Skiemonių malūno „girnas suks“ teatro direktorius

Šešiolika kilometrų pavažiavus vingiuotu ir vaizdingu Anykščių – Molėtų keliu, atsiduri pačiame Skiemonių miestelio centre. Šalia kelio dunkso senas malūnas, šviečia restauruotos bažnyčios sienos ir abipus kelio pabirusios trobos. To paties pavadinimo seniūnijos centras ribojasi su Skiemonių, Melėnų, Ožionių ir Šilų kaimais. Miestelyje gyvenamąją vietą deklaruoja 136, kaime -139 gyventojai. Pasak seniūno Stasio Steponėno, dabar vykstančios pertvarkos ir gatvių pavadinimų bei adresų suteikimo gyventojams pasėkoje, Skiemonių miestelyje gyvenamąją vietą deklaruos visi 275 gyventojai.

Kaimas ar miestas?

Teigiama, kad Skiemonių vardas kildinamas iš žodžio „skemas“, reiškiančio miško kirtimą ir buvusią tokią pavardę. Senosiose knygose Skiemonys vadinami „Skiemiany“.
Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, Tyzenhauzams priklausęs dvaras minimas nuo XV amžiaus, kuomet prie dvaro jau būta nemažos gyvenvietės, leista rengti turgus. XIX a. ir XX a. pradžioje miestelis priklausė Ukmergės apskričiai, o nuo 1918 iki 1947 m. buvo Utenos apskrities Skiemonių valsčiaus centru. Vietinės valdžios statusą Skiemonys išlaikė iki šiol, yra seniūnijos, kurioje gyvena per 1000 žmonių, centras. Net solidžią knygą apie Skiemonis ruošiamasi išleisti. Pernai bene savaitę Skiemonyse gyveno ir medžiagą rinkosi kraštotyrininkas, mokslo istorikas profesorius Libertas Klimka.
Paklaustas, Skiemonys kaimas ar miestas, seniūnas S. Steponėnas akimirkai sutriko, tačiau tuoj pat puolė aiškinti, kad Skiemonys net herbą ir nepaprastai turtingą istoriją turi, tad yra miestelis, kuriame po adresų gyventojams suteikimo gyvenamąją vietą deklaruos daugiau kaip pustrečio šimto gyventojų. „Miestelyje yra pašto skyrius, biblioteka, 2 parduotuvės, Kultūros centro Skiemonių skyrius, kuriame renkasi liaudiškos muzikos ansamblis bei mėgėjų teatras. O į diskotekas atvažiuoja net iš Ukmergės ir Utenos, – pastebėjo seniūnas, patikinęs, kad dar yra ir A. Baranausko pagrindinės mokyklos pradinio ugdymo skyrius.
Valstybinė lietuviška mokykla Skiemonyse veikė jau nuo 1919 metų, 1923 m. buvo pertvarkyta į keturių skyrių pradžios mokyklą, į kurią apie 1930 – uosius susirinkdavo 120 vaikų. Pokaryje buvusi vidurinė mokykla į gyvenimą išleido 39 abiturientų laidas, beveik 600 mokinių. Deja, 2012 m. mokykla liko tik kitos mokyklos pradinio ugdymo skyriumi, kuriame šiuo metu mokosi tik 8 vaikai.
Pasak S. Steponėno, Skiemonyse visada vyko aktyvus visuomeninis ir politinis gyvenimas, o šiuo metu aktyviai reiškiasi Skiemonių bendruomenė ir Anykščių moterų klubo Skiemonių skyrius. „Metų pabaigoje šios veiklios organizacijos įsikurs restauruojamame mokyklos pastato pirmame aukšte“, – sakė seniūnas.

Bendruomenė įsikurs
mokykloje

Pirmadienio popietę bendruomenės pirmininkė Regina Pilkienė dar gyveno rinkimų nuotaikomis, nes buvo Skiemonių rinkiminės apylinkės pirmininkė ir grįžo vėlai naktį, tačiau patenkinta rinkimų rezultatais.
Įsišnekame apie Skiemonis, bendruomenės veiklą. Joje 31 žmogus, mokantis kasmet 20 litų nario mokestį. „Prieš tai buvęs bendruomenės pirmininkas buvo be galo taupus, tai paliko kelis tūkstančius litų, – šypsojosi R. Pilkienė. – Neišlaidaujame, tačiau susidedame ir išvažiuojame į ekskursijas, švenčiame jubiliejus, organizuojame šventes. Buvome Naisiuose, Kaune, žemės ūkio parodoje, o gegužės 17 – ąją važiuosime pas kaimyninę bendruomenę į Alantą, pasižiūrėt, kaip jie gyvena. Skiemoniečiai, kaip sakoma, ir džiaugsmą, ir sielvartą bendrai išgyvena. O veikla vargu ar būtų tokia aktyvi be savo asmeninio laiko bendriems tikslams negailinčių bendruomenės narių Gitanos ir Gedimino Karvelių, Aušros ir Raimundo Strazdų, Angelės ir Povilo Tidikių, Danutės ir Simono Matelių, Leonoros ir Edvardo Stankevičių, Jolantos ir Kęstučio Maleckų, Audronės Baškauskienės, Nijolės Esmontienės ir kitų“.
R. Pilkienė tarp skiemoniečių sukasi jau 45 metai. Gimusi ir augusi Pagiriuose (Kėdainių raj.), atvyko mokyti vaikų prancūzų kalbos, sukūrė šeimą su tikru skiemoniečiu, agronomu Antanu Pilka, beje, 7 metus dirbusiu Skiemonių seniūnu. Jiedu džiaugiasi kartu gyvenančiu, šeimą sukūrusiu ir ūkininkaujančiu sūnum Tadu.
A. Pilką, Skiemonių vidurinės mokyklos pirmosios laidos abiturientą, galima vadinti gyvąja Skiemonių enciklopedija, nes jis gerai prisimena pokario Skiemonis ir netgi per karą sprogusias bombas. Daug jo gyvenimo draugų jau išėjo į amžinybę. Pasak jo, pačių tikriausių skiemoniečių miestelyje ne kas belikę. Trobas perka svetimi, neretai iš didmiesčių. Miestelis patrauklus, nes šalia didelis Varšuvą su Peterburgu jungiantis plentas, gražios apylinkės. Iš Skiemonių tą pačią dieną galima nuvažiuoti į Vilnių ar Kauną ir sugrįžti.

Jaučiasi sava

Lynojo, tačiau gatvelėje sutiktos moterys buvo kuo geriausios nuotaikos. 82 – jų metų Eugenijai Petrusevičienei Skiemonys gimtinė. „Užauginau 4 vaikus, turiu 6 anūkus ir jau nebežinau, kiek proanūkių“, – šypsojosi moteris, kurios dukra Danguolė ir gyvena Skiemonyse, Dalia ir Stasys – Vilniuje, o Alvydas – Klaipėdoje.
Svetlaną Girkuvienę prieš 40 metų į Skiemonis likimas atbloškė iš Estijos, nors gimusi ir augusi Rusijoje, Ciebaž mieste. „Dirbau Estijoje, o mano būsimasis vyras tarnavo armijoje, – prisiminė moteris. – Užauginome 3 vaikus – Darių, Tomą ir Jūratę. Ir visi jie gyvena Skiemonyse“, – neslėpė džiaugsmo 3 anūkus turinti skiemonietė, pabrėžusi, kad ji visur dalyvauja, gerai sutaria su bendruomene.

Nupirko malūną

Skiemonių seniūnas, o ir kalbinti skiemoniečiai, negalėjo atsidžiaugti žinia, kad senąjį malūną perka Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis. „Meno žmogus neleis malūnui sugriūti, įkvėps gyvybės, gal net girnas paleis“, – spėliojo. „Perku, – patvirtino šią žinią M. Budraitis, – tačiau, ką veiks su malūnu, neatskleidė. – Turiu sodybą netoli Alantos. Kai sužinojau, kad parduoda, susidomėjau, nes žinau miestelio ir to malūno istoriją. Stengsiuosi, kad malūnas funkcionuotų, būtų gyvas“.
Savaime suprantama, kad teatralas, padangų ar trąšų sandėliu senojo, skiemoniečių numylėto malūno nepavers…