasistatė namą, ilgus metus triūsė kolūkyje. Ji dirbo karvių melžėja, vyras buvo kalviu. Greitai bus ketveri metai, kaip jos Bronislovas ilsisi Svėdasų kapinėse. Ir sūnus žuvo autoavarijoje. Didžiausia jos paguoda- dvi dukros, kurios savaitgaliais vis atvažiuoja, aplanko, maisto, vaistų atveža. Be dukrų paramos būtų sunku. Juk Savičiūnai – tai tiesiog „Dievo užmirštas kampelis“. Autobusai čia nevažiuoja, net autoparduotuvė neatvažiuoja. Juk ir gyventojų visai nedaug belikę.  Būtų problema pasiekti parduotuvę, nuvažiuoti pas daktarus. Ne vieną dešimtmetį čia gyvenanti Adelė Juknienė sako, kad jau įprato, kitur gyventi nenorėtų…

Baudžiavos metus mena
ir metalinis kryžius

Netoli ištuštėjusios, Šatkų sodybos stūkso ant betoninio postamento metalinis kalvio darbo kryžius.
Pasak Savičiūnų senbuvės Adelės Juknienės, niekas nežino, kada tas kryžius pastatytas. Kai ji čia apsigyveno, kryžius jau stovėjo, senoliai irgi pasakojo, kad ir jų jaunystėje šis kryžius čia buvo. Daug kas ieškojo kokių nors įrašų, datų, bet jokių ženklų nerado. Spėjama, kad kryžius buvo pastatytas dar baudžiavos laikais. Pašnekovė pasakojo, kad kai kada atvažiuoja žmonės pasižiūrėti dvaro, prisimena, kad jame baudžiavą kentė jų senoliai, pasimeldžia. Neseniai buvo atvažiavę latviai nuo Daugpilio, kurie pasakojo, kad jų senelis čia buvo baudžiauninku, ieškojo kokių nors prisiminimų. Į latvių akiratį irgi pateko šis senutėlis kryžius…

Žymaus kanklių meistro
sodybos nebėra

Ne kartą lankantis Savičiūnuose teko pasibelsti į kanklių meistro Juozo Lašo trobos duris, bendrauti su šiuo sodžiaus talentu, stebėti, kaip gimsta jo nagingose rankose nuostabus muzikinis instrumentas.
 Per savo gražų nugyventą amželį jis sukūrė per 900 kanklių. Jo instrumentais dar iki šiolei grojama, nemažai Juozo Lašo kanklių iškeliavo į užsienį: JAV, Australiją, Kanadą, Angliją ir kitur. 2002-aisiais kanklių meistro iš Savičiūnų krūtinę papuošė Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medalis. Tikėjausi, kad 2005-aisiais mirusio ir Svėdasuose palaidoto kanklių meistro atminimą dar saugos Savičiūnuose išlikusi jo troba.Namus, kuriuose gimė šimtai kanklių, dabar primena tiktai tarp seniai nebegenėtų obelų likę pamatai, šulinys ir…lauko tualetas.
 Kaip tvirtino netolima šviesios atminties Juozo Lašo kaimynė Adelė Juknienė, po kanklių meistro mirties, sodybą pardavė jo dukros. „Atvažiavo humoristas Juozas Zavaliauskas, pasitarė, pasiderėjo ir pardavė namą. Naujieji savininkai trobą nusigriovė ir išsivežė kažkur į Molėtų rajoną. Liko tik didelis sodas ir ten stovėjusio namo žymė“,- pasakojo A. Juknienė, prisiminusi, kaip žymus humoro meistras J. Zavaliauskas tuomet dirbo Anykščiuose „Jaros“ grupės įmonėje ir buvo atsakingas už nekilnojamojo turto pirkimus – pardavimus.

Yra Savičiūnuose ir tvenkinys

Kolūkiečių buvo užtvenkta kaimo šiauriniu pakraščiu tekanti upelė Malaiša – kairysis Jaros upės intakas – ir nemažoje teritorijoje atsirado tvenkinys. Kadangi buvo prileista žuvies, čia laisvalaikį  mielai leisdavo žūklės mėgėjai,  tvenkinyje po vasaros darbų dulkes nuplaudavo kolūkiečiai, ši vieta tapo traukos centru jaunimui…
Tvenkinys tebėra iki šiol, tačiau jis labai nusekęs, užžėlęs. Kartais dar su meškere ar spiningu pasirodo ir vienas kitas žvejys. Pagaunama ir smulkių žuveliukų.