Esi laimingas, kol turi kur sugrįžti.
Koronaviruso pandemijai prasidėjus, globalistų pašaipą kėlęs filosofo, kandidatavusio į Respublikos prezidentus Arvydo Juozaičio šūkis „Lietuva yra čia“ (ne kažkur Balyje, Norvegijoje ar Airijoje, kur dėl „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ humaniškiesiems užsienio verslininkams lenkia sprandą lietuvis) išsipildė šimtu ir dvidešimt procentų.
Tai mes, žemininkai, negudrieji, užstrigę archainių suvokimų laike, savo lėšomis keltais plukdėme, skraidinome „Spartanais“, savivaldybių automobiliais vežėmės namo tautiečius, kurie gerą dešimtmetį tik kartą per metus sugrįždavo atsilikusion Lietuvon pigiai pasiremontuoti dantų, apsikirpti bei „pasimajačinti“ prieš tamsuolius brolius nuomotais laikrodžiais. Taip taip! Nuomotais. Perskaitėte teisingai. Net Panevėžyje veikė keletas lizinginių parduotuvių, kuriose vištų pešėjai bei džemų virėjai už palyginti nedidelį pinigėlį atostogoms gimtinėje galėjo išsinuomoti viską, pradedant apynauju „BMW“, o baigiant „Hugo Boss“ kostiumu ar „Guess“ rankine.
Nes tuose humaniško verslo valdomuose užsieniuose ant medžių gatvėse auga tik pokarčiai mandarinai. Gydytojų ar teisėjų algas tenai taip pat gauna tik gydytojai ir teisėjai. Nes kaip kitaip jie įstengtų pasisamdyti „krūtą“, nors beraštį, lietuvį kloti plytelių ar nutinkuoti vasarnamio sienas.
Stebuklai vyksta tik pasakoje apie Alisą.
Koronavirusas geriau už politikus ir visuomenininkus nustatė Tėvynės Motinos geografines ilgumas ir platumas.
Gal, Amžiną jam Atilsį, įžvalgiausio mūsų laikų Lietuvos mąstytojo, profesoriaus, filosofo Arvydo Šliogerio mintis apie „topofiliją“ arba, išvertus iš graikų kalbos, meilės konkrečiai vietai sąvoka ir neįleis šaknų kiekvieno žmogaus sąmonėje. Tačiau pandemijos akivaizdoje uždarytos valstybių sienos, turintį bent lašą sveiko proto, turėtų paskatinti pervertinti įkyriai propaguotą globalios Lietuvos, kuri atseit yra visur, kur tik įkėlė koją lietuvis, idėją.
Tik ar pasaulis yra globalus? Ar tautiniu, kalbiniu ir teritoriniu pagrindu sukurtos valstybės iš tiesų yra pasenusios atgyvenos, kurių verta kuo greičiau atsisakyti? Kuo skubiau asimiliuotis, nutautėti?
Ar dainas dainuojame bei rašome romanus angliškai dėl to, kad angliškai ir mąstome? Jokių pragmatinių tikslų? Ne todėl, kad didesnė kalbinė rinka žada ir potencialiai didesnius honorarus? Ar ne todėl lietuvių emigrantų šeimoje vaikai su tėvais nebendrauja gimtąja kalba, kad išmoktų be akcento kalbėti angliškai ar norvegiškai? Ar nesiekiame, kad gal nors trečioje kartoje juos, išeivius, ten, svetur, pradės laikyti kažkuo panašiu į savus… Maždaug kaip mus, panašiais į vietinius, dabar laiko Svėdasų krašto žmonės, nors per dvidešimt dvejus metus į didžiulius medžius šioje žemėje išaugo mūsų sodinti beržai.
Šį savaitgalį Lietuva pajudės ten, kur yra jos šaknys.
Laiminguosius po ilgo karantino apsikabins mamos. Kad ir kokie pražilę bebūtų plaukai, kol žvelgia jų kas metai šviesėjančios akys – jautiesi vaikas. O vaikui leidžiama klysti. Nes tik tėvai net iš senstančio vaiko dar tikisi, kad su laiku jis suaugs, pasitaisys, gal net ims elgtis protingai. Tik tėvai vaikui gali atleisti tiek nesąmonių.
Vien to žinojimo gana, kad žemė būtų gera vieta gyventi.
Mažiau laimingi vers Vėlių vartelius. Sodins našlaites. Tada, slopindami geliančią širdperšą, gal ieškos ištuštėjusiuose laukuose išlikusio kertinio namų akmens. Pagal jį norės suprasti, kur kadaise stovėjo lovelė… Iš amžinų, neišnykstančių kaip praėjusios vaikystės ilgesys, raudonų tulpių bandys atsekti, kurioje vietoje augo tėvų sodas…
Aš esu už susitikimus. Geriau skaidrius. Kupinus juoko, naminio pyrago kvapo. Su atlapotom durim ir atvirom jautriam pokalbiui širdim. Tai sveikatinantys susitikimai.
Tačiau netgi jeigu gyvybės versmės tėviškėje jau nebetrykšta, vis tiek verta sugrįžti prie savo šaknų. Šaknys juk niekur nedingo. Tik glūdi po žeme. Kaip tų senovinių veislių tulpių svogūnėliai, pavasariais prasprogdinantys varputį numelioruotų sodybų vietose.
Būna, kad turi praeiti daug metų, kol jų gyvybinė jėga suplėšo velėną, kad atrastum mylimą vietą, kuriai nusakyti tinka prieš daugiau nei prieš tūkstantį metų išnykusios senosios graikų kalbos žodis.
