Mums savosios pojezijos atsiuntė Elena Rutkauskienė iš Levaniškių. Malonaus skaitymo!
Anykščiams
Anykščių žemele,dainių apdainuota
Man teko dalelė jau dainiams dainuoti.
Aš pasidairysiu po Anykščių žemę
Laimės žiburėlis parodys man kelią.
Ten bažnyčios bokštai patį dangų liečia
Ir mane ir tave pasimelsti kviečia.
Ant žalio kalnelio- kapas Vienuolio,
Upėje skęsta jauna paskenduolė.
Taku kai užkopsi į kalnelį aukštą,
Surasi paminklą mūsų Baranauskui.
Švelniai akim žvelgia Jis į šitą kelią
Kur jo apdainuotas Anykščių šilelis.
Ant kalno aukščiausio kapas Biliūno
Už jo kiek toliau Karalienės liūnas.
Pėsčiomis keliauki, taip bus įdomiau
Iš džiaugsmo sušuksi: „Puntuką radau”…
Ir saulelei tekant ir per baltą rūką
Virš upės šventosios gulbės ratą suka.
Anykštėnų laimė net Aukščiausiam rūpi
Per Anykščių miestą teka Šventa upė
Ten dangus giedriausias ir naktys žvaigždėtos
Anykščių žemelėj grožis neregėtas.
Senolių kraštas
Kur Levaniškių žemė, ten gyveno senoliai
Aš per tiltą Nevėžio skubu, bėgu namolio
Svyro rankos Nevėžio, širdį skausmas jam spaudė
Gal visas žuvelytes tas berniūkštis išgaudė.
Vos tik tinklą pastato, nors patruliai ir draudžia,
Tuoj atlėkę ondatros tą tinklelį sugriaužia.
Apsižliumbia berniūkštis ant Nevėžio krantelio
Namo kiutina vienas- nei žuvies nei tinklelio.
Kai ir vėl ankstų rytą jis ateis prie upelio
Skaudžiai tėkš jam į veidą uodegėle žuvelė.
Ko bastais čia bernioke, vandenų karalijoj?
Jei norėsiu, pavirsiu į Nevėžio leliją
Ir per klonius nuplauksiu aš į Traupio miestelį
Ten kur bokštas Bažnyčios atsispindi upely.
Jeigu moki skaityti kas tenai parašyta,
Kad tu geras įeiki, dar geresnis išeiki.
Žalioj pievoj prie kelio, tarp žiedų pinavijų
Į floristinį kilimą įpinki Nevėžio leliją.
Rudenėjantis Traupi, Tu gražus kaip pavasaris
Tu mano jaunystės aidas, Tu džiaugsmo ašara…
Elena Rutkauskienė
Levaniškiai
