Šimtametė niekada nematė jūros

Šiandien Storių kaimo gyventoja Ona Puodžiūnaitė Černiauskienė švenčia garbingą šimto metų jubiliejų.
Ypatingos amžiaus sukakties sulaukusi moteris dažnai susimąsčiusi, tarsi nuolat pro praeities labirintus keliautų, tik retsykiais šypteli ir pripažįsta, kad gyvenimo laimė, kaip ir senatvės didžiausias džiaugsmas, yra geri vaikai.

Gimė jubiliatė 1923 metų kovo 28 dieną Keblonių kaime, „pagal knygas“ Anykščių vienkiemyje, buvo pirmagimė ūkininkų Onos Riaubaitės ir Jono Puodžiūnų duktė. Po kelerių metų šeima persikėlė į mamos tėviškę. Ten susitvarkė trobesius, ypač erdvi daili ant kalnelio stojosi troba. Net trys langai iš galo, du langeliai skliautuose, daugybe stiklų stiklelių spindintys į pietus atgręžti gonkai, erdvi gryčia, jauki seklyčia, aukštos lubos. Gimė sesė Genovaitė ir dar brolis Vytautas.

Jonas Puodžiūnas – rimtas protingas vyras, caro kariuomenėje tarnavo net ketverius metus, netrumpai Gruzijoje, užsitarnavo puskarininkio laipsnį. Valdė beveik keturias dešimtis hektarų žemės, pakraštėlyje jiems priklausė ir vienas iš Storių kalnų Riaubos kalnas. Kiti du vadinti Judicko ir Zabielos.

Didžiausios namų šventės buvo Joninės ir Oninės. Darydavo alaus, pasiruošdavo gardesnių valgių, užkandžių, išsikepdavo sausainių. Šventiškoje užustalėje ir savos šeimynos kartu su samdiniais susidarydavo nemažas pulkelis, dar atvažiuodavo giminių. Jonių išvakarėse trobos duris papuošdavo klevo lapų vainiku, kad ryte atsikėlęs šeimininkas varduvininkas pradžiugtų. Žolynais apipindavo ir krėslą.

Ateidavo ir rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, mat jo vaistinėje Puodžiūnaitė atliko praktiką. Vienkiemio grožis ir didybė, matyt, ir įkvėpė romaną apie pokario sodžiaus gyvenimą pavadinti Puodžiunkiemiu.

Jauki, laiminga vaikystė, žmonių, jaunatviško džiaugsmo smagumo, juokų netrūko, mat Puodžiūnai darbams nudirbti samdydavo du bernus, dvi mergas, piemenį. Gyvulių buvęs pulkas: gal aštuonios karvės, keletas kiaulių, parduodavo nemažai bekonų, turėjo ir avių, paukščių, keturis darbinius arklius, kumelaitę į miestelį važiuoti. O važiuodavo vos ne kasdien, mat J. Puodžiūnas kelerius metus darbavosi Anykščių valsčiaus viršaičiu, dalyvavo steigiant kooperatinį banką, pieno perdirbimo įmonę „Šlavė‘, dalyvavo kitų visuomeninių organizacijų veikloje. Vasarą vežimaičiu, žiemą lengvomis rogėmis – „važeliu“, tuo pačiu jau paaugusią dukterį Onutę nuveždavo į vienuolių Kryžiečių pradžios mokyklą. Pamena didelį namą prie upės, pirmos klasės mokytoją Antaniną, vienuolyno vyresniąją, kuri lietuviškai beveik nemokėjo, mat buvusi vokietė ar prancūzė. Nuo antros klasės jau mokėsi Šližių namuose veikusioje Kiškelių pradžios mokykloje. Ketvirto skyriaus egzaminus laikė Burbiškyje, ten kartu su mokytoju Šulga nuėjo pėsčiomis. Penktą ir šeštą klasę lankė ir vėl Anykščiuose, po to stojo į gimnaziją.

Laimingą šeimos gyvenimą sutrikdė tėvelio J. Puodžiūno liga. Netikėtai susirgęs, pagalbos ieškojo pas geriausius gydytojus, gydėsi ligoninėje Kaune. Nors operavo, tačiau neišgelbėjo. Pasiliko motina su trimis vaikais. Gimnazijoje mokėsi ir kiti du vaikai. Motinai buvo labai liūdna, nenorėjo pasilikti namuose visiškai viena, nuolat verkdavo. Tuomet Ona, kaip vyriausia iš vaikų, apsisprendė sugrįžti į namus ir padėti gyventi bei tvarkytis ūkyje motinai. Brolis Vytautas tapo statybos inžinieriumi, o baigęs aukštąjį mokslą Minske ir Šiaulių statybos tresto vadovu, sesuo Genovaitė, ji Anykščių gimnaziją 1945 metais baigė aukso medaliu, išsimokė farmacininke.

Ir partizanų ateidavo, ir miškinių, skardiniame stoge iki šiol žymios kulkų pramuštos skylės. Nors ir sovietų valdžia iškonfiskavo, tačiau į Sibirą neišvežė. Senolė įsitikinusi, kad lėmė geras tėvelio būdas, tai, kad tarnaudamas viršaičiu su visais gerai sutarė, buvo teisingas, todėl baisumams užėjus ne tik niekas neskundė, bet net ir užstojo.
Ištekėjo už Teofiliaus Černiausko, tame pačiame sodžiuje gyvenusio, nuo Kurklių atklydusio ūkininkaičio. Jis buvo baigęs jaunesniojo agronomo mokslus, gerai suprato buhalterijos gudrybes, tad, įsikūrus „Puntuko“ kolūkiui, daug metų dirbo kontoroje sąskaitininku. Ona eidavo įvairių ūkio darbų, kai buvo maži vaikai savame tvarte penėjo ančiukus, vienu metu melžė karves. Mokėjo šeimininkauti, paruošė vaišes daugiau nei dešimčiai vestuvių ir laidotuvių. Vos sukako reikalingi 55 metai, be jokio delsimo išėjo į pensiją, pradžioje gaudavo vos 12 rublių per mėnesį, po to palengva pinigų daugėjo. Dabar gaunanti bene pusės tūkstančio eurų pensiją, įsitikinusi, kad didelę, nes pinigų viskam pakanka. Jau dvidešimt metų našlauja.

Išaugino ir išmokslino tris vaikus: sūnų Vidmantą, dukras Rimą ir Danutę. Nors ir gyvena miestuose, tačiau dažnai atvažiuoja į tėviškę. Dabar visi pasikeisdami po savaitę pagyvena pas mamą, prižiūri, kad nereikėtų senolei iš savos, taip ramios, numylėtos sodybos niekur išvažiuoti. Aplanko ir anūkai, nors jau mėgsta atostogas leisti prie šiltų vandenų, užsienyje, jų trys. Vienas pernai nelaimingai mirė Anglijoje. Yra ir trys provaikaičiai.

Greitai prabėgo laikas. Jau du dešimtmečiai, kaip mirė vyras, niekada nebuvo iš namų išvažiavusi kiek tolėliau, nors buvo kartu su vyru nukeliavusi į Muga miestelį netoli Leningrado, kur sovietinėje kariuomenėje tarnavo sūnus. Buvo ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tačiau niekada nenukeliavo iki Klaipėdos, niekada nematė jūros. Paklausius, gal dar svajoja pamatyti ar norėtų pamatyti Baltiją, ji tik numojo ranka – aš jau visko primačiusi, jau pakanka.

Niekur iš namų vaikščioti, mėgautis pokalbiais su kaimynėmis bei apylinkės naujienomis nemėgo, jai pakakdavo savos šeimynos reikalų. Dabar taip pat daugiau tyli, mąsto, prisimena. Diena iš dienos, taip mintyse vis gyvenimas visas prabėga pro akis. Jaukumo prideda vienintelis namų gyvulėlis – katinas. Pažiūri ir televizoriaus, žinių. Vis dar pasaulio įvykiais domisi. Jau nieko nedirba, nors į lauką išeina, po trobą pavaikšto. Pasiremia lazda, mat, kelis kartus griuvusi, susilaužė ranką, koją, dabar saugosi.

O štai maistą valgo visokį: sriuba, mėsa, saldumynai. Apetitu nesiskundžia ir kažkaip ypatingai patinkančio patiekalo įvardinti nevaliojo. Ilgo gyvenimo recepto taip pat nežino. Tokia Dievo valia. „Kiek kam skirta, tiek ir gyvena“. Prisiminė, kad močiutė Meldaikienė taip pat išgyveno 100 metų, mama – 90. O gyvenime svarbiausia turėti gerus vaikus – jeigu vaikai prižiūri, tai ir senatvė laiminga.