Į redakcijos elektroninį paštą atskriejo laiškas, prašantis suteikti galimybę prabilti į „Anykštos“ skaitytojus. Pasirašo – Viešintų gervė.
Lietuvių kalba
soti ir skalsi lietuvių kalba,
vos ją išgirdus kai kam sukas galva…
Bet tūlas tautietis šią mišrainę pamaišo lyg sriubą ir saugo,
ją gina it savąją stubą
ir joj pasislėpti nuo negandų skuba.
Marga kaip pasaulis,be galo spalvinga,
žėrinti deimančiukais,turtinga,
lyg upė srauni,vandeninga,
ji ne tik sielą pagirdo,bet ir pamaitina,
bei mintį tartum linų sruogą
protėvių klėty vis pina:
kokiais žodžiais,kokiais darbais
apkabinti TĖVYNĘ?
Ubagų ”šposai”
Susitiko be skatiko.
Apsiuostė,nusišluostė,
nesipyko,nes patiko,
pasipiršo,bet pamiršo.
Prašė šiurkščiai,
kaip ir tašė,
0 kai gavo – urvan nešė
ir ilgai viens kitą pešė:
”čia ne mano,ten ne tavo…”
Bet,supratę kad dalybos-
nepanašios į piršlybas,
kumščių kuokom mosikavo
ir liežuviais viens kitą talžė,
o paskui dar valdžią melžė:
”duokit centą arba eurą,
reik praplėsti burną siaurą,
reikia gerti ir paėsti,
ir tamsybėj apsišviesti”
Davė Dievas ir turtingi,
ir dar tie,kur dirbt netingi,
Geradariai labdaringi.
Niekur dviese toli nėjo,
prie bažnyčios klupinėjo,
vis maldavo ir stenėjo,
bet į kryžių -nežiūrėjo!
”MAXIMOJ” dar vaikštinėjo
ir kišenes kopinėjo…
Kas po to urvely darėsi?
Dieną tarėsi,tris barėsi!
Taip ir nutarė neklausę-
Prie konteinerių-geriausia!
Ten gyvensim ir puotausim,
ir VALSTYBĖS nenuskriausim!!!
ČIA
Sugrįšiu aš į tavo šiltą glėbį.
Pareisiu kai nebesivaidens
nei sprogmenys,kažkuomet nesprogę,
nei pakaruoklių šmėklos prie Lėvens.
Sugrįšiu pas tave iš ilgesio sudžiuvęs
kai sausros nebekandžios diemedžio ir epušės…
Sugrįšiu,o tos ilgesio lauktuvės
gal laikas bus čia amžinai viešėt.
Pareisiu su lietaus ir sniego kaukėm
ir nusiėmęs jas paliksiu čia…
Sugrįšiu, ir nesvarbu,kas kelią rodys:
skaisčioji pilnatis arba blanki delčia.
Parplauksiu dusdamas į krantą
ir anglijas,norvegijas iškosėsiu namie.
Paliksiu ten geresnio skonį kartų,
ak džiaukis,džiaukis,bundanti širdie!
Parbėgsiu kai tankų griausmo aidas
prie TV bokšto nebesikartos…
kai vargo baubas nebeklaidžios
prie darbo biržos durų ar staktos.
Parskrisiu,užgiedosiu tartum paukštis,
kuriam ”SUDIE” gimtinei tart
sunkiau nei dirvą art…
O ne,nelauksiu,širdžiai nežadėsiu,
sakau:nebetveriu,grįžtu dabar!!!
Paukščių turgus
Toji zylė vėl nuvylė –
žvirbliams avižas išpylė…
ims perkūnožis mekenti,
tai skubės tada susemti.
O ta pempė,balų kempė –
užu uodegų varnėnus tampė.
Šarka trynės nelyg tarka
apžiūrėjus Vingio parką.
Ji suprato,ką jau brėkšta,
nes šalia išvydo kėkštą.
(vanagą greta pamačius,
mąstė:kaip juo atsikračius?
gal spirgėti,gal čirškėti,
bet ar gali tai padėti?
O jei vanagas pagriebs
ir ereliui ją patieks?)
Musinukė pusryčiavo
ir muses snapu skaičiavo:
čia pietums,čia vakarienei,
o čia kielei,jos dėdienei.
Gandras pasidarė mandras:
garsiai iškaleno mantras,
mintyse su gerve tuokės,
o baloj – varliokai juokės.
ir atskrido meleta
ne šita ir ne kita.
Ruošės klevą pakalenti
ir plunksnytes pakedenti.
Ten-kukutis žievę arė…
”- Lauk iš čia! – gražuolei tarė,-
lauk baidykle,lauk nykštuke,
netriukšmauk,kvaila paukštuke!”
Tik apuoką ėmė juokas.
Nes miške jis ne naujokas.
Taigi žino net pelėda,
kad ir jis peliūkščius ėda!
Tik šikšnosparnis dvejojo,
prie ko plaktis nežinojo…
Kas jis toks:pelė ar paukštis,
jei vilioja kartais aukštis?
