Senuosiuose „Kolektyvinio darbo“ laikraščiuose nevengiama skelbti pasipiktinimo laiškų. Kai kurie pašiepiantys, ironiški (ypač, kai kalbama apie geriančius, nedirbančius kolūkiečius ar vadovus), kai kurie – kupini pasipiktinimo. Laiškuose skaitytojai giriasi – pavyzdžiui, kaip puikiai sekasi šerti arklius, kiaules, nuimti derlių ar kad derlius šiemet ypatingai didelis. Senuosiuose 1952-1957 metų laikraščiuose yra ir karikatūrų, ir linksmų eilėraščių.
***
Jau 1952 metų laikraštyje yra skelbiami skaitytojų laiškai, nuomonės, pasisakymai. Vienuoliktame šių metų „Kolektyvinio darbo“ numeryje A. Girčytė tekste „Kovoja už tinkamą pasiruošimą sėjai“ rašo: „Šeiminiškių apylinkės žemės ūkio artelės „Tarybų Lietuva“ kolūkiečiai (pirmininkas drg. A. Surgailis) sparčiai ruošiasi pavasario sėjos darbams. Kolūkyje plačiu mastu išvystyta darbai prie ratų ir kitų transporto priemonių paruošimo pavasario sėjos darbams. Račius drg. B. Žvikas pagamino 70 ratų ir suremontavo 10 vežimų“.
21-ame numeryje skaitytoja V. Rimkaitė skundžiasi – „Ne laiku pristatoma spauda“. Rašoma: „Laiku pristatyti laikraščius bei žurnalus – svarbiausias kiekvieno kolūkio laiškanešio uždavinys. Tačiau to iki šiol nesupranta Molotovo vardo kolūkio laiškanešys drg. Žukauskaitė. Vien tik dėl jos apsileidimo laikraščius bei kitą periodinę spaudą kolūkiečiai gauna pavėluotai, nustojusią savo aktualumo. Be to, pasitaiko faktų, kad laikraščius ir žurnalus drg. Žukauskaitė palieka kolūkio raštinėje, ko pasėkoje kolūkietis, atėjęs jų pasiimti, dažnai neberanda. Tuo turi nedelsiant susirūpinti Molotovo vardo kolūkio valdyba, (pirmininkas drg. Pesliakas) ir imtis priemonių, kad tarybinė spauda būtų laiku pateikiama skaitytojui“.
***
1953 metų 29-ajame „Kolektyvinio darbo“ numeryje arklių šėrikė E. Vainiūnaitė giriasi savo padarytu darbu – ji esanti puiki šėrikė, matyt, kur kas geresnė nei visi kiti likę šio amato specialistai. „Arklius išsaugojau gerame stovyje“ – taip vadinasi šėrikės laiškas. „Arklių šėrike dirbu nebe pirmus metus, turiu nemažą šio darbo praktiką.arklius šeriu griežtai prisilaikydama šėrimo taisyklių, visuomet laiku juos pagirdau, visus atidžiai apžiūriu. Šiuo metu visi mano prižiūrimi arkliai yra vidutiniame ir virš vidutiniame kūno stovyje. Nesigirdama galiu pasakyti, kad mano prižiūrimi arkliai yra žymiai geresniame kūno stovyje negu kitų šėrikų, nors pašarą naudojame tokį patį. Dabar kiekvienas darbinis arklys gauna po 2 kg avižų, neskaitant kito stambaus pašaro. Prasidėjus pavasario darbams, pašaras bus dar labiau pagerintas. Tuomet arkliai kasdien gaus po 3 ir daugiau kg avižų. Mano, kitų arklininkų ir kolūkio uždavinys – užtikrinti, kad pavasario darbų metu nebūtų jokių trukdymųsi dėl traukiamosios jėgos kaltės“.
Trisdešimt pirmame numeryje A. Stasiūnas ir piktinasi, ir pašiepia Debeikiuose dirbantį vežiką – „Suįžūlėjęs vežikas“ – pavadino savo laišką. Rašo: „Kažkur nuo Rokiškio ar Kauno atsibeldęs, tūlas J. Jasponis praeitų metų rudenį buvo priimtas dirbti Debeikių ambulatorijon vežiku. Su šeima jis buvo apgyvendintas greta gydytojų kabinetų esančiame kambaryje. Ir nuo to laiko beveik reguliariai tame kambaryje kartojasi „šeimyninės scenos“, kurių išgąsdinti ligoniai bevelyja laukti gydytojo priėmimo lauke, o ne laukiamajame kambaryje. Pasitaikė net ir tokių faktų, kada gydytojai, saugodamiesi girto, suįžūlėjusio vežiko, buvo priversti užsirakinti savo kabinetuose (!?). jeigu dar pridurti tai, jog vežikas Jasponis žiemos metu ilgą laiką arklį šėrė „Ateities“ kolūkio pašaru, grobstė ir pardavinėjo mišką, (pinigus, žinoma, greit pragerdavo), tai galima lengvai padaryti išvadą ir apie jo sąžiningumą. Rajono Sveikatos apsaugos skyrius prieš kurį laiką atleido Jasponį iš einamų pareigų, tačiau, kad ir kaip besistebėtų debeikiečiai, tas pats Jasponis ir šiandien „Vežikauja“. Ar ilgai?“
„Kolektyvinio darbo“ 56-ajame numeryje pateikiamas tekstas iš skaitytojų laiškų „Remontuoti patalpas naujam derliui“, pridedamas ir piešinys, pašiepianti esamą situaciją. „Vidiškių apylinkės „Raudonosios žvaigždės“ žemės ūkio artelėje apie naujojo derliaus piūtį negalvojama. Kolūkyje dar neapsvarstytas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl pasiruošimo derliaus nuėmimui, grūdų bei kitų žemės ūkio produktų paruošoms ir jų įvykdymo 1953 metais“. Su šiuo nutarimu nesupažindinti kolūkiečiai. Ypatingai nepatenkinama padėtis su patalpų naujajam derliui krauti remontu. Visose laukininkystės brigadose yra apie 20 kiaurais stogais klojimų, 3 svirnai, 4 sandėliai. Patalpų remontui vykdyti neišskirti žmonės. Keista kad su tokia nepatenkinama padėtimi taikstosi kolūkio pirmininkas Juodzevičius“.
– Kas tai, klojimas, ar kolūkio vandens baseinas?
A. Zubovo pieš.
***
1954 metais į septintą „Kolektyvinio darbo“ numerį rašo Mickūnų septynmetės mokyklos pionieriai J. Šaučiūnas, L. Butkevičiūtė, Z. Bublytė bei moksleiviai A. Gražys, V. Rimkus, B. Mikėnaitė. Tekste „Laukiame kino“ moksleiviai rašo: „Kiekvieno mėnesio 14-15 ir 29-30 dienomis per mūsų mokyklos kiemą pravažiuoja kilnojamasis kinas iš Karolio Požėlos vardo kolūkio arba iš Liudo Giros vardo į „Auksinės varpos“ kolūkį, bet į mokyklą kinas niekuomet neužsuka. Tiesa, rudenį kinas mus retkarčiais aplankydavo. Matėme filmus „Aušra prie Nemuno“, „Kaimo mokytoja“ ir kt. kino mechanikai mums aiškina, kad mes (mokiniai) neturime arklio ir negalėsime kino aparatūrą nuvežti į Leliūnų kaimą. Taip mes ir neturime galimybės pažiūrėti filmų. Prašome kinofikacijos skyriaus viršininką į kilnojamojo kino maršruto grafiką įtraukti ir mūsų mokyklą, o dėl arklio, tai mes esame tikri, kad „Auksinės varpos“ kolūkio pirmininkas drg. Juozaponis, kuris mūsų mokyklai visuomet padeda, padės ir šį reikalą sutvarkyti“.
23-ame numeryje nesąžininga darbuotoja (taip pavadintas ir tekstas) skundžiasi visas „Spartako“ artelės darbininkų būrys – J. Gudanavičius, J. Siniakovas, A. Dudonis, V. Siniakovas, P. Latatujevas, A. Nemickas, J. Butkus. Rašo: „Spartako“ artelės darbininkai, užėję darbo metu su reikalais į kontorą, nustemba, rasdami buhalterę Mačėnaitę rymančią ant atverstų buhalterijos knygų ir niūniuojančią „romansus“. Tokiu metu pas ją nė nebandyk kreiptis, nes jos mintys toli nuo įmonės reikalų ir ji arba nieko neatsakys interesantui, arba sumurmės „netrukdyk“ ir nusisuks, tuo parodydama, kad dabar pas ją kreiptis ne laikas. <…> Užsiėmusi savo asmeniniais reikalais, buhalterė Mačėnaitė blogai atlieka jai patikėtas pareigas. įsidainavusi ir įsisvajojusi ji privelia apskaičiuojant atlyginimus eibes klaidų. <…> Nepatinka, matyt, buhalterei Mačėnaitei ir darbo dienos pradžia nuo 9 val. ryto. Kaip taisyklė, į darbą ji ateina pusvalandžiu ir daugiau pavėlavusi“.
***
1955 metais spausdinami panašių temų skaitytojų laiškai, pasisakymai. 27-ame numeryje pateikiama karikatūra ir skaitytojo A. Žilio laiško ištrauka: „Ateities“ kolūkio gyvuliai iš rudens iki kaklo skendo pašaruose, o fermos vedėjas, stebėdamas tokį „gražų“ vaizdą, patenkintas sėdėjo sau ant suverstų šiaudų ir panosėje linksmas daineles niūniavo. Bet ta nuotaika jau ankstyvą pavasarį pradingo, nes kolūkio pirmininkas Levčenko pašarus jau gramais ėmė sverti“.
Tų pačių metų 91-ajame „Kolektyvinio darbo“ numeryje spausdinamas dar vienas pašiepiantis paveiksliukas su tekstu iš skaitytojų laiškų. Tekstas vadinasi „Dykinėtojai“. „Stalino vardo žemės ūkio artelėje yra kolūkiečių, kurie ištisus metus beveik nedalyvauja kolūkinėje gamyboje, užsiiminėja asmeniniais reikalais. Štai, kolūkietis Vacys Stripeikis nuo metų pradžios iki šiol turi išdirbęs vos 5 darbadienius, Anelė Telksnienė – 14, Anelė Sveckienė – 29. O III-osios laukininkystės brigados kolūkietė Stasė Dragūnienė šiemet neturi išdirbusi nė vieno darbadienio! Tačiau kolūkio valdyba ir jos primininkas drg. Budreika nesiima jokių priemonių dykinėtojams sudrausti, nors kolūkyje neretai žlugdomi žemės ūkio darbai.
***
1956 metų „Kolektyvinio darbo“ laikraštyje taip pat netrūksta šmaikščių tekstukų su pašiepiančiomis iliustracijomis. Štai trisdešimt aštuntajame numeryje rašoma apie nenaudėlį brigadininką iš M. Melnikaitės vardo kolūkio. „Dar iš vakaro Bražionis išvažiavo pro Leliūnus į kolūkio raštinę. Kaip ir visada, taip ir šį kartą jis užėjo į užkandinę apsidairyti, o čia rado kolūkio pirmininką A. Grigaitį. Prie puslitrio abiem laikas prabėgo gana greit. Kai abu draugus pasveikino aušra, tik tada Bražionis prisiminė dobilus“.
Puslitris nugalėjo!
1957 metų „Kolektyviniame darbe“ padaugėja iliustracijų – nuotraukų, paveikslėlių, laikraštyje atsiranda eilėraščių, daugiau karikatūrų, įvairesnių tekstų. 24-ame numeryje pirmame laikraščio puslapyje spausdinamas Antano Šližio eilėraštis „Spekuliantas“:
-Lai sau pūva šienas sumirkęs!
Aš jo vežt niekada nevažiuosiu.
Va, kiaušinių pigiai prisipirkęs,
Ryt po Vilnių smagus uliavosiu.
Kol kišenėje pilna rubliukų,
Galiu sveikas po šimtą išgerti.
O valdyba tegu galvą suka,
Kaip per žiemą reiks gyvulius šerti. –
Iš suktybių gyventi tu moki,
Nesigink! Tą jau žinom, suprantam.
Bet geriau apie tai pagalvoki,
Ko sulauks ateity spekuliantas…
