Viena iš populiarių sovietmečiu dainų skelbė, „kad kito tokio krašto tu nerasi, kur žmogus taip laisvai kvėpuoja“. Vartant sovietmečio spaudą, skaitant literatūrą ar žiūrint filmus gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog to meto visuomenės gyvenimas buvo paremtas kūrimu ir optimizmu, o žmonės gyveno vis geriau ir geriau. Tačiau iš esmės tai buvo tik migla. Tarybinė tikrovė slėpė amžiną nepriteklių, trūkumą ir vergišką darbą.
Anykštėnai dirbo ir turtėjo
Vartant sovietmečio spaudą į akis krenta charakteringos klišės, kurios sutinkamos praktiškai visuose straipsniuose. Teiginiai vienpusiški – šioje santvarkoje žmonės dirba daug geriau ir našiau, nes nebėra ponų, darbininkai ir valstiečiai mėgaujasi laisve, o produkcijos pagaminama vis daugiau ir daugiau. Apie tai kalba straipsnių pavadinimai ir ištraukos iš straipsnių.
„Kyla liaudies gerovė“ („Kolektyvinis darbas“, 1954 m. 26 numeris).“pasididžiavimas“, „Pavasario ir darbo šventė“, “Nepaliaujamai auga darbo žmonių gerovė“, „Plečiame statybas“, „Dirbsime dar geriau“ („Kolektyvinis darbas“, 1954 m. 37 numeris).
„Naujos kultūrinės įstaigos“, „Statomi visuomeniniai pastatai“, „Sektinas pavyzdys“, „Dideli kombainininkų uždarbiai“ („Kolektyvinis darbas“, 1952 m.).
„Senokai kolūkietis Valdas Adomonis dirba sandėlininku, tačiau tiek grūdų, kiek šiemet, jis neatmena„,- „Mūsų užmojai“ („Kolektyvinis darbas“, 1964 m. 1 numeris).
„Beveik du kartus viršijo mėsos pardavimo valstybei planą „Pergalės“ kolūkio gyvulininkystės darbuotojai“. „Ketvirčio planai viršyti“ („Kolektyvinis darbas“, 1964 m. 25 numeris).
„Šiemet už viršplaninį bulvių derlių numatome išmokėti 20-25 procentus nuo viršplaninės užduoties gautos produkcijos vertės“,- („Kolektyvinis darbas“, 1964 m. 47 numeris).
Taigi, faktiškai galima daryti išvadą, kad kokią sovietmečio spaudą bepaimsi, skaitai visada tą patį. Bent jau žinai, kuo straipsnis prasideda, ir kuo jis baigsis.
Visuomenę formavo pagal principus
Visų pirma, turime atsiminti, kad ano meto visuomenę formavo leninizmo – marksizmo idėjos, Lietuvoje veikė net ir aukštoji partinė mokykla, kuri ruošė žmones pateikti tikrovę. Lengviausiai suprasti, kodėl tarybinis laikotarpis vaizduojamas būtent taip, galima pažvelgus į lenininę meno teoriją. Šią teoriją galima nusakyti trimis principais: meno partiškumas, meno masiškumas ir meno kokybė.
Leninas pagrindine meno funkcija laikė tikrovės pažinimą, kuris būtinas, norint performuoti tikrovę pagal socialistinius idealus. Menas jam buvo pasaulio performavimo instrumentas. Leninas teigė, kad neegzistuoja kultūra ar menas, atsieti nuo politikos, jie neišvengiamai atstovauja kuriai nors klasei ir geriau, kad ta klasė būtų darbininkų.
Kita lenininės meno teorijos ypatybė yra realizmas. Tarybinis realizmas daugiau dėmesio skyrė ne konkretaus objekto tiksliam vaizdavimui, o apibendrintų, tipiškų charakterių kūrimui. Toks „tipinis” pilietis turi būti vaizduojamas identiškai tarpvalstybiniu mastu, todėl Leninas išjuokia kultūros, taigi ir meno, nacionalinę autonomiją. Visoje Tarybų Sąjungoje menas turi būti vienodas. „Sovietinę literatūrą, dailę, muziką pirmiausia saisto ne meniniai, bet partiniai kriterijai. Tų abejų kriterijų sąveika vadinama “socialistinio realizmo metodu.” Tarp partinių kriterijų ypatingai pabrėžiami du: dabartiškumas ir “daugianacionališkumas”. “Socialistinio realizmo” dabartis anaiptol nereiškia esamos tikrovės realistinio vaizdavimo, o reiškia vaizdavimą tos idealiosios tikrovės, kokia turėtų būti pagal sovietinės propagandos skelbiamą pirmavaizdį. “Socialistinio realizmo” dabarties kūryba bus ta, kuri kels komunistų partijos autoritetą, talkins jos siekimams, skatins pasitikėti jos neklaidinga išmintimi, skelbs “kovos dėl komunizmo grandioziškumą”, “šalins kapitalizmo liekanas žmonių sąmonėje“ ir mokys juos savo asmens teises ir savo tautos laisvę aukoti Kremliaus interesams.
“Daugianacionalinė” kūryba bus ta, kurioje “plaks visos Sovietų šalies gyvenimo pulsas”, kuri vaizduos Sovietų Sąjungos tautų bendravimą, kurioje “vieningai susilies geriausi visų socialistinių nacijų elementai, ir kuri formuos “naujas tradicijas, naujus bruožus”. Ir juo kuris kūrinys menine forma ir meniškiau propaguos partijos idėjas, kels entuziazmą jos planams, šlovins partijos herojus, skelbs partijos legendas, — juo jis bus vertesnis “socialistinio realizmo” mastu. Kadangi okupuotos Lietuvos visas kultūros ir kūrybos gyvenimas yra Sovietų Sąjungos komunistų partijos valioje — nėra privačių leidyklų, meno galerijų, teatrų, kinų, — tai ir vienintelis ir galutinis kūrybos vertintojas ir kūrėjų atpildo seikėtojas yra komunistų partija. Kiekvienas kūrėjas priklauso partijos malonės. Bus partijai naudingas — pateks į privilegijuotųjų padėtį: bus gerai atlyginamas, plačiai išgarsintas. Nepataikys partijos linijai, gali sulaukti ne tik “privačių” perspėjimų ar viešų pamokymų bei pabarimų, bet ir netekti darbo ar gauti “savanorišką kelialapį” į Donbasą, Murmanską ar Kazachstaną, kaip rašytojas Selelionis.”,- straipsnyje „Sovietinės indoktrinizacijos bruožai“ dėsto V. Vaitiekūnas.
Siekė perauklėti visuomenę
Komunistų tikslas buvo žmogaus perauklėjimas. Auklėti naują komunistinę bendruomenę reikėjo remiantis naujomis formomis, okupantai sprendė, kas žmonėms reikalinga, o kas ne, todėl visos gyvenimo sferos buvo reguliuojamos ir valdomos, o kas nesileido valdomas, už tai skaudžiai mokėjo. Žinoma, pirma priemonė perauklėjimui buvo spauda. „Dabar Lietuvoje priskaitoma daugiau kaip 200 laikraščių ir žuralų, kurių bendras tiražas prašoka vieną milijoną egzempliorių. Pokariniais metais (nuo 1944 iki 1953) Poligrafijos pramonės valdyba lietuvių kalba yra išleidusi apie 5,000 knygų bei brošiūrų pavadinimų bendru 50,000,000 egzempliorių tiražu. Krašte veikia daugiau kaip 6,000 namųjų meninės saviveiklos ratelių su daugiau kaip 100,000 narių. 1953 metų pabaigos duomenimis Lietuvos teritorijoje buvo daugiau kaip 4,000 bibliotekų, daugiau kaip 3,000 klubų-skaityklų (1.144 kaimo vietovėse) ir 136 kultūros namai. Tarybinės spaudos kontoros, ryšių (pašto) tinklas ir daugiatūkstantinė propagandictų-agittorių armija brukte bruka periodinę spaudą, brošiūras ir knygas. Spaudos skaitymas yra stačiai privalomas. Reikia pasakyti, kad sovietinė propaganda yra savos rūšies mokesčiai. Vieno rajono teritorijoje per vienus metus sugebama išplatinti už pusę milijono rublių knygų (Ukmergės rajone, 1952). Ir tai nėra nei išimtis, nei retenybė.
Iš suminėtų 5,000 pokario metais išleistų knygų tik kelios dešimtys yra originalios literatūros knygų (pavyzdžiui, 1953 m. išleista tik 13 originalių lietuviškų autorių knygų pavadinimų, kurių kelios — nepasiekiančios šimto puslapių eilių bei apsakymėlių knygelės). Niekad šio šimtmečio būvyje lietuvių literatūra nebuvo taip skurdi ir bergždžia, kaip antrosios rusų okupacijos metais….
Visa periodinė spauda ir daugiau kaip 80 % lietuvių kalba išleidžiamųjų knygų sudaro vadinamųjų socializmo kūrėjų klasiniai raštai ir politinės bei mokslinės populiarizacijos brošiūros. Lietuviškųjų knygų tiražą ypač pakelia tarybinių pareigūnų kalbos, pvz. L. Berijos „Kalba gedulo mitinge” — 100,000 egz., G. M. Malenkovo „Kalba TSRS Augščiausios Tarybos V sesijoje” — 200,000 egz. ir t.t. Tos brošiūros, būdamos nuo kelių iki keliolikos puslapių didumo, labai lengvai ir labai pigiai padidina bendrąjį leidžiamųjų knygų tiražų dydį. Vidutiniai tiražai: grožinė literatūra apie 5,000 egz., vaikų literatūra — 10,000 egz., propaganda ir mokslo populiarizacija bei ūkio knygelės — 15,000 egz., toks pat ir vadovėlių tiražas (chrestomatijos „Skaitiniai” 5 klasei išleista 45,000 egz.), – rašoma Jono Aisčio 1955 metų straipsnyje „Kelios pastabos dėl Lietuvos atstatymo“.
Kur tas patogus ir pasiturintis gyvenimas?
Beje, atidesni skaitytojai galėjo pastebėti, kad ne viskas, kas siekiama pateikti kaip tikrovė atitinka tikrovę, tačiau propagandos kerai buvo gana įtaigūs.
„Sovietų Sąjungoje buvo siaubingai lakuojama tikrovė – bet būtent dėl to lakavimo šiandien daugelis vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių prisimena tuos laikus – paradoksas – su nostalgija. Propaganda nuo ryto iki vakaro skelbė, kad esame „geriausi pasaulyje“, „esame visos žmonijos priešakyje“ – žmonės gaudavo savo minimalų šimtą rublių ir prekių pasirinkimas buvo apgailėtinas, tačiau jausmas, kad „šalis žengia komunizmo link“, „gyvena šviesia ateitimi“, negalėjo nepaveikti vidinės žmonių būsenos. Juolab kad nuo ryto ligi vakaro skambėjo žvalūs maršai ir radijo taškas kėlė visą šalį – „Visiems į mankštą!“ Optimizmo, sporto, jaunystės, žvalumo kultas – nors jis buvo kuriamas dirbtinai ir nepaisant pilkos tikrovės, bet žmogaus širdis nevalingai atsiliepdavo į bendrą nuotaiką šalyje. Ir tik kai galutinai ištuštėjo parduotuvių lentynos, propaganda visai atitrūko nuo realybės, ir imperija žlugo“,- straipsnyje „Alternatyvioji Lietuva, arba Apie propagandos naudą“ rašo Jaroslavas Melnikas..
Labai gerai šią propagandą „išgliaudė“ ir J.Aistis, rašydamas apie tarybinę literatūrą. „Jaunių rašte mes pamatome, kad tasai tarybinis gyvenimas nėra nei taip pasiturintis, nei taip šviesus, nei taip linksmas ir nei taip teisingas, kaip partijos pareigūnai norėtų. Štai Juozo Požėros „Senosios Kristinos klaidos” viena kita būdingesnė vietelė: „Neskubėdama prikišo ėdžias šieno, atsinešusi kibirą vandens, pagirdė žalmargę, kuolu užrėmė tvartuko duris ir nušlepseno trobon… Dvylika metų! Dvylika metų ji galvojo apie nuosavą karvutę!” Apsakymėlio turinys toks: minima Kristina, buvusi neturtinga valstietė, per karą netekusi vyro, yra kolūkio paukščių fermos vedėja. Pradedant tarybine santvarka 1940 m. ji svajojo apie nuosavą karvutę, ir štai per devynis metus ji susitaupo karvutei pinigų ir, išleidusi iki paskutinės kapeikos, nori pasiskolinti iš kenkėjo — buožės, kurio klėtyje yra įrengta kolūkio vištidė ir kurio tvartuky ji laiko karvę, bei kurio troboje ji yra prisiglaudusi. Tas nepaskolina, bet pataria paimti kelias kolūkio vištas, parduoti ir nupirkti giminaitei suknelę. Ji tai ir padaro. Staiga revizija. Pasisavinimas išeina aikštėn. Revizoriai Kristinos neatiduoda teismo organams, bet ji turi parduoti dvylika metų svajotą karvutę ir atsilyginti su žemės ūkio artele. Tai esanti senosios Kristinos klaida. Ne pačios sistemos kaltė, bet jos klaida. Neginčysime klaidos. Bet kurgi tas pasiturintis ir kultūringas gyvenimas? Gal kuolu užremiamų tvartuko durų vaizde. Kristina — vištų fermos vedėja, ne eilinė kolūkietė. Jei jos buitis tokia skurdi, tai kaip ten turi verstis eilinis kolūkio baudžiauninkas? Bet ši tarybinio rašto rūšis nėra būdinga nei rašytojui, kuris čia daro klaidą, atskleisdamas tą tarybinę tikrovę, kurią reikia slėpti, ji nėra būdinga nei skaitytojui, kuris daugiau žino ir mato nei Vilniaus „Tiesoje” prisiglaudęs kaimo korespondentas“,- apie tai, kaip nagrinėdama tarybinę tikrovę propaganda išsiduoda pati, rašoma Jono Aisčio straipsnyje „Kelios pastabos dėl Lietuvos atstatymo“.
Reiktų pridėti, kad socialistinis realizmas nepakęsdavo jokio kitokio realizmo, kuris vaizduodavo tarybinė tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikro. Sakykim rusų rašytojo Aleksandro Soldženicyno istorija. 1962 metais išleidus apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, kurioje realistiškai aprašė vieną Gulago kalinio dieną, buvo priimtas į TSRS rašytojų sąjungą, tačiau greitai cenzūra susigaudė, kokią klaidą padarė, ir ši knyga greitai buvo uždrausta, o už jos skaitymą buvo galima susilaukti ir nemažų nemalonumų. Sakykim, išlikusiuose KGB Anykščių skyriaus dokumentuose yra užfiksuota, kaip vienas iš agentų raportuoja užtikęs minėtą A.Soldženicyno knygą anykštėnų namuose. Ši knyga vėliau buvo paimta.
Vertino tik vergus
Juozas 
DANILAVIČIUS, mokytojas, vadovėlių autorius
„Daug kas buvo paremta melu. Tarybinė santvarka pasižymėjo brutalumu. Viskas buvo valdoma ir „nuleidžiama“ iš viršaus. Net ir tai, ką ir kur sėti. Tiesos supratimas buvo iškreiptas. Net universitete studentams aiškindavo, kad jei straipsnyje yra 5 procentai tiesos, toks straipsnis jau turi vertę.
Buvo būtinas konformizmas. Man sakydavo, kad jei būčiau gimęs vergu, būčiau užkopęs iki ministrų kabineto. Bet aš gimiau laisvas. Tarybinėje santvarkoje, jei nebuvai nuolankus, nebuvai ir reikalingas.
Iš kitos pusės negalima užginčyti, kad tuo metu nebuvo daug daroma, statoma, tačiau ne viskas buvo liaudies gerovei. Žmogus santvarkai nerūpėjo. Oficialiai buvo skelbiama, kad Tarybų Sąjunga rūpinasi vaikais geriausiai pasaulyje. Mes auginom 5 vaikus, už juos kas mėnesį gaudavom 4 rublius. Buvo skelbiama, kad TSRS – tautų klestėjimo šalis, o iš tikro norint išleisti knygą lietuvių kalba, reikdavo įveikti daug barjerų, tuo tarpu buvo skatinama leisti kuo daugiau knygų rusų kalba. Tikrovė ir deklaravimas visur skyrėsi, buvo daug vargo ir skurdo, kuris išvis buvo neminimas.
Skirtumai gyventojų nešokiravo
Saulius 
NEFAS, profesorius, moklų daktaras, MRU dėstytojas, buvęs Anykščių meras: „Tame ir esmė, kad vaizduojama Tarybų Sąjungoje buvo kas kita nei buvo tikrovėje. Bet ir tai, kas buvo vaizduojama, skirtingose srityse smarkiai skyrėsi. Beveik sutapo buitinėje srityje, nes buvo sakoma, kad pagaminama vis daugiau (tai buvo išties, nes po karo ekonomika kilo ir po truputį
pradėjo atsirasti tam tikrų pramoninių- buitinių prekių) nors trūkumas buvo itin jaučiamas Pabaltijo, Užkaukazės okupuotose valstybėse ir tą trūkumą akivaizdžiai parodydavo „tuščios parduotuvių lentynos ir visai kitaip atrodantys šaldytuvai namuose”.
Visiškai neatitiko to, kas buvo vaizduojama dvasinėje srityje, nes buvo šnekama viena, o galvojama kas kita (tai rodo ir daugelio buvusių komunistinių veikėjų prisipažinimas, kad jie krikštijo vaikus, šventė religines šventes ir t.t.). Bet tai daugumos gyventojų nešokiravo (jie ir
dabar dėl to ilgisi ne buvusios realybės, o to, ką galėjo įsivaizduoti, o juk vaizduotė yra beribė) nes tai buvo kaip tik tai, ką žmogus mėgsta – įsivaizduoti, laukti, tikėtis.
Propogandinis triukas, kad mes „geriausi pasaulyje” taip pat patinka žmogui, o ypač tokiam, kuris nežino, kaip yra kitur, ką pasiekė kiti. Todėl ir dabar vyrauja mentalitetas, kad būtinai norime „būti geriausi”, o ne „dirbti gerai, kad būtume geresni”.
.
