Ričardas BANYS, Panevėžio rajono Vadoklių parapijos klebonas, svėdasiškis
Ar nieko neprimena šie straipsnio pavadinimo žodžiai? Žinoma, kad primena! Akylieji, ypač katalikai, iš karto prisimintų iškilmingai paskelbtą istorinę žinią iš Vatikano Šv. Petro bazilikos balkono, kardinolams išrinkus naują popiežių, palydimą balto dūmelio iš Siksto koplyčios kamino. Užsimerkiu ir bandau įsivaizduoti baltą dūmelį iš prezidentūros židinio kamino. Būtų tikrai ypatinga apeiga liaudžiai, kuri net du kartus (du turus) kantriai ir su savotišku nerimu laukė, o paskui stenėjo, kentė „gimdymo“ skausmus, kurie užsibaigė naujai išrinkto, to paties prezidento „gimimu“. Lietuvos valstybei tai dar vienos politinės „Kalėdos“, kuriose telpa visokie partiniai piemenėliai, auksingi ir turtingi, ne trys, o keli „karaliai“ iš verslo pasaulio. Žinoma, turėtų būti ir angelų. Bet jie dar nesugrįžo iš tam tikrų ir labai reklamuojamų spalvingų paradų. Vėluoja… Tik nenaudėlis Erodas (juo gali būti bet koks išrinktojo prezidento oponentas) tame visame liaudies džiugesyje užlindo už kampo ir suka galvą, ką reikėtų padaryti, kad tos politinės „Kalėdos“ per daug nesireikštų. Bando bent rėkauti, kad Prezidentas nesiteikė susitikti su žmonėmis, rinkimų vakarą susirinkusiais Prezidentūros kieme. Žinoma, dar kažką „bjauraus“ sugalvos. O gal ir tas Erodas vėliau nusiramins, nes per didelis sau nervų gadinimas kenkia ne tik sveikatai, bet ir neleidžia naktimis ramiai miegoti – sako, kad sapnuojasi apsvaigusių ežiukų košmariškos orgijos viename ypatingame viešbutyje netoli seimo. Nepadeda net arbata su levandomis. Taigi, Erodui ir panašiems į jį tikrai ne pyragai. Pagailo man jų visų…
Viliuosi, kad pamaldieji ir dievobaimingi tautiečiai nesupyks, kad paskutinių dienų rinkiminius įvykius prilyginu Evangelijai. Bet kas gi ta Evangelija? Tai Geroji Žinia! O išgirsti, kad turime Prezidentą – argi tai ne gera žinia? Ta proga (kadangi vengiu alkoholio), įsipyliau stiklinę „Smetoniškos“ giros, ir pakėliau sau vienas tostą už Lietuvą, už Prezidentą. O už Erodą ir už panašius į jį sukalbėjau tris poterius (viena bobutė sakė, kad labai padeda), kad visi Lietuvoje gyventume ramiai, sugyventume draugiškai, kurdami bendromis jėgomis tikrą gerovės valstybę, kartu besiruošdami po mirties pasiekti Dangaus Karalystę, kurioje yra vietos visiems, visoms partijoms, vyrams ir moterims. Tik nežinau, ar save laikantiems belyčiams ten bus vietos. Reikės per maldas Viešpaties paklausti, kad turėčiau atsakymą Dievo tautos atstovams ir šiaip smalsiesiems.
Dabar belieka laukti perrinkto Prezidento dar vienų vestuvių su valstybe. Tą „santuoką“ tikriausiai palaimins koks nors didelis hierarchas – metropolitas. Juk ne kaimo klebonui čia savo pastoracinę nosį kaišioti. Tokiems kaip aš užteks ir bendruomeninės maldos per mišias. Beje, visai neseniai raginau žmones per mišias (rinkimų dieną) pasimelsti už būsimą Valstybės Galvą, kad liaudis turėtų tokį prezidentą, kurį ne tik pati laisvai išsirinks, bet ir galės gerbti, mylėti ir padėti ne tik liežuviu, bet konkrečiais gerais darbais. Vienas iš tokių darbų – tai nuoširdumas ir sąžiningumas, atliekant savo pareigas. Svajoju, kad Lietuva kada nors išsirinks tokį prezidentą, kurio atvaizdus žmonės ant sienos pakabins greta savo mylimų žmonių nuotraukų. Tiesa, kažkada besisvečiuodamas vienuose namuose, pas šeimininkus ant kambario sienos pastebėjau Prezidentės Dalios Grybauskaitės nuotrauką. Pasirodo, kad mano svajonė turi šiokį tokį realybės pojūtį. Beje, prisipažinsiu, kad viename iš mano dienoraščių saugau be galo man patinkančią ir nuoširdžią Prezidento Valdo Adamkaus ir Ponios Almos jaunystės nuotrauką iš vieno žurnalo. Štai ir vėl tie mano jausmai, skatinantys kažką įsimylėti ar mylėti. Net ir politikus. O kaip su rinkimuose pralaimėjusia Ingrida Šimonyte? Žaviuosi kai kuriomis jos asmenybės mažomis detalėmis. Kad ir neseniai matyta fotografija, kurią suradau dviejų šaunių mūsų visuomenininkų ir kultūros puoselėtojų: Karolio Banio ir Petro Gaidamavičiaus – paskyros puslapyje. Fotografijoje matosi basomis kojomis Ingrida Šimonytė, nusifotografavusi kartu su mano minėtais vyrais – Amsterdamo mokyklos muziejaus įkūrėjais. Ne dažnai pamatysi basą premjerę. O tai man pasirodė labai žavu. Apie negatyvius dalykus dabar tikrai nenoriu rašyti. Juk ne tas metas.
Deja, mano mylimas kandidatas į prezidentus nepateko į antrą turą. Bet džiaugiuosi, kad nenuleido galvos, sukėlė žiniasklaidoje visokių diskusijų, ir toliau bando eiti politikos keliu. Juk dar mūsų laukia dveji rinkimai. O šiaip mylimi ar nelabai mylimi politikai man būna visada pažįstami iš savo veiklos vaisių. Niekas nenori valdyti apipuvusio obuolio ar sukirmijusios slyvos, nors visa tai reklamuojama kaip kažkas nepakartojamo, stebuklingo ar net vienintelio. Bet kokius politikus vertinu ne dėl to, kad jie ar jos yra gražūs ar gražios (bandau laikytis skaistybės įžadų), lyg norėčiau su politikais, atleiskite, pasivolioti lovoje. Dėl manęs gali jie visi būti panašūs ir į patį Grafą Drakulą, svarbu, kad negertų kraujo, o jei bėdoje ar nelaimėje ir kraujo reikėtų, tai mielai tapčiau kraujo donoru. Tik kaži, ar mano, kaip vegetaro, kraujas tiktų kokiam nors mano mylimam politikui, skaniai valgančiam troškinį iš, atleiskite, jaučio lytinių organų (yra toks mylimas ir kartu kai kurių nekenčiamas politikas gurmanas, kažkada prisipažinęs apie tą savo gastronominį delikatesą). Štai čia, deja, ta gastronomija šiek tiek ir griauna mano politinę-vegetarišką meilę. Bet čia ir vėl kaltas tas mano vegetarizmas, dėl kurio net kai kurie mano viršininkai į mane žiūri kaip į „įtartiną“. Tegu žiūri! Juk kiekvienas mes turime savo skonius. Tie skoniai pasireiškia ir politikoje. Štai dar turiu vieną svajonę. Svajoju, kad prezidentūroje, Prezidento kabinete, ir Viešpaties kryžiui atsirastų vieta. Juk ir naujai perrinktas Prezidentas save laiko kataliku, dalyvauja Mišiose, priima Šv. Komuniją. Su ilgesiu prisimenu Italijos Prezidentą Oskarą L. Skalfarą, buvusį Italijos Respublikos Prezidentu nuo 1992 iki 1999 metų, ir kurį kai kurie italai vadindavo „prezidentu- popiežiumi“. Šis prezidentas niekada nevengė viešai minėti Dievo Vardo, nuoširdžiai ir gana dažnai dalyvaudavo Mišiose, kalbama, kad net buvo vieno vienuoliško ordino tretininkas. Manau, kad nuoširdžiai tikintis ir savo tikėjimą praktikuojantis prezidentas Lietuvai atneštų to, taip labai reikalingo dvasinio gaivumo, nes paskutiniu laiku mūsų oras, kuriuo kvėpuoja valstybė ir visuomenė, šiek tiek dvokia neapykantos kitaminčiams, susvetimėjimo ir susiskaldymo „bezdalais“. O tokiu kvapeliu alsuojanti mūsų valstybėlė ne kaip atrodo pasaulio politiniame žemėlapyje, nors ir kaip kažkas ten tą žemėlapį bando paspalvinti ir atgaivinti visokiais ideologiniais ir politinės reklamos flomasteriais-dezodorantais. Pasiilgau ir viliuosi gryno, naujo bei gaivaus socialinio ir politinio oro!
O gal dabar bus tikrai gaiviau? Gal Prezidentas Gitanas sugebės tikrai nors truputį tos gerovės į valstybę įnešti? Nors gerovė prasideda nuo mūsų visų. Pirmiausia nustokime vieni kitus morališkai pjauti, vieni kitiems pavydėti, vieni kitus niekinti, nes tie kiti ne tokie, kaip mes. Būk savimi ir leisk kitam tokiu būti! O paskui nebūk godumo ir vergavimo materijai bei tuščio įvaizdžio vergas. Gerovė mėgsta džiaugtis ir mažais dalykais, kurių Lietuvoje visiems turi užtekti. Pagaliau, nebūk tarybiniu mužiku: sekmadieniais ilsėkis, o ne kaip kurmis kniskis savo darželiuose. O jei dar turi bent kruopelę tikėjimo, tai sekmadieniais ir Dievą prisimink, nes be Dievo – kaip be kelnių: neturėsi kuo savo europietiško užpakalio ir visos likusios sarmatos prisidengti, nors ir labai norėtum… Yra ir daugiau visokių praktinių patarimų ir minčių galvoje. Bet dabar gal užteks ir tų, kurias aprašiau ir nuo kurių prasideda mūsų Prezidento ir mūsų visų gerovė ir jos apsigyvenimas Lietuvoje. O dabar belieka palinkėti Prezidentui Gitanui ir mums visiems darbuotis „vardan tos Lietuvos“. Tą Lietuvą vieną ir turime. Ačiū Dievui, kad ją turime…
Liko dar truputis: kokia stiklinė „Smetoniškos“ giros. Su ja pakeliu tostą už mus visus, kad gyvenimas būtų gražus, kaip gražus yra šis metas, kvepiantis žydinčiais bijūnais, jazminais ir šviečiantis prasidedančios vasaros saule. Į jūsų visų sveikatą!
