Etnologė Gražina Kadžytė pasakoja Stepono Galvydžio pasakėčių rinkinio “Mokytas varnėnas” istoriją. Autoriaus nuotr.
Sekmadienį Svėdasų bažnyčioje švęsti tituliniai Šv. arkangelo Mykolo atlaidai, paminėtas svėdasiškio, ilgamečio Traupio klebono Stepono Galvydžio (1916 – 1999) šimtmetis. Buvo svečių kunigų, giedojo Panevėžio Šv. Trejybės bažnyčios šlovintojų grupė, vyko konferencija, bibliotekoje atidaryta garbiojo kraštiečio jubiliejui skirta paroda.
Skambant varpams, aidint giesmei, spalvinga eisena apjuosė šventovę. Iškilmingoms pamaldoms vadovavo kun. S. Galvydžio „dvasios vaikai“ – Mielagėnų klebonas Marijonas Savickas ir Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios vikaras Rimantas Kaunietis bei klebonas Vydas Juškėnas.
Nuskambėjus kun. S. Galvydžio parašytam Svėdasų himnui – giesmei: „Gyvuokite, klestėkite, brangieji mūsų Svėdasai…”, prasidėjo atminties valanda. Man teko apžvelgti Galvydžių giminės istoriją, kalbėti apie Svėdasus, apie tėvelius Antaną ir Barborą bei penkių jų palikuonių gyvenimus. Apie garbiojo S. Galvydžio gyvenimo kelią, mokslus, šventimus jau Lietuvoje šeimininkaujant sovietams – 1941 m. sausio 26-ąją Šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune, apie jį, kaip ypatingą, išmintingą kunigą, apie mūsų bičiulystę, susitikimus ir išsiskyrimą ties didžiąją Traupio kryžkelę, apie relikvija tapusią nuotrauką, ant kurios užrašė: „Rašyk apie gyvenimą ir žmones, surask jų gyvenimo auksą “.
Jubiliato giminaitė, žinoma etnologė Gražina Kadžytė dalijosi atsiminimais apie dienas, praleistas gerojo dėdės Stepono namuose, apie jo daugiašakę kūrybą.
Kun. R. Kaunietis savo sentimentus išsakė jau pamoksle, pabrėžė, kad kun. S. Galvydžio išmintis, tėviškumas, švento gyvenimo pavyzdys buvo gerokai galingesnis už sovietinę ateistinę propagandą, tikinčiųjų persekiojimus mokykloje, apie patarnautojų būrelį. Juozo Tumo – Vaižganto ir S. Galvydžio kūrybos paskaitė dar vienas svėdasiškis, aktorius Ferdinandas Jakšys.
Miestelio bibliotekoje buvo atidaryta dokumentų, nuotraukų, atspindinčių kun. S. Galvydžio gyvenimą paroda.
