Taigi: „Kai kandidatavau į Seimą, informacinėje medžiagoje rinkėjams, kurie netingėjo perskaityti, neišmetė, bandžiau paaiškinti kaip veikia parlamentarizmas, kad visi tie kandidatų pažadai didinti, mažinti, kovoti prieš amžinas ir neįveikiamas žmonijos problemas, kaip korupcija, girtuokliavimas, yra niekalai, kad jų įgyvendinimas priklauso ne nuo Seimo nario, tai yra kandidatų, partijų pažadai yra tik tuščias muilo burbulas, kad reikia rinktis ne pagal gražias kalbas, bet pagal pažiūras. Tik rinkdamasis pagal pažiūras, rinkėjas gali nuspėti kaip vienu ar kitu klausimu pasielgs ir balsuos jo kandidatas, ką jis atstovaus. Dabar kas gaunasi, kai renkasi pagal grožį, gražius pažadus, partijos ir kandidato išreklamuotumą (Karbauskio partija ir jo remiami kandidatai laimėjo, nes daugiausiai pinigų investavo į rinkimus),- kad kairiųjų pažiūrų rinkėjai išrenka dešiniuosius ir naiviai tikisi, kad jie atstovaus ne oligarchinio kapitalo, bet paprastų žmonių interesus.
Kadangi rinkausi pagal pažiūras, todėl nebalsavau už karbauskinius, nes jie yra man netinkančių dešiniųjų pažiūrų, nemaža jų dalis galėtų sėkmingai priklausyti liberalų ir konservatorių partijoms, nebalsavau, nes jie pagal mąstymą niekuo nesiskyrė nuo Lietuvą valdžiusių partijų.Kitas dalykas, kad rinkėjai per rinkimus tikisi, kad Seimo nariai jiems sutvarkys savivaldybės gatves, mokyklas ir pan., tai yra tikisi to, kas pagal funkcijas nepriklauso Seimo nariui, bet priklauso savivaldybės deputatui. Ir ne tik nepriklauso, bet, mano nuomone, tokia Seimo nario veikla yra paprasčiausia korupcija. Štai džiaugiasi Panevėžio seniūnė, kad Jovaiša padėjo stadioną išrūpinti. O juk tokia veikla yra įtakos darymas tam tikroms institucijoms, netiesioginis rinkėjų pirkimas ne savo pinigais. Ir juokingiausia, kai vos tik paklausę, kaip kandidatas kovos prieš korupciją, iškart po to klausia, ką Seimo narys padarys dėl mokyklos, seniūnijos, ką išrūpins. Tokia korupcija rinkėjams tinkama ir patinka. Dar galima pridurti, kad apygardoje išrinktas kandidatas pažada dirbti visai Lietuvai, o ne apygardos interesams, taip kad tokia veikla ne tik korupcija, bet ir Seimo nario priesaikos laužymas.Maloniai nustebino Rusijos Dūmos deputatas, kai paklaustas žurnalistės, ką jis dėl savo apygardos padarys, išrūpins, jai atsakė, kad nieko nedarys, nes jeigu jis kažką gaus savo apygardai, vadinasi, bus nuskriaustos kitos apygardos. Pasirodo kažkur yra deputatų, kurie mąsto, kaip aš. Lietuvoje tokio supratimo kol kas nesimato, svarbu, kad apygardos kandidatas priėjo prie lovio, tapo kokio nors komiteto vadu, ypač kuriame skirsto pinigus, ir pasirūpina savo apygarda, nuskriausdamas kitas apygardas, kurioms galbūt labiau pinigai reikalingi, bet kam tai rūpi. Tiesa, kai Pranckietis palietė marijampoliečių interesus, tai tie įžvelgė įtakos darymą, bet tik tada, kai palietė juos pačius. Žinoma, Seimo Etikos ir procedūrų komisija, sudaryta iš Seimo narių, kuriems įprasta daryti poveikį, neįžvelgė kažko netinkamo. Kad Seimo nariai užsiima ne Konstitucijoje nustatyta veikla, naudojasi savo įtaka – tai faktas. Bet, kaip teisingai pastebėjo buvęs deputatas Daukšys respublika.lt straipsnyje apie Baudžiamojo kodekso straipsnį „Prekyba poveikiu“, pagal kurį tikriausiai būtų galima patraukti visus seimūnus, kad „Jei nori likti nenubaustas, geriausiai užsimerkti prieš rinkėjus, neklausyti jų skundų. Bet jei nieko nedarysi, tai tik kokią kadenciją ištempsi». Štai čia ir pasibaigia visos kovos su korupcijomis, kurios viena iš formų „prekyba poveikiu“ – rinkėjai neišrinks.Seimo nario funkcijos yra įstatymų leidyba ir parlamentinė kontrolė. Todėl nesuprantama, kodėl Seimo narys užsiima asmeniniais rinkėjų, organizacijų skundais, jų persiuntimais kitoms organizacijoms, kai tam yra atitinkamos institucijos, kurios šį darbą turėtų atlikti. O jeigu neatlieka, tai tam yra parlamentinė kontrolė, kurios pagalba valstybės valdžios ir valdymo mechanizmas turėtų būti sutvarkytas taip, kad dirbtų, kaip gerai veikiantis mechanizmas ir nereikėtų vienoms institucijoms dubliuoti kitų institucijų funkcijas.
Susitikimai su rinkėjais turėtų būti tik dėl įstatymų tobulinimo, suprasti kokios yra problemos ir kaip jas išspręsti, pataisant, papildant įstatymus, priimant naujus. Seimo narys neturėtų užsiimti asmeninių rinkėjų, organizacijų ir pan. reikalų sprendimu, jis turėtų dirbti visiems per įstatymų leidybą.Bet problema ta, kad įstatymų leidybai reikalingos žinios, sugebėjimai, įstatymus tvarkyti yra nuobodus darbus. Nepalyginsi su susitikimais su rinkėjais, dalyvavimais renginiuose, mokyklose, parodose, koncertuose, šventėse, o dar ir nauda, juk niekas iš rinkėjų rimtai savo darbą dirbančio Seimo nario nepastebės, niekas juk nenagrinės kiek jis naudos atnešė įstatymų leidyboje, o čia renginiuose, susitikimuose žmonėms matomas, žinomas, gražiai pakalba per renginius, todėl per rinkimus gaus balsų.O veikla prikurtose komisijose. Net nejuokinga, kai ekonomikos mokslus baigęs, vadovauja Savižudybių ir smurto prevencijos komisijai ir nurodinėja sritims, kuriose reikalingos specialios psichiatrijos, psichologijos žinios. Tokių komisijų veikla apskritai dubliuoja kitų institucijų veiklą, kuriose dirba specialistai. O dar nejuokingiau, kai matai, kad to paties pirmininko prastumtas įstatymas galėjo prisidėti prie motinos savižudybės, nes įstatymas buvo sukurptas paskubomis, nepritaikant prie tikrovės, tai yra nekokybiškas, nes juk svarbiausia, kaip kokiose varžybose, buvo kuo skubiai jį priimti ir tuo asmeniškai pasitenkinti. Apskritai, įstatymų leidyboje nėra tvarkos, nes nėra kam dirbti: Seimas savo pagrindinį darbą numetė Vyriausybei, ten vėlgi nėra tinkamo organizavimo, štai ir gaunasi, kad vos tik išleistas įstatymas, aplimpa pataisymais, nes nebuvo kam užsiimti, kad įstatymas iš Seimo išeitų kokybiškas. O dar taisymai priklausomai nuo interesų grupių pageidavimų. O dar, jeigu interesų grupei reikėjo skubiai priimti įstatymą, tai ir laiko nėra jo tinkamai išnagrinėti. Kad kiti įstatymai, kurie susiję su pataisytu, liko nepataisyti, tai niekam galvos neskauda, net jeigu seimo nariui bakstelsi pirštu, kad yra teisės normų kolizija, tai nesulauksi, kad pateiktų pataisymo pasiūlymą. Taip ir sukasi taisymų karusėlė, nepabaigiamas darbas, šimtai įstatymo pataisų. Niekaip nesuprantu, negi negalima ramiai išnagrinėti visus įstatymus, ramiai pagalvoti ko reikia, kad sistema gerai veiktų, kad pataisyto įstatymo ilgai nereikėtų taisyti, ir tada imtis įstatymo priėmimo, o ne išleisti šimtus pataisymų, o paskui tuos pačius įstatymus vėl taisyti. Kai kiekviena institucija pradės dirbti savo darbą, nedubliuoti viena kitos darbo – Seimas kurti ir leisti kokybiškus įstatymus, Vyriausybė vykdyti įstatymus, Seimas kontroliuoti Vyriausybės darbą,- tada ir bus tvarka. Dabar kur tik kokią sritį paimsi, visur bardakas.”