Šeimyniškėliai: kaimas, Mindaugo Voruta ir jos valdovai

Didysis romantikas, Anykščių krašto istorijos populiarintojas ir poetiškų, legendomis skambančių jos versijų kūrėjas rašytojas Antanas Žukauskas – Vienuolis dar 1934 metais rašytuose „Anykščių padavimuose“ pasakoja apie dvare, neva stovėjusiame ant Kalitos kalno, dabar moderniais pramanais išgarsėjusio, gyvenusį karaliaus Mindaugo palikuonį bajorą Nykštį, jo didžią, narsiais sūnumis turtingą šeimyną ir visos tos elitinės vyrijos žūtį 1435 m. rudenį Pabaisko mūšyje prie Ukmergės, tragiškame dėl sosto besivaržančių kunigaikščių Švitrigailos ir Žygimanto kariaunų susirėmime.
Bet šitų gražių legendų pradžių pradžia buvo legendinė Voruta – didingas piliakalnis, stūksantis Šeimyniškėlių kaimo laukuose.

Kaimo dvasia

Šeimyniškėlių kaimo kiemai menkai išsibarstę vienkiemiais, bet gausiai prie plento iš Anykščių Niūronių link tvarkingai išsirikiavę.
Buvęs kaimas visai nemažas, mat vieta graži ir miestas netoliese, tad patogi vieta gyventi – 1923 m. minimos 46 sodybos su 232 sodiečiais, o vėliau kaimo ribos perstumdytos, dalis žemių prie miesto priskirta, tad ir sodybų sumažėjo, prieš ketvertą metų gyventojai jau tik 69 buvę.
Jau beveik nebėra senbuvių, dar kalno legendas, neįtikėtinus senovės nutikimus – paupiuose ir šiluose, vaiduoklių siautėjimus vieškeliuose menančių. Ieškok gi, žmogau, ir tikrosios istorijos palikuonių, surasi. Veriu trobos duris. Vienas, antras – visos jos čia tvarkingos, gal net prabangios, kol pagaliau pasiseka, o kartu ir nepasiseka. Šneki moterėlė Elvyra šiek tiek apie kaimą paporino – prisiminė čia gyvenusius puikius senolius, ypač Antaną Tuskenį, kuris nuolat pas jos tėvuką apsikirpti ateidavo, labai mėgo „papolitikuoti“ – pasikalbėti apie rusus, amerikonus, buvusius ir esančius ar dar numatomus pasaulio įvykius.
Gyvenimas čia prie plento ir geras, ir neramus – vis reikia nuolat lekiančių automobilių triukšmus sugaudyti, ir saugotis, kad jie tarsi autostrada į Niūronis ir atgal lekiantys nenutrenktų. Vasaros rytmetys, sugrįžtanti po vakarykštės liūties šiluma, ir šioks toks atokvėpis – juk gerokai sulaistė smiltyne vešančias daržoves. Traukiu fotoaparatą, fotografuosiu, bet moteris paprieštarauja – fotografuok ką nors iš jaunesnių, kad ir jos anūkę – jauniausią kaimo gyventoją Augustę bei jos draugę Justę. Joms tai vasara tikras smagumėlis – kasdien po kelis kartus niurkteli į čia pat tekančios Šventosios vandenis.

Ne lašiniais, bet pupomis…

Vakaruosna bėgantis kelias šakojasi: dešinioji keliutė, šviesiu žvyrkeliuku Lašinių link skuba, į miškus giliuosius veda, kairioji į Niūronis vilioja, bet mes grįžtame į kalnus, kur daugiau didybės ir šlovingos kunigaikštiškos Lietuvos dvasios, nes juk senovės lietuvių kariai ir lašinių nekirtę, tik pupomis pasisotinę mėsos prisišveitusius riterius skaudžiai sukuldavo, į pelkes amžiams sugrūsdavo. Bet kodėl gi niekas pelkynuose iki šiol nei vieno užsikonservavusio šarvuoto vokiečio palaikų nesuranda?

Kalno dvasia

Jis didingas, žalias, kaip gyvastis tautinė. Sakoma, kad vienas didžiausių Lietuvoje, dar XIII amžiuje saugojęs Kunigaikščio Mindaugo sukurtos valstybės trapias sienas, čia pat Šventosios ir mažesnių upelių – Latavos, Maleišos pakrantėmis ėjusios. Šarvuoti, nuožmūs, klastingi buvę didieji priešai iš vakarų – kryžiuočiai ir kalavijuočiai. Bet Mindaugas taip pat visą išmintį savosios žemės pasaulio įvaldęs – pagonių žynys panoręs vakarietiško gyvenimo principus suprasti ir priešus gudrumu nugalėti. Sugalvojo, kad krikščioniu tapęs gal pragaištingą teutonų potvynį sustabdytų, taiką ir naudingą sąjungininką kovoms su rytų galybėmis laimėtų, tad su Andriumi Štirlandu – Livonijos ordino magistru sutaręs, kartu su savo žmona ir dvariškiais, pasekėjais artimiausiais pasikrikštijo, diplomatinius ryšius tiesiogiai su Roma, su pačiu popiežiumi Inocentu III užmezgė, be tarpininkų jokių klastingų ir kenksmingų. Tad tas pats Andrius veikiai ir karūnuotis padėjo, vyskupus sukvietė, karūnas iš Rygos atgabeno. Gaila, kad neišliko dokumentų liudijančių, kokios gi tos karūnos buvo, kokie auksakaliai jas prabangą ir grožį derindami gamino. Neilgai gi teko pasidžiaugti laukta taika, ramybe, jaukiu karališku gyvenimu. Kunigaikščiai, ypač žemaičiai, kaltino valdovą išdavus senuosius Dievus, ir kalavijuočius ties Durbe žiauriai sumušė, daugybę riterių kilmingiausių į kapą pasiuntė.
Tuomet lietuviška kariauna savo ginklų galybę į Rytus kreipė, prieš rusėnus sėkmės pakerėti žygiavo. Mindaugas gi karalystėje pasiliko, jau buvo įsimaišiusi moteris, miško kelyje sąmokslininkai savo sėbrų kitapus padedami valdovo sargybą išpjovė. Nepagailėjo ir paties karaliaus ir abu sūnus jo, sosto paveldėtojus, pas dievus išsiuntė – nutraukė dinastijos giją. Tik iš kur gi tas vienuoliškas pramanas – kunigaikštis Nykštys – tada išsiperėjo? Lyg tai kokiai kunigaikštytei ar paprastai baudžiauninkei jie savo sėklą įskiepiję buvo. Perversmui vadovavęs Daumantas turėjo pats gelbėdamasis sprukti pas rusus. Tie jie priėmė. Kaip narsiam, sumaniam Pskovą valdyt pavedė ir jis taip sėkmingai darbavosi, kad po mirties stačiatikių šventuoju Timofiejumi paskelbtas buvo. Kažkur to miesto lobyne jo kalavijas guli, bet tikrai jis Mindaugo karaliaus krauju nesuteptas, nes juk pats Daumantas rankų nesitepė – miklių vyrukų netrūko. Ne kasdien toks didingas žygis – nužudyti karalių pasitaiko.

Kunigaikštiškos dvasios
valstietis

Kaimo žemių valdai priklausęs pilies kalnas buvo pradėtas palengva, atsargiai judinti. Ganė ten gyvulius, šienaudavo, po truputį ardavo, sunkiai, ratais aplink kalną sukdamas, plūgą tempdamas arkliukas kinkuodavo. Bet gerai užaugdavo grikiai, kanapės, na ir bulvės, rugiai neblogai derėdavo.
Rašytojas Vienuolis tikino, kad kaimo žemes į vienkiemius skirstant nuo kalno dar parsivežė pilies akmenų, ąžuolinių sienojų likučių ir net senų plytų. Keletą metų noragais vagojamas kalnas vis tebebuvo status, vargiai įkopiamas, dirvožemis pilnas akmenų, plytų nuolaužų, ąžuolinių skalų, artojai suranda ir senovinių monetų, rūdžių suėstų kardų, žalvario sagčių, o pasikasus giliau yra požeminių urvų, akmeninių sienų. Šias istorijas rašytojui sumegzti daug pagelbėjo nuostabus, švelnių pramanų nevengdavęs piliakalnio žemę, jam nuosavybe priklausiusią aręs ir javą sėjęs Šeimyniškėlių sodžiaus ūkininkas Jonas Grimašauskas.
Tai jo arkliokas kartą įsmuko į kalne atsivėrusią duobę, buvusią stulpavietę, lakios vaizduotės tuoj pat paversta paslaptingu urvu vedančiu į požemius su karaliaus Mindaugo brangenybėmis. Kartą plūgu perplėšęs puodą išvertė lobį. Sidabrinių lazdelių – kunigaikščių Lietuvos pinigų – ilgaisiais vadinamų. Kol istorikai, muziejininkai sužinojo žmogelis veik visą sidabrą pardavė, išdalijo, vos viena svari brangmetalio  lazdelė į Antano Baranausko klėtelės senienų rinkinį pateko, bet ir ta Antrojo pasaulinio karo suirutėje pradingo. Tarpukariu taip ir neiškovojo paminklosaugininkai, kad plūgai nustotų piliakalnio istoriją raikyti ir ardyti, arė dar ir po karo, kolchozmetyje, kol nuspręsta Vorutą garbingai praeičiai, gegužinių vietoms, pagoniškų aukurų kūrenimui paskirti. J. Grimašauskas, nors savo karališkų valdų netekęs, vis dar legendų pasaulyje tebegyveno, pamėgo jis moksleivius ir suaugusius turistus piliakalnio takeliais vedžioti, puikiausias, garbingas, tautinį pasididžiavimą skatinančias istorijas regzti.
Sodyba jo glaudėsi piliakalnio papėdėje, netoli senųjų kapų Kapanica vadinamų, ilgoje, dviejų galų aukštaitiškoje gryčioje gyvenęs. Žmogus buvo ne prastas, vaikystėje gyvenęs karalių mieste Peterburge, iš kur po revoliucijos grįžo jau be jokių turtų tik su keliais rakandais, baldais, karališko stiliaus kėdėmis…Tad karališkojo piliakalnio savininkas šventadieniais, po pamaldų ir pasižmonėjimo Anykščiuose sugrįžęs išsinešdavo krėslą į kiemą ir patogiai atsisėdęs, skrybėlę užsivožęs paskęsdavo mintyse. Seniai jau pasibaigė jo gyvenimo sapnas.

Gyvastis šiuolaikinė

Anykštėnai Atgimimo metais ypač kalną pamilę, kunigaikščių ir pačio karaliaus Mindaugo miesto šlovės įsigeidė. Negailėjo pinigėlių, daugiau nei dešimtį metų archeologai Gintaustas Zabiela ir Tomas Baranauskas su kastuvais ginkluota pagalbininkų komanda kalno paslaptį spręsti bandė – ginklų, turtų, o gal pačios karūnos ieškojo. Didžiąją dalį ištyrinėjo, tai labiausiai ištyrinėtas piliakalnis šalyje. Puikiausia vieta pilaitę pastatyti. Bet tam kelių milijonų prireiktų ir kažin kaip pasikeitusius vaizdus liaudis priimtų.
Tačiau prieš keletą metų, kai Anykščius valdė jaunatviškasis meras Darius Gudelis, atsikvietė jis į šventę Vilniaus merą, savo bičiulį Artūrą Zuoką, pergamentuose sudėliotus raštus tas pasirašė ir Vorutos pilies statybos globėju tapo. Pilis tarsi ir nebuvo pastatyta, nors nedideli įtvirtinimai visai netoli didžiojo kalno, paplentėje atsirado. Bokštas, iš rąstų sunertos sienos, uždaras kiemelis – puikiausia vieta viduramžių dvasią adoruoti. Muziejininkai tai ir daro, kasdien pulkais, grupelėmis lankytojų sulaukiantys pasakoja apie Mindaugo Lietuvos šlovę, apie tą dešimtmetį užtrukusią karalystės pasaką, gudrius kunigaikščius, jų užmojus, aistras ir atkaklius karius, žemdirbius lietuvius bei kantriąsias jų moteris. Pasididžiavimas – nei viena tokia maža tauta pasaulyje nebuvo sukūrusi taip neproporcingai didžiulės imperijos nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Žvelgia žmonės į subtilius baltiškus papuošalus, tyrinėja menamos pilies maketą, bando šaudyti iš lanko, ragauja katile ant ugnies prišutintos žolelių arbatos, žvelgia į dangų, iš kur palaimingai, palankiai atsiliepia griausmu Perkūnas dievaitis.