Prieš 146 metus, balandžio 11 dieną, Niūronyse gimė vienas žymiausių lietuvių rašytojų, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje Jonas Biliūnas (1879-1907).
J. Biliūnas gimė pasiturinčių valstiečių šeimoje, tačiau tėvams anksti mirus, susidūrė su nepritekliumi, už kuklų atlygį ėmė mokyti jaunesnius vaikus. Giminės norėjo, kad jauniausias Biliūnų sūnus taptų kunigu, tačiau šis tokiems norams pasipriešino. Baigęs Liepojos gimnaziją, studijavo mediciną Tartu universitete. Tačiau už dalyvavimą anticarinėje studentų demonstracijoje, buvo pašalintas. Gyveno Šiauliuose, Panevėžyje. 1903-aisiais studijavo literatūrą Leipcigo, 1904-aisiais – Ciuricho universitetuose. Dalyvavo socialdemokratų veikloje. Prisidėjo prie socialdemokratų laikraščio „Draugas” leidimo. Susirgęs džiova, nuo 1905 gydėsi Zakopanėje.
J. Biliūnas buvo pirmasis lietuvis inteligentas, kuris profesionaliai ruošėsi rašytojo darbui. Jau sirgdamas džiova ir gydydamasis Lietuvoje (Rozalime, Kačerginėje, Anykščiuose) ir Lenkijoje (Zakopanėje), J. Biliūnas parašė brandžiausius kūrinius – apsakymus „Joniukas“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, apysaką „Liūdna pasaka”. Silpstant jėgoms, kūrybinės galios ir entuziazmas tik augo, kūrybiniai planai vijosi vienas kitą: laiške Povilui Višinskiui J. Biliūnas prisipažino meldžiąs likimo, kad jam būtų suteikta bent dešimt metų, per kuriuos galėtų užrašyti viską, kas sieloje glūdėjo. Likimo permaldauti nepavyko: rašytojas mirė Zakopanės sanatorijoje tesulaukęs 28 metų. Ten ir palaidotas.
1958 metais ant Liudiškių piliakalnio pastatytas J. Biliūno antkapinis paminklas (architektas V. Gabriūnas) su bareljefu (skulptorius B. Vyšniauskas). Rašytojo gimtinėje Niūronyse nuo 1960 metų veikia Jono Biliūno memorialinė sodyba‑muziejus. Sukurtas dokumentinis filmas „Jonas Biliūnas” (1968, režisierius R. Verba).
