Istorinius Užpalių dvaro mūrus įsigijusi Viktorija Jovarienė tikisi juose įkurti muziejų ir istorinės atminties bei tautinės kultūros gaivinimo židinį.
Užpalių kultūrinio paveikslo kertiniai stulpai – Šeimyniškių piliakalnis, konglomerato uola, šventas Krokulės šaltinis, dvasinės tradicijos, kanklininkų ansamblis „Pasagėlė“ bei V. Jovarienės sukurtas, magiškos meilės žirgams persmelktas pasaulis.
Jaunimas čia žirgus kinko ir Užgavėnių pasivažinėjimams, ir Joninių šėlsmui, ir kitoms šventėms. Kai tik gali, užpalėnai sėda ant žirgų, o didžios žirgų mylėtojos sodyboje veikia įdomus ir unikalių eksponatų turtingas muziejus.
Ežerų ledo spindesys
Žirgai į Viktorijos pasaulį įsiveržė dar vaikystėje. Kuomet buvo šešerių, užsėdo ant arklio ir bandė pajodinėti, o ta kelionė baigėsi kryčiu ant žemės įstrigus lazdynų krūme. Nuo pat vaikystės geriausi žaislai buvusios pakinktų kilpelės, sagtelės – lėlių jai nereikėjo. Meilė žirgams ir išgyvenimai, patirti stebint, kaip kolchozų kūrėjai išsivarė mylimą žemaitukę, o pritrūkus pašarų kolektyve ją tiek nualsino, kad liko vieni kaulai su oda. Tada, kratydamiesi rūpesčių, tą kone visiškai nugalabytą arkliuką paleido. Sukaupusi paskutines jėgas kumelaitė vos gyva parėjo namo. Pašaro veik nebuvo, trūko net vienintelei karvei, tačiau dalydamiesi su gyvuliais net duonos rieke juos išmitino, išlaikė iki pavasario, iki pirmosios žolės, – tada ir gyvulėliai, ir žmonės atsigavo…
Besimokydama mokykloje linko į žemišką žinojimą, norą turėti sodietišką pasaulį, tad pasirinko agronomės kelią ir, baigusi mokslus Buivydiškių žemės ūkio technikume, metus darbavosi Saldutiškyje, kol 1965 m. atvyko į Užpalius. Ne tik puikiai atliko savo tiesioginį darbą, tačiau ir į visuomeninius reikalus pasinėrė, net vadovavo gamtininkų būreliui mokykloje. Ypač patiko žirgai, o ūkio vadovybė, matydama Viktorijos aistrą, nupirko ristūną ir visą sportinį inventorių – tepabando ežerų laimę.
Nudžiugo eiklų bėgūną, tikrą jaunatvišką svajonę, vardu Žolis, gavusi, supratingi vadovai pasistengė, kad mergina galėtų dalyvauti šiaip jau vyriškose į lengvas rogutes pakinkytų ristūnų lenktynėse ant Alaušo ežero ledo. Ten vykdavo zoninės atrankinės varžybos, kurių nugalėtojai galėdavo dalyvauti garsiausiose ir svarbiausiose lenktynėse ant Sartų ežero ledo… Dabar ledas, kad ir spindi, tačiau nebebūna toks tvirtas, o ir šių laikų žmonės nebeturi drąsos ant to ledo ropštis ar ledu žirgais lėkti. Visos tradicinės lenktynės persikėlė į pakrantės hipodromą, kuriuo, nors jis ir ledinis, jau ne rogutėmis, bet lengvais rateliais vadeliotojus žirgai su vėjeliu skraidina. Viktorijai jau tik iškovotų prizų – taurių, medalių – spindesys tuos senus gerus laikus primena. Nors ūkyje prie Šventosios dar laikoma keliolika žirgų. Dauguma jų pastambinti veisliniai žemaitukai, tačiau yra ir pora jojamų žirgų pramogai ar sodyboje besiilsintiems pajodinėti. Žirgus tiesiog dievina ūkininkės anūkė Šarūnė Viktorija. Ekologinį ūkį moteris valdo kartu su savo dukromis, taip pat žemės ūkio mokslus baigusiomis, Egle ir Neringa. Pienininkystės ūkyje su kiek daugiau negu dviem šimtais hektarų žemės yra daugiau negu trys dešimtys lietuviškų veislių šėmųjų melžiamų karvių. Nors tos karvės nėra tokios produktyvios – per metus iš vienos primelžiama iki 5 tonų pieno, tačiau jų keisti nežada. Moteris įsitikinusi, kad alergija pienui ištinka tuos žmones, kurie vartoja ne mūsų šalies veislių melžiamųjų pieną, mat tas esąs kitokios sudėties ir netinkamas į alergijas linkusių lietuvių mitybai. Reikia branginti savąją žemę. Juk ne veltui lietuvių patarlė primena, jog labiausiai nusiminęs žmogus atrodo taip, tarsi būtų žemę pardavęs. Viktorija prisiminė istoriją apie tarpukariu uošvio prarastą žemę, kurią turėjo apleisti negalėdamas sugrąžinti skolų, mat rudens liūtys sunaikino derlių. Buvęs visas valakas, daugiau negu dvi dešimtys hektarų, kuriuos dalimis išpardavė per varžytynes. Kartu su vyru Antanu tuoj po 1990 m. pabandė tas žemes atpirkti, nors visos valdos susigrąžinti jau nebepavyko. Tačiau amžiams įsiminė lietuvio kaimiečio filosofija – žemę ar medį parduoti tik didžiausiai bėdai, neatšaukiamai nelaimei ištikus.
Ašvieniai – dangumi saulę vežantys…
Viktorijai žirgai – tarsi dievai, ne tik žemėje, bet ir Danguje svarbūs ir reikalingi. Palengva prikaupė nemaža įvairių vežimų, karietaičių, pakinktų, kitokio gėrio, kurį noriai, su džiaugsmu, rupiai pasakodama rodo visiems besidomintiems. Sodyba Šventosios pakrantėje tapo ne tik ūkiu, bet ir muziejumi, erdve, kur susirenkama iš pagarbos ir meilės tautos istorijai bei žirgams. Jaunimas, besimokantis gyvulininkystės, žirgininkystės specialybių, kokį nors darbą etnografine tema rašantieji čia, pas Viktoriją, suranda ir idėjų savo darbui, ir prieglobstį.
Ieškojosi naujų erdvių, kad jos sukauptas gėris labiau prieinamas būtų. Nupirko akmeninius senojo Užpalių dvaro svirnus – dar XVII amžiuje ponų Sapiegų statytus erdvius rusiškos raidės P formos pastatus. Nupirko ir, nors remontui stigo lėšų, radosi žmonių, kurie tuo piktinosi, net stengėsi, kad spauda apie tokią, jų akimis, netvarką parašytų, nors šalia esantis malūnas ir dar keli sodybos pastatai vos ne griuvo. Jau daug padaryta ir beveik viskas savomis lėšomis, net paskolą ėmė, mat pagalbos pagal įvairias valstybines programas, ES projektus taip greitai nesulauksi, o laikas juk negailestingas, greitai bėga…
„Neklauskit mano metų: čia vasara, čia žiema“, – taip apie savo amžių ir nenumaldomai bėgančius metus sako beveik aštuonias dešimtis metų gyvenimu besidžiaugianti ir besistebinti Viktorija Jovarienė.
Muziejus žirgams
Visa, kas tik su žirgais susieta, V. Jovarienė renka jau daugiau negu keturis dešimtmečius.Kiek prisimena, arkliniu inventoriumi susidomėjo ir jį kaupti pradėjo kartu su Arklio muziejaus steigėju, profesoriumi Petru Vasinausku. Tačiau ji su muziejumi, įsikūrusiu Niūronyse, netoli Anykščių, nekonkuruojanti, nemaža vertingų eksponatų jam dovanojusi, visuomet dalyvaujanti ten vykstančiose šventėse. Iki šiol kaip nuostabiausią gyvenimo kelionę prisimena 2008 m. vasaros nuotykį, kuomet birželio pradžioje, vieną ankstų rytą pasikinkiusi savo kūmutes – žemaitukes iškeliavo į Arklio muziejaus trisdešimtmečio šventę.
Prisimena, kad apie muziejaus jubiliejų, keliones į ją arkliais iš daugelio vietų žinojo visi Aukštaitijos gyventojai, tad ir jos kelią daugelyje vietų užtvėrė linksmi kraštiečiai, pasitikę su sūriu, gira, kitomis gėrybėmis. Saulėtos, puikios dienos pavakarę Romuldavos miškų smėliakeliais pasiekė Niūronis.
Muziejaus žirgai glaudėsi erdviame klojime, o ji, žvelgdama į dviejų gyvenimų klėtis, kuriose gausu mergiškų rakandų (juk mergos čia nakvodavo), prisiminė, kad praeito amžiaus pradžioje šioje sodyboje augusios net penkios dukros, kurios čia iš mokslų nuolat suvažiuodavusios.
Pasakojo apie sukauptus audinius, siuvinius, į kuriuos įdėta tiek daug meilės, šviesos, kilnumo iš tų laikų, kai visi buvo gamtos vaikai, visi pirmapradžio pasaulio grožiu gyvi buvo, dar nebuvo ne tik įvairius palengvinimus, tačiau ir daugybei svarbiausių dalykų pražūtį nešančios civilizacijos laimėjimų.
Klojime ir kituose podėliuose sukaupta nemažai aukštaitiškų pakinktų – pavalkų, lankų, balnelių, yra ir Suvalkijai būdingų bei mūsų krašte išeigai naudotų šorų, keliolika balnų, tarp jų net istorinių, priklausiusių užpalėnui mokytojui, krašto istorijos tyrinėtojui, Utenos muziejaus steigėjui Antanui Namikui, nežinomam Alantos klebonui.
Pasak muziejininkės, priglaudusi tuos daiktelius – juk geriau jau pas ją bus išsaugoti, negu pakampėmis mėtysis ir galutinai sunyks. Vežimų, vežimaičių, bričkų, lineikų taip pat čia nestinga, ypač brangus prosenelio pačioje XX amžiaus pradžioje iš Maskvos parsigabentas fajetonas, kelioninis vežimas „paliotka“ net iš XIX amžiaus užsilikęs (tokiais skriedavo caro valdininkai garsiuoju Petrapilio – Varšuvos traktu, tokiais dvarų ponai važinėjo). Yra ir paprastų kaimo vežėčių, ir garsaus meistro Kazimiero Plechavičiaus padaryta lineika, jau kolchozinių metų, ir minkštai ant guminių ratų riedantis ūkiškas vežimas.
Visur kur, ir troboje, ir kur tik pažvelgsi, vos ne kiekvienas daiktelis žirgo forma ar atvaizdu puikuojasi: ir staltiesė, ir lovatiesė ar krėslas.
Gausybė paveikslų su žirgais, yra ir skulptūrų, net užuolaidos išsiuvinėtos ir langinės išpieštos žirgeliais.
Čia peno suranda žirgininkyste besidomintis jaunimas, čia stovyklauja į gražiąsias Šventosios pakrančių apylinkes įkvėpimo ieškoti sugužėję dailininkai, vyksta plenerai.
Abrūsai ir nepriklausomybės seklyčia
Lietuvos šimtmečiui sumanė surinkti šimtą puošnių rankšluosčių, aukštaičių abrūsais vadinamų. Pavyko. Tikrai užburianti menė – kiek šilumos, raštų, siuvinių, monogramų, puošnių žičkų.
Dabar jau šito gėrio gerokai per šimtą vienetų, o rinkinys vis dar pilnėja. Vieni eksponatai skolinti, kai kurie – dovanoti, net pirktų yra. Kiek čia grožio, sumanumo, išminties, darbštumo sudėta, kiek valandų sėdėta audžiant šitas grožybes.
Savivaldos užuomazgas menantis kambarys – valsčiaus stalas, viršaičio krėslas ir viršaičio Jono Tarvydo, muziejaus steigėjos vyro senelio, portretas ant sienos. Šalia jo – tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus portretas ir didelė fotografija, kurioje rimti ir rūpestingi Užpalių valsčiaus tarybos vyrai tuoj po 1920 – ųjų.
Miškininkų klonuoto Stelmužės ąžuolo daigai Žemės ūkio ministerijos iniciatyva Lietuvos šimtmečio proga dovanojami nusipelniusiems šalies žmonėms, tarp kurių pakliuvo ir V. Jovarienė.
Garbi užpalėnė pagerbta „Už tai, kas sena, atrasta naujai“. Dokumentai jau atkeliavo, o pats ąžuolėlis adresatę pasieks gerokai vėliau, tik 2019 – ais metais. Viktorija su didžia viltimi vedžioja po erdvius, didžiulius dvaro kambarius – rodo, kur bus virtuvė, kur duoną keps, kur senovinius valgius virs, kur žolelių arbata gaivinsis.
Žolynų kvapu visos pastogės užkvipusios, tai šen, tai ten jų ryšulėliai ar maišeliai kabo. Bus čia stalių, rimorių dirbtuvės, rasis žmonių, kurie viską padaryti mokės ir kitus mokys.
Bus kaip kadaise, kai sodžiuje viską gebėdavo pasidaryti, jokių bėdų nebijojo, gebėjo net ir sudėtingesnę atsiradusią techniką pataisyti: maniežo rato mediniam dantračiui išlūžus nelėkdavo už kelių dešimčių kilometrų meistrų ar dalių ieškoti, o patys pasitaisydavo.
V. Jovarienė, kiek tik gali, stengiasi gaivinti sielas, siekia, kad žmonėse nebūtų sustingimo, abejingumo šeimai, aplinkiniams, tėvynei.
Dažnai kviečiasi į svečius, siekia, kad žmonės čia gerai ir prasmingai praleistų laiką, juk tikrai Užpaliuose ir vyresniems, ir visai jauniems yra įdomios veiklos. Visuomeniškumas, gebėjimas sutarti, išlaikyti savo nuomonę, siekiai buvo pastebėti ir įvertinti apdovanojimais: Kaimo spindulys 2008, Užpalių garbės pilietė – 2010 m.
Beje, į šventę atsiimti garbingo įvertinimo iš savo sodybos į miestelį atidardėjo bričkele. Atvirojo Lietuvos kaimo akcijoje daug tikimasi iš „Ašvienių fanų“ klubo, mat kelios dešimtys žirgų mylėtojų, aistringų entuziastų yra jėga, galinti didžius darbus nuveikti, tiesiog kalnus nuversti…
