Senosiose Skiemonių kapinėse ilsisi dvarininkai

Skiemonys – sena vietovė, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėti 1500 metais pažymint tuo metu čia jau buvusią bažnyčią. Šventamiai čia buvo statomi ir perstatomi kelis kartus, juos kartą nusiaubė ir gaisras – aukštas bokštas virto traškėdamas ugnyje, o žiežirbos skrido per Luknos upelį.

Skiemonys pasižymi kaip miestelis, turintis trejas kapines, ir visose jose dar laidojama.

Senosios kapinės įsikūrusios kalvelėje už kelių dešimčių žingsnių nuo Švč. Mergelės Marijos bažnyčios, apaugusios dideliais senmedžiais, apjuostos mūro tvora. 

Didieji vartai dvivėriai, mediniai, pritvirtinti prie aukštų, tvirtų mūrinių stulpų, kapavietės išsidėstę tankiai arčiau vartų ir išsibarstę erdvėje tolėliau. 

Įrašai byloja, kad čia ilsisi dvarininkų Kelpšų, Horodeckių, Chlevinskų, Bartkevičių, Ertmanų, Maleckų, Šarskų, Ušackų, Rudzinskų, Reutų palaikai. Gausu čia ir sodiečių kapų. Lenkišku užrašu pažymėtas 1899 metais gruodžio 6-ąją mirusio 56 metų ūkininko Stepono Leščiaus kapas, didingas akmens paminklas Rozalijai Palskienei su palinkėjimu: „Ilsėkis ramybėje motinėle brangiausioji“. Gal trijų metrų aukščio, liekname rausvo akmens kryžiuje iškalta „1914“ ovalo formos jauno vyro fotografija ir užrašas „S. P./ Antana Titenia/gimis 1878 m./ mirė 1913 m./Acimink praeivi, kad netrukus tas pac ir tavi sustiks“. Tipiškas kareiviškas kryželis žymi čia palaidoto 1921 m. sausio 31 d. mirusiom lietuvio kario, 8 pėstininkų pulko eilinio Stasio Šepelio kapą. Čia pat Banėnų, Titenių, Stripeikių, Ruzgų, Leščių, Mišinių, Liobų, Kezių, Marcinkevičių ir kitos šeimos. Pasakojama, kad netoli vartų yra ir kardinolo kapas.

Kadaise šios 3288 kvadratinių metrų ploto kapinės buvo apleistos, alyvos ir jauni atvašynais sužėlę medeliai buvo užgožę takelius ir erdvesnius plotus, tad klebonas Aleksandras Papučka 1957 metais, sutelkęs parapijos jaunimą, senąsias kapines sutvarkė. Iškirto šabakštynus, vėl išvedė takelius, o ant didžiųjų vartų kuorų buvo nupieštos kaukolės su sukryžiuotais kaulais ir užrašai “AtA/ Praeivi, ir tu ateisi čia“ bei „ AtA“/ Šio gyvenimo kelias baigiasi čia“. Deja, šie prasmingi užrašai ir kraupoki piešiniai sovietinės valdžios įsakymu buvo greit panaikinti.

Bene jaukiausios senomis liepomis ir klevais gausiai pasipuošę šventoriaus kapines. Giminių kapavietėse čia laidojama ir dabar. Pasižvalgykime. Antano Jodelio, mirusio 1961 m., paminkle prašoma: „Keleivi, atsidūsk už jo dūšią“. Veronikos Karvelienės, mirusios 1967 m. ir sulaukusios 62 metų, paminkle teigiama „Širdimi meilės kupina/ gyvent pasaulyje norėjau /  Bet, Dieve,  ne mano valia / Tau priešintis aš negalėjau“.

Žvalgausi gėrėdamasis lietuviškomis skambiomis pavardėmis – Telksniai, Karveliai, Tylos, Kairiai, Karveliai, Liepos, Pipirai, Atkočiai, Nečiūnai, Aleknos, Sližiai, Briedžiai…

Yra keletas labai dailių akmeninių kryžių ir nukaltų iš metalo, keli metaliniai kryžiai visai vienodi. Gal juos gamino ir vietiniai meistrai? Žinoma, kad Tamiluvkos kaimo gyventojas Jonas Nargėla akmenskaldystės ir kalvio amato išmoko tarnaudamas kariuomenėje. Dirbo 4 hektarus žemelės, bet daugiausia laiko praleisdavo darydamas įvairių dydžių gumbuotus akmeninius kryžius. Darbas sunkus, nespartus, o paminklai dailūs ir brangūs. Nuo Molėtų atklydęs Antanas Baranauskas Skiemonių miestelyje prie upelio įsirengė kalvę, ne tik kalviavo, bet ir dengė skarda stogus, gamino betoninius bei metalinius kryžius – kapų paminklus.

Prie pat varpinės – Pipirų giminės kapavietė, kurioje iškilęs aukštas juodo akmens kryžius Pušaloto klebonui, iš Želtiškių kilusiam Albinui Pipirui. Įdomu, kad jau 88 metų sulaukęs dvasininkas dar pilnas planų ir jaunatviškai energingas, bet paskutinei žemiškajai kelionei jau pasiruošęs, nebereikės giminaičiams rūpintis. Epitafija, kaip ir dera, lotyniška „In te Domine, spervi: non/ confundar in aeternum“.

Kiek tolėliau surandu ir dabartinės bažnyčios 1877-1884 m. statytojo Karolio Bernotavičiaus kapą. Aukšta kaltinė tvorelė, masyvus, marmuriniu postamentu kryžius, įrašas, pažymintis 52 metų amžių ir mirties datą, 1888 m. rugsėjo 4 d. Įdomu, kad žmonių mylimas dvasininkas mirė jau būdamas Kurklių klebonu, o pageidavo būti palaidotas Skiemonyse. Velionį su karstu Kurklių vyrai nešė ant pečių iki parapijų ribos, kur perėmė skiemoniečiai. Kapinių kampelyje  ilsisi ir daugiau kunigų – Kazys Sendrauskas (miręs 1917 m.), Bronius Žymantas (1919 m.), didingas kryžius su įrašu „nuo draugų“, Jonas Šveja (1945 m.), Feleksas Savčiukas, 1945 m. rugsėjo mėnesį dulkėtu, vingiuotu vieškeliu važiavęs Anykščių link ir lemtingai susidūręs su sunkvežimiu.

Netoli kunigų kampelio juodo akmens paminklas su įdomiu užrašu: „Knygas mylėjau, senienas rinkau, pavargau, ilsiuos“. Čia ilsisi vienas žymiausių skiemoniečių Antanas Pakalnis. Gimęs 1892 m. Utenos parapijos Momėnų kaime, savarankiškai tiek pasimokęs, kad kaip daraktorius kaimo vaikus skaityti, rašyti mokęs. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare kaip rusų armijos kareivis, kelis metus vargo vokiečių nelaisvėje. Sugrįžęs vedė Klevėnų kaimo ūkininkaitę Teofilę Tylaitę ir apsigyveno uošvijoje. Ūkininkavo, kurį laiką dirbo Skiemonių valsčiaus sekretoriumi, labai mėgo skaityti, pirko, kaupė naujas ir labai senas knygas, kartais pardavęs bekoną iš miesto sugrįždavo su pusmaišiu knygų. Praūžė Antrasis pasaulinis karas, pokariu buvo neramu, siautėjo stribai ir saugumiečiai, kurie kartą užplūdę sodybą, viską išvertė, daug knygų atėmė ir sudegino čia pat, kieme sukurtame lauželyje. Šeimininką areštavo ir nuteisė 25 metus kalėti. Taip jau atsitiko, kad po penkerių metų A. Pakalnis išėjo į laisvę, sugrįžo į namus, 1957 metų gegužės 1–2 dienos naktį saugodamas kolchozo avis susidomėjęs sekė žvaigždės su uodega – kometos skrydį.

Vėl kaupė knygas, rinko etnografinius daiktus ir įdomius laukų akmenis. Filosofuodamas klausdavo: „Kodėl žmonės pasiekia mėnulį, esantį taip toli, o nepasiekia dieviškos išminties esančios taip arti? Kas žino, kas gali išaiškinti, kas yra laikas, kas yra mirtis? Kur yra erdvės ribos?“ Teigė, kad protingas žmogus ir plentu eidamas gali surasti daug įdomybių. Ant jo stalo buvo užrašyta: „Nelaikyk savęs protingesniu už kitus – būsi išmintingas“. Turėjo daug vertingų knygų, net 1660 metais išleistą Martyno Liuterio „Katekizmą“, vokiškai deklamuodavo Gėtės eiles. Rašė dienoraštį, pamąstydamas ir ganėtinai drąsiai: „Oras iš ryto apsiblausęs kaip ir mūsų mieliausios Tėvynės Lietuvos gyvenimas, velkančios svetimųjų okupacijos – priespaudos ir vergijos jungą“

Planavo savo surinktas vertybes atiduoti Utenos kraštotyros muziejui arba įkurti muziejėlį Skiemonių miestelyje, daug jo vertybių iš tiesų pateko į Uteną. Planavo gyventi šimtą metų, tačiau mirė persiritęs 90-metį 1984 metais.

Dar vienas įdomus paminklas – Sližių giminės kapavietėje esanti juodo akmens plokštė su Jono Strielkūno žodžiais apie Lietuvą. Čia ilsisi tarpukario Lietuvos veikėjas, inžinierius Jokūbas Sližys (1893–1994). Gimęs Gyvatynės vienkiemyje nuo mažens buvo imlus mokslams ir tėvai leido lavintis, baigė Liepojos gimnaziją, po to Petrapilio susisiekimo – inžinerijos institutą, 1941 m. žinias gilino Charlotenburgo aukštojoje technikos mokykloje Berlyne. Ta proga Vokietijos sostinėje nusipirko namą. Dirbo centrinės Rusijos geležinkelių statybose, vėliau Lietuvoje geležinkelio stočių viršininku, sudarė Lietuvos geležinkelių plėtros planą.

Organizavo laivininkystės bendrovę „Lietuvos Baltijos Lloydas“, 1936–1940 metais buvo jos direktoriumi, valdė iš tėvų paveldėtą Klabinių dvarą. Į vakarus pasitraukė 1941 m., nuo 1948 m gyveno Kanadoje, Toronte, aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje, rašė straipsnius lietuviškiems laikraščiams. Lietuvai tapus nepriklausomai sugrįžo į Lietuvą, gyveno pas gimines Vilniuje. Klajonės pasibaigė, sulaukęs šimto metų mirė ir atgulė prie tėvų, jo antkapyje labai tinkantys poeto J. Strielkūno žodžiai: „Ir tenai, kur po visų klajonių/  Žemėn atsiguls mana galva/ Nerašykit mano vardo, žmonės/ Parašykit, žmonės: Lietuva“.

Naujosios kapinės prie kelio į Ožionis įkurtos 1930 m., kai parapijiečiai iš ūkininkų už tūkstantį litų nupirko didelį gabalą žemės, smiltėtą kalvą, bet apie jas kitą kartą.