Senoji šermenų giedojimo tradicija nyksta

Nors labai gaila, senosios, prasmingos ir brangios mūsų tradicijos nyksta. Tiesiog nesuprantama, kad pačius prasmingiausius papročius, apeigas naikiname patys –  naikiname iš nežinojimo, paikumo, patogumo, kad būtų ,, gražiau, greičiau, paprasčiau…“ Tačiau visai nebegalvojama apie prasmę, daroma tai, kas madinga, reikalinga, kad tik žmonėms patiktų ir įtiktų, jų neišvargintų… Nyksta ir lietuvių laidotuvių tradicijos, unikalūs papročiai, kuriuos UNESCO kultūros taryba paskelbė pasaulinės reikšmės nekilnojamosios kultūros vertybe.

Vienas iš nuostabiausių laidotuvių papročių puslapių yra giedojimai, meldžiantis prie numirusiojo karsto. Giedota ir melstasi kadaise net tris dienas ir labai ilgai, iki vidurnakčio. O ,,paskutiniojo  pagrabo“ – paskutinės dienos, kai velionis dar namie, maldos užtrukdavo iki paryčių. Palaidojus vėl  vykdavo ,,pagrabas“. Besivaišindami – besistiprindami valgiais, užgerdami alumi, giedodavo, melsdavosi iki vidurnakčio ir tik tuomet namo skirstydavosi.
Giesmės susipynusios su maldomis, kuomet vedantysis, kaskart pakviesdamas visus kartu kalbėti poterius, neleidžia snūduriuoti ar be perstojo plepėti kitiems susirinkusiems. Giesmės prasmingos, giesmės –  maldos, apsakančios Kristaus kančias, žmogaus trapumo, nuodėmingumo pasaulį nušviečiančios.,,Juk dar daug galvojai, daug planavai… Jau nebereiks tau nei pievų, nei laukų“…
Giedojimų šerdis būdavo arba Kalvarijų giesmės – ,,kalnai“ –  taip populiarūs Žemaitijoje, ar mūsų krašte toks įprastas ir reikalingas, ilgomis giesmėmis ir maldomis supintas ,,Ražončius“. Dar ne taip seniai mūsų krašte buvo daugybė senosios tradicijos  giesmininkų. Giesmininkų, užsilikusių nuo tų tarpukario laikų, kai susirinkę prie mirusiojo, giesmių knygas imdavo į rankas ir kartu su geresniais giedotojais giedodavo ir visi, kurie balsus turi ar nors šiek tiek prisidėti, padėti nori… Kiekviena iš tų mūsų sodžiaus moterėlių net pačioje senatvėje dar tebeturėjo giesmių knygas, dažnai iš močiučių ar motinų paveldėtas ,,kantičkas“ – patogaus nešiotis formato, dar vyskupo Motiejaus Valančiaus sudarytas ir rekomenduotas liaudies giedojimams giesmių knygas. Tokią turėjo ir Ona Žeimienė Dauguluose, ir Ona Katinienė Sedeikiuose, ir Smėlynės prie Troškūnų giesmininkės.
Metams bėgant dar vos ne kiekviena parapija turėjo savuosius giedotojus, grupelę balsingų supratingųjų, kurie gebėjo pagiedoti laidotuvėse, tačiau tai palengva tapo paslauga, už kurią imta visai neprastai atsilyginti. Su nauja nepriklausomybe, naujiems vėjams dvelktelėjus, muzikalieji piliečiai suprato, kad giedant laidotuvėse galima visai neblogai užsidirbti. Kad lengviau būtų pataikyti, ,,paimti ir išlaikyti gaidą“ dar ir muzikos instrumentus ėmė naudoti. Taip atsirado elektriniai vargonėliai, fleitos ir paprastesnės dūdelės, o nesupratingi žmogeliai tuoj tomis naujovėmis susižavėjo. ,,Oi, kaip buvo gražu –  ir vargonėliais grojo“… O kad tose giesmėse nuoseklios maldos nebeliko, kaip nebeliko nei tikrųjų giesmių, kaip nebeliko maldų tikrųjų, tai nesvarbu? Gieda sau visokias ,,Augo kieme dagilėlis“ bei panašias, maldon neįtraukia, o susirinkusieji prie numirėlio sėdi kaip teatre – žvelgia susėdę patogiai, tarpusavyje pasišneka. Niekas jų nei judina, nei vargina visokiais stoviniavimais ar bendrų maldų kalbėjimais. Kad būtų dar patogiau, giedojimo laiką sutrumpino – tarkim, iki dviejų valandų paskutinį vakarą. Už tokias maldomis vadinamas  lėkštoko, lengvo  turinio giesmeles  užsiprašo didelių pinigų, o užsakovai moka,  tarsi įsivaizduodami, kad kuo brangiau, tuo geriau. Beprasmybė ir paklydimai tikriausi.
Juk dar yra senąją tradiciją išsaugojusių giedotojų. Visai neblogai čia galėtų patarnauti Svėdasų giesmininkai, vadovaujami Juozo Guntulio, matyt, dar geresni, tiesiog egzotiški – Troškūnų giesmininkai. Tenai kadaise plačiose apylinkėse garsėjo skardžiabalsis Juozas Stackevičius, jį pakeitė jau taip pat legenda tapęs Stasys Bružas. Pamenu jį, Juliaus Lendsbergio laidotuvėse begiedantį,  – buvo Gavėnia, pradėjom giesme apie Kristaus kančią, apie visą jo išgyvenimų ir mirties istoriją. Detalus pasakojimas giesmės posmuose, kuriuos išgiedodami užtrukome net 45 minutes. Įspūdinga. Tačiau kai įsijauti,- ir neprailgsta. Dabar ,,kantorius“, išėjusius anapus deramai pamainęs,Vladas Misiūnas nė kiek ne prastesnis. Dar geresnės moterys – Emilija Kaplerienė bei Nastė Ribokienė ir sėkmingai į šį būrį įsijungusi ,,antrojo balso“ Marytė Gelbūdienė. Troškūniečių giedojimuose atsiskleidžia visas Aukštaitijoje taip mėgto giedamo Rožančiaus grožis. Giesmės į Mariją nuolat pertraukiamos netrumpų  maldų bei mirusiųjų giminės žmonių prisiminimų.
Vis mažiau žmonių kviečia senuosius giedotojus, mat laidojimų firmos tiesiog bruka savuosius, moderniuosius,  taip ,,gražiai“ giedančius. Keista, kad senosios tradicijos naudos, išsaugojimo svarbos neaiškina savo parapijiečiams kunigai. Tikriausiu nesusipratimu atrodo mirusiojo nenešimas į bažnyčią, nors jis pašarvotas čia pat, už kelių žingsnių. Pamaldų metu prie karsto pasilieka modernieji giedotojai ir įsivaizduoja, kad meldžiasi, iš tiesų tik ,,traliuodami“ savo modernias giesmeles. Turėtumėme branginti, puoselėti savo tradicijas, savo tikėjimą, nes  šiandienos  pasaulyje ir taip tuštybių pakanka.