Žavioji keliauninkė Jūratė Gliaudelytė prie nuo vaikystės pamėgto Vasintėlio ežero.Autoriaus nuotr.
Vasario pradžioje svėdasiškė Jūratė Gliaudelytė iškeliavo. Ne todėl, kad apie kelionę svajojo, planavo, o tik todėl, kad ją išjautė, kad ji išaugo lūkesčiuose, svajose, pažinimo kelyje kaip neišvengiamybė. Šį kartą į Peru…
Mokslai, dviratis ir
kitos įdomybės…
Dar besimokydama Svėdasų mokykloje, net per pertraukas, kuomet moksladraugiai, bendraamžiai siausdavo, šėldavo koridoriais ar stadione, Jūratė pasiimdavo knygą su spalvotomis pasaulio fotografijomis ir pasinerdavo į savo pajautas. Svajones, kurios kartu su pažinimo žygiais po Svėdasų apylinkes joje išugdė klajoklės dvasią. Norėjosi išeiti, iškeliauti vis toliau ir toliau, tam, kad sugrįžtų dar labiau patyrus, dar labiau savo kraštą mylinti.
Svėdasų gimnaziją baigusi, iškeliavo dar netoli. Į gretimą Rokiškį, kur kolegijoje studijavo turizmą bei kelionių organizavimą. Tikrai gera, daug žinių suteikusi mokykla, studijos buvo naudingos ir įdomios. Vien todėl, kad vos už kilometro ar net kelių šimtų metrų nuo mokslavietės atsiverdavo Aukštaitijos laukai, miškai, kalvomis besidriekiantys vieškeliai. Gebėdavo vos ne kasdien nuvažiuoti po pusšimtį kilometrų dviračiu. Važinėdavo net žiemą iki minus 15 laipsnių temperatūros. Spustelėjus šaltukui smarkiau, jau vaikščiodavo pėsčiomis. Dviratis geras, du metus taip stipriai važinėjusi be jokio net menkiausio gedimo, tik teko keisti vieną kartą sprogusią padangą. Žinoma, dviratis buvo neprastas – pirkusi visai naują, „Shimano“ firmos, litais kainavusį bene du tūkstančius. Šypsosi, kad tai buvęs pats pigiausias dviratukas, kuris tenkino jos poreikius. Namo į Svėdasus bei po to į mokslus atgal taip pat keliaudavo dviračiu. Nereikėdavo nė minutėlės poilsio, nes dviratis, rodėsi, pats riedėdavo – toks jis buvęs puikus, ir 36 kilometrai būdavo įveikti – plačiai šypsodama mergina sveikindavo belaukiančius namiškius.
Du ratai, batai ir palapinė
Dviratis nuostabus, tikrai jis gal kokius tris kartus brangesnis už šiuo metu merginos vairuojamą raudoną „pasatą“. Automobilis kantrus, tvirtas, nors Lietuvos nepriklausomybę menančių 1990 -ųjų gamybos. Bet, matyt, jau teks keisti, nes juk negali ištisus dvejus metus ne tik judėti, bet ir stovėti su vidutinišku 200 kilogramų kroviniu. Tas paslaptingas krovinys – įvairūs akmenys, akmenukai, mineralai ir skleidžiama energija. Juk, nors ir nesijaučia, bet energija taip pat sveria.
Susidomėjimas akmenų pasauliu, mokymasis, pažinimas, po to investicijos ir pirmi žingsniai gyvenimo su akmenimis džiaugsmuosna. Kas tai – ištisas mokslas, nepaprastas pasaulis, žavingas pasaulis, kuriame galima pasijusti laimingam?…
Seminarai, festivaliai, kuomet išvyksta net dešimčiai dienų, kuomet vyksta mokymai, kuomet akmenys perkami ir pardavinėjami, kuomet daugybė žavingų akmenukų susiranda šeimininkus, atsiranda vis daugiau akmenų magija gyvenančių.
Praverčia gamtos pajautomis paženklintas kuklus, paprastas gyvenimas. Juk ji ir prekiauja, ir miega toje pačioje palapinėje – juk kiek mažai reikia žmogui.
Svarbus kiekvienas gramas…
Nusipirkti gerus batus. Štai pirmus tikrus ir gerus žygio batus nusipirkusi „Humanoje“ už 5 litus. Dabar net mėgsta bičiuliams pasigirti tais nuostabiais batais – na, kaip jums mano batai už penkis litus. Juos nešiojanti jau daugiau negu penkerius metus. Turi ir labai brangius, daugiau negu šimtą eurų kainavusius batus. Apavas kelionėse, žygiuose, kasdieniame gyvenime yra svarbiausia. Kaip ir kiti apdarai – rodo specialaus audinio, pakietintą, nors labai ploną ir lengvą, striukę, kuri visai nepraleidžia vėjo.
Yra įsigijusi ir kareivišką palapinę, kurios gal visą savaitę pliaupiantis lietus permerkti negalėtų. Taip pat pingvino pūkų miegmaišis. Su juo dar ir nulinėje temperatūroje miegant yra tikriausias, aukšto lygio komfortas, ir jame gali miegoti nesužvarbdamas ir spaudžiant dešimties laipsnių ar kiek smarkesniam šaltukui.
Mergina šypsosi, kad ji kuris laikas jau nebenaudoja nei kilimėlio – suranda patogią vietą ant samanų, ar tiesiog pasitaiso guolį pasiklojusi žolės. Juokauja, kad ypač nelengva surasti miegui vietą būnant kalnuose,tuo įsitikino keliaudama per Alpes Italijoje bei Pirėnus Ispanijoje. Įpratus vaikščioti kalnais, Šv. Jokūbo kelias pasirodė lengvu pasivaikščiojimu. Buvusi Europoje daug kur, tik Suomijoje ne. Dabar išsirengė į Peru. „Aš tą kelionę tiesiog išjaučiau…“ – sako mergina.
