Šeštadienį, rugsėjo 16-ąją, senajame Malaišių sodžiuje – lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto tėviškėje – įvyko jau 15-osios Vaižgantinės.
Šventėje nebuvo įteikta Vaižganto premija, tačiau į respublikinį renginį, kuris dar pavadinamas ir „Juodžiaus kelmo atlaidais“, gausiai rinkosi žmonės.
Iš tolo pasitiko ant senųjų pastatų sienų eksponuojama paroda „2022-ųjų Vaižgantinės fotografų Simonos Bagdonaitės ir Raimundo Kovo žvilgsniu“ ir iš augalų svėdasiškės Irenos Guobienės ir butėniškės Domicelės Augutienės sukomponuoti skaičiai „15“.
Po Anykščių kultūros centro Viešintų kapelos „Vingerinė“ (vadovas Robertas Raišelis) dainos, nuolatinė šventės vedančioji, režisierė Vilma Paulauskaitė kreipėsi į susirinkusiuosius gimtajam kraštui skirtais Vaižganto žodžiais.
Tylos minute pagerbus Amžinybėn išėjusiųjų atminimą, buvo atsodinta liepaitė Juozo Tumo-Vaižganto 120-ųjų gimimo metinių proga 1989 metų rugsėjo 16 dieną pasodintoje 120 liepų alėjoje.
Kadangi dabar jau šviesaus atminimo Svėdasų parapijos altaristos kun. Povilo Čiučkio pasodinta liepa neseniai neatlaikė stipraus vėjo gūsių ir išlūžo, buvo nuspręsta liepą atsodinti.
Liepaitę padovanojo Mikierių girininkijos girininkas Laimis Trumpickas. O atlikti garbingą liepaitės sodinimo misiją buvo patikėta dviems kunigams: Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonui Raimondui Simonavičiui ir Panevėžio rajone, Vadoklių Švenčiausiosios Jėzaus Širdies parapijoje kunigaujančiam svėdasiškiui Ričardui Baniui.
Pasodinus liepaitę, klebonas kun. R. Banys Vaižgantinių dalyviams tarė žodžius apie gyvenimo prasmę, meilę tėvynei, pagarbą šeimos vertybėms, moralės ir dorovės principus.
Kraštietis mokslininkas doc. dr. Gvidas Kazlauskas prisiminė savo šviesaus atminimo brolio, architekto Broniaus Kazlausko, kurio šimtmetis bus minimas šių metų lapkričio mėnesį, gimtinėje atliktus patriotiškus darbus: Tumų sodybos vietos sutvarkymą, 120-ies liepų alėjos Vaižganto garbei pasodinimą Malaišiuose, Lietuvos partizanų kapų sutvarkymą ir paminklo jų atminimui statybą Kunigiškių kapinėse ir kt.
Šiemet per Vaižgantines turėjo būti įteikta jau 22-oji Respublikinė literatūrinė Vaižganto premija. Tačiau šventės išvakarėse buvo išplatintas Lietuvos rašytojų sąjungos pranešimas, kad Vaižganto premijos skyrimo komisija nusprendė konkursą pratęsti iki šių metų spalio 15 dienos.
Gerokai nustebusius tokiu komisijos sprendimu Vaižgantinių organizatorius – vaižgantiečių klubą „Pragiedrulys“ – Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai elektroniniu laišku patikino, kad į Malaišius atvyks „kažkas“ iš kūrybinių organizacijų ir informuos visuomenę, kodėl šiemet nebus teikiama literatūrinė premija. Tačiau nei Rašytojų sąjungos, nei Lietuvos žurnalistų sąjungos ar Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos atstovai Vaižgantinėse nepasirodė.
Šventės vedėja pakvietė pagerbti kitus du tradicinių premijų laureatus. Svėdasų seniūnijos seniūnas Saulius Rasalas buvo pakviestas paskelbti penkioliktojo Vaižganto mažosios premijos „Už nuopelnus Svėdasų kraštui“ laureato pavardę.
Tokio įvertinimo ir pagerbimo susilaukė svėdasiškis UAB „Alauša“ generalinis direktorius, kultūros mecenatas, daugelio patriotiškų iniciatyvų Svėdasuose (o ir visoje Lietuvoje) rėmėjas Algimantas Čaplinskas, o šios premijos mecenatas šį kartą buvo verslininkas, Anykščių rajono tarybos narys Lukas Pakeltis.
O Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ Garbės pirmininkas Algimantas Indriūnas, įsteigęs jaunimui skirtą Vaižganto giminaičio kunigo Aleksandro Papučkos vardo „Meilės ir gerumo“ premiją, pagerbė aštuntąjį laureatą – Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos auklėtinį, mokslo pirmūną, visuomenininką Nojų Jakubonį.
Abiems laureatams buvo įteiktos premijos, sveikinimai, suvenyrai, uždėti ąžuolo lapų vainikai, juos sveikino Lietuvos Respublikos Seimo nariai Tomas Tomilinas ir Linas Kukuraitis, Anykščių rajono savivaldybės mero Kęstučio Tubio vardu sveikinimus įteikė Savivaldybės administracijos direktorė Jurgita Banienė, susirinko pasveikinti artimieji, draugai.
Verslininkas A. Čaplinskas, dėkodamas svėdasiškiams už pagerbimą, teigė, kad visi pasiekimai yra komandinis darbas, tad ir jo pastangų įvertinimas priklauso visiems bendražygiams. „Turtas yra ne tai, ką mes turime sukaupę, o tai, ką mes padovanojame. Turtą galima prarasti, o tai, ką padovanoji kitiems – liks širdyse“, – kalbėjo labdaringa veikla garsėjantis svėdasiškis. O jaunasis laureatas Nojus dėkojo savo motinai, mokytojams, ypač lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Joanai Gutmanienei ir draugams.
Dar keletas darbščių veiklių vietos gyventojų sulaukė Padėkų iš Vaižgantinėse dalyvavusių Seimo narių, rajono savivaldybės administracijos direktorės rankų. Svėdasų seniūnijos seniūnas svečiams parlamentarams padėkojo už paramą, įrengiant laikiną ekspoziciją renovuotame Svėdasų krašto muziejuje Kunigiškiuose.
Buvo netikėta staigmena, kai iš garso aparatūros pasigirdo nuolatinio Vaižgantinių dalyvio, Respublikos nusipelniusio artisto, Anykščių rajono Garbės piliečio Prano Ferdinando Jakšio balsas. Kaip tiktai per Vaižgantines suėjo šio teatro legendos mirties metinės. Renginyje buvo pristatyta ką tik išleista žurnalisto, Vaižganto literatūrinės premijos laureato Vytauto Bagdono knyga „Mūsų Ferdinandas. Tokį Jį prisimename…“
Mintimis apie šviesaus atminimo Ferdinandą ir jam skirtą knygą dalijosi sesuo, viena iš leidyklos „Utenos Indra“ vadovių Žaneta Kibickienė, vaikystės draugas, bendravęs su aktoriumi iki paskutiniųjų jo gyvenimo dienų, doc. dr. Juozas Lapienis, na, ir pats knygos autorius Vytautas Bagdonas, sulaukęs iš gausiai susirinkusių Vaižgantinių dalyvių plojimų, gėlių, dovanų ir padėkos žodžių.
Prie Tumų sodybvietės ir Juodžiaus kelmo griežė ir dainavo „Vingerinė“, kas norėjo, pritarė dainininkams ar pasisuko šokio sukūryje. Norintys galėjo nusipirkti suvenyrų, knygų, tarp jų ir naująją aktoriaus Ferdinando Jakšio atminimui skirtąją. Kai suliepsnojo Vaižgantinių laužas, visi susibūrė prie bendrų suneštinių vaišių stalo, o šauliška koše ir žolelių arbata vaišino Lietuvos šaulių sąjungos Utenos pulkininko Prano Saladžiaus 9-osios rinktinės šauliai.
Vaižgantinių organizatoriai dėkojo rėmėjams ir partneriams. Šventės informaciniais rėmėjais buvo ir „Anykštos“ leidinių grupė.
Čaplinskas yra didžiausias Svėdasų šviesulys. Ačiū jam! Jis vertas dar ne tiek!
o tai kiek gi davė jam už tą švytėjimą seniūnija? Gal geriau reikia Seimo paprašyti, kad tikru medaliu apdovanotų per artimiausią apdovanojimų skyrimą. Ką ten su seniūno lygio premija tikrai ne lygis.
Buvo nuostabi šventė, dėkui organizatoriams. Ir nereikia kreipti dėmesio į tuos, kurie tik ir ieško kabliukų, rašinėja nesąmones.
Kai kurie komentatoriai visiškai nusišneka ir nežinia ko ieško. Vaižganto mažoji premija teikiama už nuopelnus Svėdasų kraštui, tad nebūtinai tai turi būti koks nors rašytojas. Gerbiamas A.Čaplinskas tokio įvertinimo tikrai vertas. Premija yra seniūnijos įsteigta, pinigus tam skiria ne rajono savivaldybė, bet rėmėjai. Kokie būna premijos mecenatai, šventės metu visad paskelbiama. O kad respublikinės premijos nebuvo, tai ne Vaižgantinių organizatorių kaltė, tai šalies kūrybinių organizacijų reikalas.
Tamsta ištikrųjų patvirtinate, kad Vaižganto mažoji prėmija įsteigta seniūnijos, o ne kokių nors kūrybinių ar politinių organizacijų.
Taigi, tiems, kas nėra asmeniškai susijęs su seniūnu yra aktualu žinoti kokiais kriterijais vadovaujasi savivaldybės administracijos padalinys atrinkdamas kandidatus į laureatų apdovanojimus. Kas teikia pretendentus dėl apdovanojimo? Kada vyksta kandiatų teikimas ir atranka?
P.s. čia nediskutuojama, kad gerb. A. Čaplinskas nevertai apdovanotas, bet kalba yra dėl to, kad iš už renginio organizatorių- valdžios institucijos durų nėra pateikiama į viešumą visa premijos skyrimo esmė.
Ar Vaižgantas taip mokė gyventi ir dirbti Lietuvai?
žinat kū jums paskysiu? A nieka nauja nesakysiu bo visi Svedasu krašti žina kaip visu laik yra su seniūnijas teikiamu premiju per Vaižgantines. Agi seniūnas suranda kas paaukos premijai lešū ir paskui, sau pakaušį pakrapštis, ataduota tam-katras pe metus labiausiai pasitarnava seniūnijas labui. Nu tai va visokiū ti laureatū yra buvi. Šiūmet matam kad premiju seniūnijai paskyre rajona tarybas narys venas partijas skyriaus pirmininkas, pavadintas straipsny kaip mokslo ir meno globėjas, remėjas- madru žodžiu ”medsenatas”. A teip išeina kad šitas premijas laureatas, svedasiškis verslinikas yra didelis, gerbiamas mena ir mokslą srites atstovas unt Svedasu krašta ir buva užu tai pagerbtas Vaižgantiniu organizatariu.
Su tuo ir ašiai sveikinu ir linkiu laureatui ir taliau prasmingai darbuotis mena ir moksla srity kad Svedasai ir jū apylinkej žinami istorinai Malaišiai vel taptu tikru mena centru kur ir vėl susirinktu literatūras, mena sričiū atstovai parodyt kū Lietuvai padare ir jas žmanėm. Teip kaip kunigas, rašytajas, publicistas Juozas Tumas -Vaižgantas dirba.
būna kokia švynte, mes po nevalei išgeriam arielkas i užkandam skylūndžiu. Svarbiausia, kad vmi nematytu kadu slylūndi piaunam. Tik klaus už kų jėmiam
Pastovus kliedalas
Pagerbdami J.Tumo-Vaižganto veiklos ir neišmatuojamų nuopelnų Lietuvai ir jos žmonėms atminimą Malaišiuise, renginio organizatoriai ne visai taktiškai čia atsiliepia apie Rašytojų ir Lietuvos žurnalistų sąjungų asociacijas, tačiau plačiai akcentuoja politikų, Seimo narių pasirodymą kaip nuopelną, kaip tik artėjant būsimiems naujiems rinkimams.
Kita, niekam nežinoma paslaptis-kas yra tos penkioliktos Vaižganto premijos steigėjai ir kandidatų apdovanojimui vertintojai. Kaip vykdoma vertinimo atranka? Gal tai vieno vietinio politiko- verslininko skirta premija kitam verslininkui taip pat su tikslu gauti paramą politinėje rinkimų kampanijoje?
Taigi, tik jaunasis laureatas ir jo apdovanojimo steigėjai nekelia dviprasmių minčių dėl nuopelnų įvertinimo.
Su tuo ir sveikinu jaunąją kartą ir jos moralinius rėmėjus!
Niekai.
Kadangi valdžios institucijos jokios premijos neteikia, tai ką reiktų viešinti? Jei premija būtų tiekiama savivaldybės administracijos, tai reiktų aprašų, tvarkų, taisyklių, suderinimo su ES istatymais ir dar velnias žino ko.
Labai panašu, kad „Kauno kraštietei”nepatinka gerbiamo A. ČAPLINSKO veikla padedant nuo fašistinio Maskvos režimo kenčiančiai Ukrainai.
Čaplinskas puikus žmogus ir nusiplelnęs kraštietis. Tik nesuprantu ką jis turi bendro su literatūra ir žurnalistika, kad jam teikiama mažoji Vaižganto premija.
Straipsnyje rašoma, kad premija skirta už nuopelnus Svėdasų kraštui, kurią įteikė seniūnas.
Ar seniūnija Svėdasuose nebepriklauso savivivaldybės administracijai?
Gsl tai Radvilų dvaro administracinis vienetas, o seniūnas tik naujo dvarininko vietinimkas?
Ką keičia faktas, kad padavė seniūnas? Norite, kad premiją paduotų klebonas ar kultūros namų direktorė? Kažkas turi paduoti, o seniūnas tam labiausiai tinka.
Pasiūlymus teikite konkrečiai tamsta.Gal pačiam ar pačiai reik organizuoti ir pinigėlių duoti.
Apie ką jūs čia? Ištikrųjų Vaižganto mažosios premijos, teikiamos iš Anykščių savivaldybės administracijos atstovo, paskyrimo ir kandidatų atrankos tvarkos aprašo nėra viešai skelbiama.
Taigi, būkime paprasti, bet garbingi taip, kaip Vaižgantas mokė.
Paviešinkite ir nuostatus pagal kuriuos skiriama vardinė prėmija iš valdžios institucijos.
Paskaitykite straipsnį- Vaižganto mažoji premija teikiama ” Už nuopelnus Svėdasų kraštui”, o ne už literatūrinius pasiekimus. Juk rašo, kad literatūrinė premija nebuvo įteikta. Kas jau kas, bet šiųmetinis laureatas yra tikrai nusipelnęs įvertinimo. Žmogus skiria daug dėmesio, laiko ir lėšų savam kraštui gražinti. Jei iš tiesų esate kraštietė, bent kažkiek besidominti savo gimtine, turėtumėte žinoti. Ir aplamai, kaip nusibodę tie intrigų ieškotojai…