Sėkmės garantas Ukrainoje – būti lietuviu („Anykšta“, Nr. 48, 2016-06-18)

Dažnai į gimtuosius Pienagalius (Troškūnų seniūnija) sugrįžtančiam inžinieriui, istorikui ir leidėjui, leidyklos Kijeve įsikūrusios leidyklos „Baltija Druk Ltd“ vyriausiam redaktoriui, Lietuvos respublikos ambasados Ukrainoje visuomeniniam konsultantui Virginijui Stroliai šiemet suteiktas Anykščių krašto garbės ambasadoriaus vardas.
Garbės ambasadorius, kalbėdamas apie Ukrainą, sako, kad padėtis ten panaši, kaip Lietuvoje prieš du dešimtmečius, ir mato bendrus tikslus puoselėjant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą.

­– Į leidybos verslą kibote 1992–aisiais. Kadangi Lietuvos rinka pasirodė per maža, leidyklą įsteigėte Kijeve. Anksčiau esate pasakojęs, kad pirmieji treji metai Ukrainoje buvo “juodi” ir sunkūs, tačiau apie 15 proc. pasitikėjimo lėmė vien tai, kad esi lietuvis. Ukrainos ir Lietuvos istorijos šaknys turi daug bendro. Galbūt tai padėjo tapti viena iš dešimties Ukrainoje pastebimiausių leidyklų, o Jūsų išleistos reprezentacinės knygos buvo pripažintos geriausiomis Ukrainoje, perleistos Lietuvoje. Kaip verslas sekasi dabar, Ukrainai ypač sudėtingu karo su Rusija metu?
– Su Ukraina Lietuvą jungia bendri istorijos vingiai, asmenybės, laisvės ir orientacijos į Europos kultūrą siekiai. Kaip istorikui, man buvo labai įdomus totorius sumušęs karvedys, Lietuvos didysis etmonas, Volynės maršalka, Lucko seniūnas Konstantinas Ostrogiškis ir jo giminė. Įgyvendinau vieną iš sau užsibrėžtų tikslų ir pernai 1 500 egzempliorių tiražu išleidome solidų istoriniais dokumentais ir nuotraukomis iliustruotą albumą „Kunigaikščiai Ostrogiškiai“. Pernai jis Ukrainoje pripažintas „Metų knyga“. Leidžiame turistinius vadovus, atvirukus lenkų, rusų, vokiečių ir kitomis kalbomis, tačiau šiuo metu leidybos apimtys sumažėjo. Tam turi įtakos ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados priimtas dekomunizacijos įstatymas. Atsisakoma visko, kas simbolizuoja sovietmetį, permąstomos vertybės, griaunami sovietinių stabų paminklai, masiškai keičiami jų vardais pavadintų gatvių, miestelių pavadinimai, sugrįžta tikrųjų Ukrainos didvyrių, patriotų, tremtinių vardai. Per mėnesį Kijeve apie 40 – 50 gatvių pakeičia pavadinimus, ir tai, savaime suprantama, įneša sumaišties. Turime pristabdyti atlasų leidimą, kol vyksta.šis procesas. Visada maniau, kad miesto pavadinimas Dnepropetrovskas susijęs su Dniepro upe, tačiau, pasirodo, miestas taip pavadintas vieno iš sovietinių generolų, vaduotojų iš fašizmo, garbei. Nuo šiol miestas vadinsis „Dnipro“. Panašus procesas Lietuvoje vyko prieš du dešimtmečius. Ukrainoje jis labai skausmingas pensinio amžiaus sulaukusiems žmonėms. Man kažkaip prisiminė pokaris Lietuvoje. Trėmimai, šaudymai, tačiau juk per kelis metus žmonės prisitaikė ir tai išgyveno kaip kasdienybę. Panašiai ir mes Kijeve. Daug dirbam su Ukrainos radijo ir televizijos komitetu, kuris panašiai kaip Lietuvos kultūros taryba skirsto projektines lėšas, dalyvaujame dviejose programose, užtikrinančiose, kad mūsų išleistos knygos bus nupirktos bibliotekoms, turime rėmėjų verslininkų, kurie su jų įmonių logotipais išleistas knygas naudoja dovanoms. Žodžiu, dirbame, ieškome naujų, sakyčiau, kartais iškreiptų formų. Popieriaus ir kitų spaudos medžiagų tiekėjai, spaustuvininkai ir leidėjai sėdime vienoje valtyje ir, jeigu kuri grandis stringa, blogai ir kitiems. Ukrainoje šiuo verslu užsiimantiems labai trūksta apyvartinių lėšų, o skolintis pražūtinga, nes metinės palūkanos siekia 30 – 40 procentų. Už viską reikia mokėti į priekį, nėra jokių mokėjimo atidėjimų, kaip Lietuvoje. Gerai pažįstu kraštietį „Petro ofseto“ leidyklos įkūrėją ir savininką Petrą Kalibatą. Žinau, kad ir jam nelengva išsilaikyti rinkoje, kai viskas pabrango ir, ne paslaptis, kas kainavo litais, dabar tiek pat – eurais. Tačiau žinau, kad čia su atsiskaitymais daug liberaliau, galimi mokėjimų atidėjimai. Beje, jam pavyko užsiauginti verslią anūkę, jis turi kam perleisti verslą. Kartais susitinkame, pasikalbame.
– Anykštėnai jus žino ir kaip istorinės atminties įamžinimo mecenatą. Bene prieš dešimtmetį į gimtąjį Pienagalį sugrįždamas atostogų sutvarkėte ir talentingų medžio drožėjų koplytstulpiais pažymėjote Pienagalio, Kiaušagalio, Karčių, Bareišių kaimų kapines, vyskupo P. A. Baltakio ir 1920–ųjų lapkritį žuvusių Troškūnų šaulių gimtines. Paminklais pažymėta trasa Bareišiai – Karčiai – Kiaušagalis – Pienagalys – Latavėnai keliauja gimtinę giliau pažinti norintys poilsiautojai ir turistai. Ar šis darbas jau užbaigtas, ar jį tęsite?
– Be abejonės, darbai bus tęsiami. Pusiaukelėje iš Anykščių į Troškūnus yra posūkis į Palatavio piliakalnį. Vos nuo plento atsisukęs kelias šakojasi į du keliukus, kurių vienas veda prie Palatavio piliakalnio, kitas – į Andrioniškį. Šių kelių išsišakojimą reikia pažymėti menišku ir prasmę turinčiu koplytstulpiu. Šių keliukų išsiskyrimas ne taip jau ir pastebimas, nors turi ir istorinę prasmę. Istorikai įrodė, kad Palatavys priklausė Lietuvos valdovui karaliui Mindaugui. Valdovai turėjo ne vieną pilį ar dvarą ir keliaudavo iš vieno į kitą. Mat buvo nuostata, kad kur yra valdovas, ta vieta ir yra Lietuvos sostinė. Tokia vieta prašyte prašosi pažymėjimo, skatinančio domėtis istorija, ugdančio patriotiškumą. Sumanymų yra ir daugiau.
– Esate pastebėjęs, kad Anykščiai turi perspektyvą ir įvardijate ją kaip turizmo vystymą. Tad kokie Jūsų, kaip Anykščių krašto garbės ambasadoriaus, artimiausi darbai?
– Užduotis ir darbus Prezidentės deleguojamiems ambasadoriams formuoja Užsienio reikalų ministerija, tad aš irgi saviveikla neužsiimsiu (juokiasi). Prieš pradėdamas veikt, noriu išgirsti anykštėnų verslininkų, šviesuomenės atstovų nuomonę, pasitarti. Juolab kad artėja Pasaulio anykštėnų suvažiavimas ir bus gera proga bendrauti ne tik su gyvenančiais Anykščiuose, tačiau ir po Lietuvą, pasaulį pasklidusiais įtakingais anykštėnais. Į mane jau kreipėsi vargonų festivalio Anykščiuose organizatoriai, kad padėčiau į šį festivalį pritraukti ukrainiečius. Beje, gerai pažįstu ir bendrauju su Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje Mariumi Janukoniu, manau, dabar bendrų tikslų turėsime daugiau. Aš manau, kad Anykščiai pasirinko teisingą ekonominio vystymosi modelį, orientuotą į poilsį ir turizmą. Ukrainoje iš turizmo gyvena šalia Karpatų kalnų esantis Lvovas. Ten daug turistų ir poilsiautojų apgyvendinami privačiame sektoriuje, daugiabučiuose. Atvykėliai gali rinktis pagal savo kišenę – nuo prabangių apartamentų iki lovos nakvynei su stikline arbatos. Anykščiuose daug laisvo gyvenamojo ploto ir iš to anykštėnai galėtų neblogai uždirbti. Minčių yra, tačiau, kaip sakiau, tarsimės ir dirbsime kartu.
– Ar nestrateguojate verslo sugrąžinti į Lietuvą, ar neplanuojate sugrįžti gyventi į gimtinę?
– Smagu suvokti, kad gyvename Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Užsiiminėjame LDK istorinio paveldo puoselėjimu ir sklaida. Lietuvoje turime daug partnerių ir dar daugiau draugų.
Svajonė sugrįžti į gimtinę visada išlieka. Tikime, kad ir ši svajonė išsipildys.