Šiluose prie Šventosios

Vėl nuplasnojo vasara, vėl saulė mesdama ilgus šešėlius spinduliuoja, vėl auksus beria glostydama kalnelį ir visą Niūronių kaimą, kuris visai netoli Anykščių, smiltėtuose pašvenčių kalvynuose, melsvųjų pušynų apgobtuose užuovėjose gyvuoja.
Priskaičiuodavo XX amžiaus pradžioje net iki pusantro šimto ir daugiau  gyventojų, nūnai sodžius taip pat gyvas, priskaičiuojama gal šešios dešimtys niūroniečių, tą gyvastį stipriai papildo, vitališkų virpesių sukelia atvykstantys čia darbuotis – į turizmo, muziejininkystės, komercijos ar žirgininkystės industrijos įmones. Vasaras pašvventupėse leisti atvyksta daug sodybas įgijusių miestiečių.

Muziejus, žirgas, Biliūnas

Petras Vasinauskas plius Antanas Puodžiukas, plius Zenonas Beniulis ir dar pulkelis vyrų bei moterų – komanda, kuri lėmė, kad 1978 birželio pradžioje duris atvėrė unikalusis Arklio muziejus. Kaip smagu būdavo ten padirbėti. Dar tuomet, kai po sovietmečio ekskursantų, turistų, keliautojų potvyniai nuslūgę buvo ir dar nežinia kada turėjo vėl ta gausa sugrįžti. Vasaros mėnesius leisdavau vesdamas ekskursijas Arklio muziejuje, tuomet tad prieš darbą ir arklį į vežimaitį pakinkydavome ir eksursantus, muziejų parodę, juo pavežiodavome asfaltuota keliute nuo vieno iki kito senosios ulyčios galo. Dar buvo daug milžiniškų medžių ir daug pačią XX amžiaus pradžią puikiai menančių žmonių. Būdavo vos vasarai pargrįžęs stengdavausi kuo greičiau juos visus apibėgti, pasveikinti, pasiteirauti, kaip gyvena. Pas Valentiną Medžiuolį, pas Jurgį Biliūną, už fermų gyvenančią Juliją Povilonienę ir Klerkamiesčio senbuvę Rozaliją Janukėnienę. Ji tai garsokai kalbėdavo, mat truputį neprigirdėdavo, labai gražiai vaikystę Vikonyse prisimindavo, galvijų ganymą prie geležinkelio ir traukiniu važiuojančius gražius ponus, kurie piemenėliams kartais pro vagono langą saują saldainių švystelėdavo. Rozalija taip gražiai kartą nuo kapinaičių alksnių ūksmėje skendinčia keliute bežengianti stabtelėjo, jos įdiržusiose, nuo smėlio papilkėjusiose rankose šaltu metalu švytėjo duonriekis peilis, juo žoles pergalėjo ir pakvietė: „Kai išgirsi, ateik…”
 Už upelio gyveno Verutė Pukenienė. Ji Pavariuose augo, prisimindavo ten buvusią Utenos miškų urėdiją, jos tarnautojus, vakarėlius, šaulių organizaciją, kuriai ir ji pati priklausė. Apie vedybas, pokarį, kuomet vyras išėjo į partizanų būrį, kuomet jį 1945 m. vasario 17-osios mūšyje kartu su kitais aštuoniais vyrais nukovė sovietiniai kariai didžiosiose Ramuldavos girios kautynėse. Apie juos sudėjo dainą „Augino Šventoji didvyrius”. Ji taip ir pasiliko viena su vaikais, antrą kartą nebeištekėjo, kaip toj dainos liko ištikima savo pirmajam, mylimam berneliui. Kartą ankstyvą rytmetį jos istorijų ištroškęs pasibeldžiau jos trobelės duris, o Verutė linksmu balsu atsiliepė: “Ach, čia tu, senas išdykėli”. Iki pat senatvės tamsūs plaukai, net nusistebėjau, kaip čia tokiame amžiuje plaukus dažanti, o ji atsakė, kad jos plaukus Dievulis nudažęs, tai ir tebenešioja”.

Klerkamiesčio idilė

Stanislava Ščerbinskienė čia pasilieka viena. Viena, kai atslenka ruduo, kai žvakelėmis kaimo kapinėse numirguliuoja Vėlinių šventės. Tačiau gera – juk sava troba, margakailis katinas Murkis rąžosi ant kilimėlio prie durų, žolynai kelia savo lapus ir žiedus, pelargonijos, ėgliukai ir alijošius. Tikras žalias kelmas,  milžinas, visą langą užstojantis savo ryškiai žaliais sultingais stiebais. Vaistas, pirmas vaistas – bet kokį skaudulį, net įsisenėjusį, pūliais persismelkusį ištrauks, sugydys, na, ir plaučius, jei negeroji ima, tai reikia su medumi jo sutarkuotą, aitrų lapą maišyti ir valgyti, ir karpą kuo puikiausias jo sultys nugydo.  Moteris atėjo čia iš ne taip toli, iš Ataugų kaimo, tolimais 1966 m., kai ištekėjo. Ji – Dovidonytė. Šeimoje augo keli vaikai. Tėvelis dirbo 25 hektarus žemės, tačiau ji nelabai kokia buvusi – žvyras. Nors visai neblogai užderėdavo rugiai, žirniai. Kuomet reikėjo ją valstybei grąžinti, beveik visas plotas jau buvo paverstas karjeru – tas žvyras iškabintas ir ant kelių supiltas ar statybose suvartotas, tik duobės vandeniu telkšo. Kad daugiau užsidirbtų, tėvelis kelis metus ėjo dirbti į mišką, ypač neblogai uždirbdavo plukdydamas pasroviui Šventąja sielius. Moteris dar Smetonos laikus mena, mena kaimynystėje gyvenusius kaimo žydus Mikelį ir Šimkę, jų vaikus, mena, kaip mokyklon ėjo – vienas mokytojas buvo Balčiūnas, o po to mokiusi tokia kuprota moteris. Bet gal tik dvi žiemas tepasimokė ir tarnauti išėjo. Komunijos ėjo į Andrioniškį, tuo metu, tikėjimo tiesų kun. Matas Šermukšnis išmokė. Niūronyse neblogai gyvenę, ji – valytoja, degalų sandėlio vedėja buvusi, net penkis vaikus išaugino su vyru. Ir visi protingi, tvarkingai gyvena, verčiasi – „visi su galvomis“. Pasak senolės, žmogui ne tik darbštumo, atkaklumo, bet ir proto reikia: neprotausi, negudrausi – negyvensi. Anas pasaulis buvo ir pražuvo… Ištuštėjo mažoji kaimo ulytėlė, kuri nuo seno Klerkamiesčiu vadinama. Kas gi čia seniau gyveno?  Mickūnaitis, Jurginis, Janukėnas, šis tai taip keiktis mokėjo, kad tiesiog stebuklingai – nežinia iš kur jis visokių žodžių ir traukdavo. O dabar gi tik vasaromis atvažiuoja į jų namus.
Kažkaip kalba pakrypsta apie Arklio muziejų, apie arklius ir moteris prabyla apie po apylinkes jodinėjančius raitelius. Apie tai, kad ir jos pašale buvo pradėję jodinėti, bet sudraudusi… O taip ratų ratus nepabaigiamus sukdami raitieji visus miškų keliukus žirgų kanopomis išduobėjo, prikryžiavo naujų takų tiek, kad pasiklysti galima.

Pamilę kaip savo tėviškę

Didelis kaimas, vienkiemiais išsibarstęs. Daugybė sodybų, kurios jau ne vieną ir ne du kartus savininkus pakeitė – vasarnamiais pavirto, kuriose tik tuomet, kai šilta, kai dienos ilgos, žmonės pabūti suvažiuoja. Pamilę tą kraštą, kas geba, tai apie jį dainuoja, eiles kuria ar istorijas rezga. Užburianti ta pašvenčių dvasia. Ema Mikulėnaitė yra  kilusi nuo Tauragnų, tačiau šį kraštą, pušynus, smėlėtus keliukus, upę Šventąją tarsi tėviškę savąją pamilo. Jau daugiau nei pusę amžiaus prabėga čia jos vasaros. Kadaise ilgos, dar ir į rudenį ilgėliau išsitęsiančios, o kuo toliau, vis trumpesnės ir trumpesnės. Čia, troboje, kurios  langai upės ir visuomet šviesių pietų atokaitos link, buvo parašyta dauguma jos kūrinių. Žavioji knyga „Pora savaičių“, kuri, matyt, ir lėmė manąjį susidomėjimą šia kūrėja, mūsų pažintį. Karštą birželio popietę susitikom ir ilgai kalbėjomės „pa obelu“. Skaitydamas tą smagią, o kartu ir gilią filosofišką istoriją maniau, kad aprašomi pašventupiai, tačiau vietos netoli Butėnų, jau kitame, kairiajame Šventosios krante, kuriame gyveno ir Mikulėnai.
Po to skaičiau ir „Onę“, ir kitas knygas, kuriose buvo daug vaizdinių iš Niūronių pasaulio. Buvo senų istorijų nuotrupų, buvo žmonių charakterių.
Daugybę žmonių šventadienio kelias vesdavo smiltėtu paupiu iki pat tilto, į Andrioniškį, į tą tašytų akmenų plytų bažnyčią, į tą ramybę ir laiko tėkmės stabtelėjimą. Šventą valandą, kurią taip gražiai savo ilgu, išminties evangeliškos ir kasdienės buities kupinu pamokslu praturtindavo klebonas Jonas Labakojis. Jis taip jautriai pasaulį suprato, jautriai į jo negerybes atsiliepdavo ir artimo meilės pavyzdį skleidė. Padrąsindavo. Kaip kartą Sekminių šventėse sulyginęs bailius apaštalus su zuikiais, kurie drąsos įgavo tik po to, kai iš aukštybių jiems Viešpats atsiuntė nenugalimųjų dvasią…
Laiko aukštosios pušys savo viršūnėmis dangaus skliautą. Kiek medžių gražiausių iškirto – didžioji liepa prie Medžiuolio, klevai Biliūnų sodyboje… Viso pražuvusio gėrio nesuskaitysi, o dangaus skliautas iš tiesų labiau slėgti ėmė, ramybės džiaugsmo, vis mažiau žmonėse, vis didesni niūrumai užplaukia ant Niūronių.