Seniūną lydi sėkmės devintukas

Kurklių seniūnas Algimantas Jurkus teigia tik neseniai pastebėjęs ir susimąstęs, kad svarbiausius jo gyvenimo įvykius lydi skaičius 9.
A. Jurkus yra gimęs 1959 09 29. Klaipėdos technikumo ir Vilniaus universiteto auklėtinis jaučiasi laimingas susiklosčiusiu gyvenimu ir linkęs manyti, kad šis skaičius jam neša sėkmę.
Su šeima jis gyvena Kurklių II–ame kaime ir jau 17–us metus dirba Kurklių seniūnijos seniūnu.

1959–1979 m.
Diržo neragavo, bet 10 Dievo įsakymų įsisąmonino

„Į šį pasaulį atėjau 1959 m. rugsėjo 29 dieną Skuodo rajone, Mosėdyje, Nepriklausomos Lietuvos ūkininkų šeimoje. Buvau šeštas vaikas šeimoje, augau 9 brolių ir seserų apsuptyje”, – dar vieną devintuką paminėjo A. Jurkus.
„Nors tėvai turėjo 40 hektarų žemės, tačiau Sibiro išvengė. Pokaryje tėtis 5 metus dirbo Mosėdžio valsčiaus, vėliau – apylinkės tarybos vykdomojo komiteto pirmininku. Nors nelengva, dažnai su nepritekliais, manyčiau, kad mano vaikystė buvo laiminga.
Dabar, kai dirbdamas seniūnu matau, kaip tėvai skriaudžia vaikus ar vaikai nesirūpina savo nusenusiais neįgaliais tėvais, širdį suskausta ir prisimenu savo vaikystę, kaip klausėme ir gerbėme savo tėvus ir vyresniuosius. Neprisimenu, kad aš ar kuris mano brolis, ar sesuo būtų mušami, ar fizinėmis bausmėmis baudžiami. Nusikaltus užtekdavo tėvo žvilgsnio ar motinas aštresnio žodžio ir viskas tapdavo aišku.
Be darbo nesibastėme, visi turėjome ką veikti. Auginome triušius, jiems reikėjo žolės, pagal kiekvieno jėgas reikėjo padėti ūkyje. Eidavom uždarbiauti pas kaimynus, uogas skindavom ir per dieną užsidirbdavome vieną rublį”, – prisimena vaikystę Kuklių seniūnas.
Pasak A. Jurkaus, ypatingą reikšmę jo gyvenime suvaidino senelis, ypač pamaldus Mosėdžio bažnyčios zakristijonas Ambraziejus, 26 metus buvęs bažnyčios komiteto pirmininku, užpraeito ir praeito amžių sandūroje dirbęs kartu su dar vikaru, rašytoju Juozu Tumu–Vaižgantu.
„Senelis mane vesdavosi į bažnyčią, mokė katekizmo, dešimt Dievo įsakymų, skatino ne tik juos mokėti, bet ir pagal juos gyventi, – prisiminė A. Jurkus. – Dėl senelio ir šeimos nuostatų nebuvau nei spaliukas, nei pionierius ar komjaunuolis. Tuomet truputį būdavo apmaudu, kai draugai vasaromis šėliodavo šalia Mosėdžio pionierių stovykloje, o aš turėdavau rūpintis triušiais, kuriuos, beje, mylėjau. Gal tai padėjo apsispręsti baigus 8 klases mokytis veterinarijos Klaipėdos tarybiniame ūkyje technikume.
1979–aisiais (vėl devintukas) jį baigęs gavau paskyrimą į Anykščių rajono Staškūniškio tarybinį ūkį iš karto vyriausiuoju veterinarijos gydytoju”, – pasakojo A. Jurkus.

1979 – 1989 m.
Gydė galvijus, nors norėjo gydyti žmones

Jaunatviško entuziazmo lydimas A. Jurkus tarybinio ūkio fermose, galima sakyti, leido dienas ir naktis.
„Apie 800 galvijų, keli tūkstančiai kiaulių, ligos ir galybė ataskaitų. Atsakomybė didžiulė, juk vyriausias. Dirbdavau be jokio supratimo apie darbo valandas. Po pusės metų tokio darbo panorau į Tarybinę armiją. Neišleido. Protestavau, tris dienas gulėjau lovoj ir į darbą nėjau. Ketvirtoj atvažiavo vyr. zootechnikė, fermos vedėjos, priprašė sugrįžti. Kur dingsi, išėjau į darbą ir „Apsaugok aukščiausiasis“ pamačiau save sienlaikraštyje išpieštą visu gražumu gulintį lovoj ir į darbą neinantį. Pats tos karikatūros iš ten nedrįsau išimti, atrodo, draugų priprašiau…
Tik po kelių metų iškeliavau pamaskvėn į ryšių batalioną”, – pasakojo per 1980 metų vasaros olimpines žaidynes prie Maskvos tarnavęs A. Jurkus.
„Buvau sportiškas, tačiau labai sunku buvo tik seržantų mokykloje, o vėliau su savo kareiviais buvom draugai. Aš jų nemuštravau kaip kiti seržantai, tiesiog viską darydavau drauge. Už tai mane gerbė. Tačiau atsakyti ne tik už save, bet ir juos man nebuvo lengva. Jie nusikalsta, mane nubaudžia. Nors tuos metus laikau kaip ir prarastus savo gyvenime, tačiau atsisveikinti su tarnybos draugais buvo smagu ir be baimės, kad grįšiu kaip kai kurie su mėlynėm“, – prisiminė A. Jurkus
Po tarnybos 7 metus ji dirbo veterinarijos gydytoju Naujasodžio tarybiniame ūkyje.
„1983 m. sukūriau šeimą su tuomet Anykščių kooperatyve dirbusia Regina, užauginom dukrą Renatą, kuri šiuo metu gyvena ir dirba Norvegijoje. Mus aplanko su ketverių metų anūkėliu Marku Gabrieliu”, – apie tai, kas savarbiausia buvo jo asmeniniame gyvenime grįžus iš kariuomenės, pasakojo seniūnas.
A. Jurkus prasitarė, kad vis dėlto jo svajonė buvo gydyti ne gyvylius, bet žmones. Jam net šiek tiek apmaudu, kad šios savo svajonės atkakliai nesiekė, nepadarė savo gyvenimo tikslu, lyg ir pasidavė gyvenimo tėkmei.
„Kartais net kokį nugaišusį gyvulėlį smalsumo vedamas išskrosdavau ir mintyse pagalvodavau, kaip ten žmogų operuočiau ar Cezario pjūvį daryčiau…” – išdavė savo slaptą svajonę A. Jurkus.

1989 – 1999 m.
Pirmininko pavaduotojas – darbas ne prie širdies

Nuo 1989 m. kelis metus A. Jurkus dirbo Nevėžio kolūkio pirmininko pavaduotoju gamybai ir prisipažino, kad šis darbas jam visai ne prie širdies buvęs.
„Su amžiną atilsį banditų nužudytu buvusiu „Nevėžio“ kolūkio pirmininku Kęstučiu Unguriu gerai sutarėme, nes jauni buvome (jis buvo metais jaunesnis, – aut. past.), tačiau nesijaučiau savo rogėse sėdįs, – prisipažino A. Jurkus, – tad vėl sugrįžau prie veterinarijos, dirbau „Nevėžio“ žemės ūkio bendrovės veterinarijos gydytoju, o nuo 1996 iki 1999–ųjų verčiausi iš asmeninio ūkio: laikėme 4 karves, paršavedę…
Dar gydžiau gyventojų gyvulius, kastruodavau žirgus, kam ne kiekvienas veterinarijos gydytojas ryžtasi. Matyt, gerą vardą ir ranką turėjau. Buvo laikotarpis, kai vaistų nebuvo. O žmogus prašo nors kokių, kad suleisčiau jo gyvulėliui. Suleisdavau gliukozės, o po kelių dienų sutiktas žmogelis sveikinasi ir džiaugsmingai sako, kad pasveiko jo gyvulėlis. Džiaugiuosi ir aš, ir pagalvoju, kaip čia išėjo, kad pagydė cukraus šaukštelis. Matyt, Dievo taip duota”, – prisimena A. Jurkus.

1999–2017 m.
Devintukai išpranašavo siekį pasaulį daryti laimingesnį

1999 metais A. Jurkus pradėjo naują gyvenimo etapą, tapo Kurklių seniūnijos seniūnės pavaduotoju, dar po metų – seniūnu ir juo dirba iki šiol. 2009 metais jis neakivaizdžiai baigė studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.
Dažnai tenka apsilankyti šioje seniūnijoje, bendrauti su jos žmonėmis ir matyti, kad jie savo seniūną gerbia, nes ir jis bene visus juos pažįsta, žino jų džiaugsmus ir bėdas.
Kasdienybė tokia, kad pasitaiko visko, ir griežtesnio žodžio prireikia. Juk seniūnijoje, miestelyje ir 86 kaimuose gyvena 1292 žmonės. Šiame darbe seniūnas teigia realizuojantis save, nors dažnai, kaip biografijos pradžioje, darbo valandų tam neužtenka. O toje kasdienybėje ko nebūna!? Vienas prisigėręs žmoną ir vaikus skriaudžia, kitą vienišių reikia kartas nuo karto aplankyti, kad nesušaltų, ar apsirgęs be pagalbos neliktų.
Būna ir juokingų situacijų, sakykim, viena moteriškė seniūnui kaimynę apskundė, kad ši savo vištas užsidarė ir į lauką neišleidžia. „Neseniai moteris parašė pareiškimą, kad blogai mėšlas laikomas, tačiau kai atvažiavo aplinkosaugininkai pažeidėjo bausti, paaiškėjo, kad tas mėšlas pačios pareiškėjos”, – juokėsi seniūnas, pagalvojęs, kad tai moteriškei gal jau ne visai ir gerai…
Bet sugrįžkime prie tų devintukų. A. Jurkus neseniai susidomėjo jų reikšme ir teigia, kad daugeliu atvejų, ką apie šį skaičių kalba numerologai, jam tinka. Be to, skaičius 9 visuomet grįžta prie savęs. Bet kokį skaičių padauginus iš 9 ir skaičius sudėjus, paskutinysis visuomet bus devintukas.
Pasak A. Jurkaus, dar Pitagoras teigęs, kad pasaulis sutvarkytas pagal skaičius, o graikai skaičius tapatino su savo dievybėm. „Šiaip ar taip 9 laikomi visuotinės sėkmės simboliu”, – pastebėjo seniūnas.
„Pasakų herojams tenka nukauti devyngalvį slibiną, perplaukti devynias marias, kol nugali blogį ir tikslą pasiekia. 9 simbolizuoja gyvenimo pamokas, kurias išmokęs žmogus tampa stiprus ir nenugalimas, gebantis mylėti ir neegoistiškai padėti kitiems.
Prisipažinsiu, aš gyvenu ir mokausi, tačiau pašaukimą padėti likimo nuskriaustiems, palikti pasaulį po savęs geresnį, jaučiu nuolat. Kažkur viduje kirba poreikis siekti kažko daugiau, padėti kitiems, tačiau jei nerandu kelių, kaip tai padaryti, gniuždo bejėgiškumas. Tai nelengva. Kita vertus, mistinis devynetas simbolizuoja ir egzistencijos pabaigą, mirtį ir dvasinį atgimimą. Tad kaip čia laimingai pergyvenus 2019–uosius?”, – šypsosi Kurklių seniūnijos seniūnas A. Jurkus.