Pernai rudenį senutėlė medinė cerkvė džiaugsmingai atgijo, nes buvo prikelta kelioms valandoms – didžiulis būrys sentikių, artimų ir tolimų giminaičių, giedorių čia buvo susirinkę į šventines pamaldas. Po mišių pastatas, kuris yra Lietuvos sentikių religinės bendruomenės nuosavybė, liko stūksoti užrakintas ilgą laiko tarpą – iki pat šių metų spalio 11 d. vidurdienio. Prieš šventines sekmadienines pamaldas vėl buvo atvertos durys, puošiamas altorius, suneštos ikonos, uždegtos atsivežtos arba čia pat, priesienyje, nusipirktos ilgos žvakės. Šv. Mišias aukojo keturi dvasininkai. Tai antri metai, kai sentikiai, dauguma jų – vyresniojo amžiaus atstovai – čia susirenka melstis, o vėliau bendrauja, išsako savo viltis dėl ilgus dešimtmečius nebeveikiančios cerkvės.
Cerkvei – virš 100 metų
Girelės kaime esanti medinė Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė statyta apie 1919 m. Nuolatinės pamaldos čia buvo nutrūkusios nuo 1980–1985 metų. Nebelikus vietinės Girelės sentikių parapijos, daugiau nei tris dešimtmečius cerkvė stovėjo sunykusi, pamiršta, apiplėšta, niokojama. Lygiai prieš metus visą šimtmetį menančią cerkvę prikėlė iš visur – Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Ukmergės ir kitų mūsų šalies vietovių – į mišias suvažiavę šventikai ir tikintieji. Nutarta tokias mišias organizuoti kasmet, o sentikių bendruomenė ėmėsi pirmųjų žingsnių ir veiksmų, kad cerkvė būtų įtraukta į kultūros paveldo registrą ir priskirtų architektūrinio paminklo statusą. Pradėta ieškoti finansavimo galimybių.
Šiemet – mažiau žmonių dėl koronaviruso grėsmės
Saugantis kontaktų ir laikantis saugumo nurodymų dėl plintančio koronaviruso, šiemet nebuvo atvykusių pilnutėlių autobusų maldininkų, kaip pernai, tačiau susirinko pakankamai didelė tikinčiųjų bendruomenė – maždaug 50–60 sentikių.
Į Girelės kaimą atvyko Kauno sentikių bendruomenės dvasinis vadovas Sergėjus Krasnopiorovas, Ukmergės sentikių religinės bendruomenės pirmininkas Timofėjus Epifanovičius Semionovas, Lietuvos sentikių bažnyčios administratorius Romanas Tretjakovas, būrys giedorių ir kiti.
Šventinėse pamaldose nebedalyvavo vyriausioji Kavarsko seniūnijoje gyvenanti sentikė – 97-erių kavarskietė Evdokija Apčinikova. „Šiemet su vyresniąja seserimi nutarėme nevešti į mišias savo mamos. Aišku, ji labai norėjo, bet su kauke jai būtų buvę sunku kvėpuoti. Bijome rizikuoti, nes juk suvažiuoja visi iš įvairių miestų, reikia pasaugoti mamą“, – atviravo dukra Raisa Nabažienė.
Prabėgus metams – link permainų
Per šiuos metus ieškota žemės nuosavybės dokumentų, atlikti žemės sklypo geodeziniai matavimai, rūpintasi, kaip gauti lėšų, kurias būtų galima panaudoti cerkvei restauruoti, išsaugoti.
„Siekdami užkirsti kelią didesniems pažeidimams ir vandalizmams, sustiprinome cerkvės duris, tačiau labai norėtume jas kitąmet pakeisti. Langai taip pat dar laukia tvarkybos darbų. Iš lėšų, kurias surinkome pernai per mišias, įvedėme elektros įvadą, mokėjome už dokumentus, susijusius su žemės dokumentų tvarkymu. Be to, galime pasidžiaugti, kad turime sutvarkytą šventoriaus aplinką. Kavarsko seniūnija pažadėjo du kartus per metus nušienauti aplink cerkvę visą teritoriją. Dabar pastatas yra gerai matomas ir saugesnis“, – kalbėjo Lietuvos sentikių bažnyčios administratorius Romanas Tretjakovas.
Visas straipsnis bus publikuojamas šeštadienio laikraštyje „Anykšta“
