Skiemonys: šventojo aureolės vertas dar vienas skiemonietis

Nepaprasti, nepamirštami buvo 1962 – ieji. Tais metais Skiemonių parapijos klebonu tarnavo šventojo aureolės vertas, kaip sakoma žmonių,  „liaudies“ kunigas svėdasiškis Aleksandras Papučka (1914 – 1977). Tais metais pačiame šios parapijos pakraštėlyje jaunai, niekuo neišsiskiriančiai merginai pasirodė Šv. Mergelė Marija. Tais metais tenai imta Dangiškąją Motiną garbinti – tikras stebuklas, kad per apsireiškimo metines į smiltėtą lauką susirinko keli tūkstančiai maldininkų, o saugumiečiai buvo pasirengę nužudyti kun. A. Papučką. Bet gelbėjo dangiškoji jėga, gal užtarimas iš anapus tais pačiais 1962 – iais Dangui gimusio, šiemet Palaimintuoju paskelbto Skiemonių žemės sūnaus, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio.

Skiemoniečiai pasižymėjo
ryžtu ir garbės supratimu

Skiemonys tą šių metų pasauliui taip artimą apniukusią liepos vidurio dieną buvo tarsi užsnūdę, tik kartkartėmis praūždavo automobilis, kažkas įėjo, o po to išėjo iš parduotuvės, kažkas pasuko į vieškeliuką Vieversių link, ten, kur pažymėta Palaimintojo arkivyskupo T. Matulionio tėviškė. Aš gi, žvalgydamasis po kryžkelę, kaip kadaise mėgdavo čia pat gyvenęs Kazimieras Karalkevičius, pasijutau prisiminimų užlietas.
Juk šis visai nedidukas truputį atokiau nuo Aukštaitijos plento, jungiančio Zarasus su Kaunu, įsikūręs miestukas visada buvo mažas. Tačiau kalvotose apylinkėse įsikūrę aukštaičiai visuomet pasižymėjo kalniečiams būdingu ryžtu ir garbės supratimu, gebėjimu pasiaukoti. Kadaise čia gyveno vienuoliai – atgailos kanauninkai, tačiau juos už paramą sukilėliams rusų valdžia išvarė, tarpukariu Skiemonys garsėjo ypač gyva, sąmoninga bendruomene, išskirtiniais žmonėmis. Juk kadaise čia veikė visos tarpukario laikų visuomeninės organizacijos – pavasarininkai, jaunieji ūkininkai, tretininkai… Šauliai pasistatė savo namus, kone kiekvieną šventadienį miestelyje vykdavo koks nors vakaras su vaidinimu, šokiais, kas nors iš tolėliau atvykęs skaitydavo paskaitas ar patys vietiniai susirinkę lavinosi, norėjo kuo geriau pažinti krikščionišką mokymą, kuo geriau tarnauti Lietuvai tėvynei, kuo daugiau patyrimų įgyti darbuotis ūkyje. Miestelyje veikė puikiausia pieninė, kurioje gaminamas aukščiausios rūšies sviestas buvo eksportuojamas į užsienio šalis. Ūkininkams pelnas, o valstybei garbė. Veikė ir odų dirbtuvė, ir kelios privačios bei lietuviško kooperatyvo parduotuvės. Darbo nestigo keli siuvėjai, neblogai vertėsi ir batsiuvys, o kryžkelėje ties Luknos upeliu drebindamos žemę sukosi dyzelinio variklio „Blokston“ sukamos malūno girnos. Puošnus, skardos stogais besipuikuojantis – buvo pastatytas prūsišku stiliumi – rūmas greitai tapo miestelio simboliu. O artėjančių katastrofų pradžia buvo pažymėta vieno iš šios įmonės savininkų Petro Petkevičiaus mirtimi, mat jis paklausęs per radiją apie tai, kad vokiečiai užėmė Varšuvą, iš didžio sielvarto pasimirė – neatlaikė patriotizmu liepsnojanti širdis.

Žmonės ir įvykiai

Tarpukariu būta čia sumanių moterų ir veiklių, išmintingų vyrų. Štai viršaitis Antanas Bražėnas visais rūpinosi taip, tarsi jie būtų savos šeimynos vaikai – keliolika metų jis valsčiui vadovavo. ne tik administravo, bet ir lietuvišką dvasią stiprino, skatino šviestis, pats daugybėje patriotinių, tikybinių bei ūkinių organizacijų dalyvavo. Pasigėrėtina, kad minint 1930 – ius Vytauto Didžiojo metus jis kartu su Miškiniškių dvaro savininku Simonu Sližiu bei valsčiaus sekretoriumi Adolfu Sukarevičiumi, prisidėjus dar keletui smulkesnių rėmėjų, prie savivaldybės pastato pastatė menišką kryžių. Šalia jo tais pat metais buvo pasodintas ir Vytauto Didžiojo ąžuolas. Deja, šiuos abu paminklus bolševikai sunaikino.
Tikriausias miestelio patriarchas buvo vaistininkas Steponas Žvirblis. Šis nuo Kurklių kilęs giliai tikintis vyras savo sumanumu, nuoširdumu, gebėjimu atjausti, pagelbėti pavergė skiemoniečių širdis. Tai žmogus, kurį reikia prisiminti kaip neblėstantį artimo meilės įsikūnijimo pavyzdį. Nemažai pavargęs, kol kartu ir besidarbuodamas universitete Maskvoje vaistininko mokslus baigęs labai greitai į rusų karų sūkurį pakliuvęs – tarnavęs vaistininku kare su japonais Mandžiūrijoje, kilus Pirmajam pasauliniam karui vėl pakliuvo į austrų frontą. Teko regėti daug baisybių. Po revoliucijos pargrįžo į Lietuvą, pasiskolinęs iš gero pažįstamo Antano Žukausko – Vienuolio pinigų nusipirko namuką Skiemonyse ir atidarė vaistinę. Greitai pagarsėjo ne tik kaip sumanus provizorius, bet ir kaip gydytojas, gebėjęs pagydyti egzemą ir kitas tuo metu sodžiuje paplitusias ligas. Mėgdavęs sakyti, kad neturįs vaisto nuo vienintelės ligos – mirties. Po žmonos Palagėjos mirties artimiausiu jo bičiuliu tapo į Skiemonis tarnystei atvykęs kunigas A. Papučka.

Skiemonių stebuklas

S. Žvirblis ir A. Papučka labai greitai susibičiuliavo. Juk provizorius į bažnyčią ateidavo kasdien, o kunigėlis greitai visus žmones tiesiog sužavėjo savo paprastumu, gebėjimu atjausti, dalintis. Jis galėjo pavargėliui atiduoti paskutinius batus, jis našlei, kurios karvė nugaišo, be jokių svyravimų atidavė savo ožką, jis noriai dalyvaudavo visose šventėse, krikštynose, vestuvėse, kur tik būdavo pakviestas, laidotuvių šermenų vakarą pagelbėdavo giedoti. Jis pasiėmęs dalgę išeidavo kartu su kolūkiečiais į talką kirsti visuomeninių javų, gelbstint derlių. Kuomet valdžiai užkliūdavo, būdavo į rajoną iškviestas, baramas nusišypsodavo ir patardavo partijos funkcionieriui pagraužti rūgščių obuoliukų, mat jie labai gerai nuramina, pyktį malšina. Parapijiečius tiek mylėjo, kad už juos kiekvieną vakarą melsdavosi, juos laimino, kalbėdamas rožinį keliais aplink bažnyčią eidavo.
Buvo tada dar laikas, kai į parapijos kaimus užklysdavo ir pagyvendavo garsusis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis – Siaubūnas, ir štai tada 1962 – ųjų vasarą pasaulį tiesiog sudrebino Skiemonių stebuklas. Pačiame parapijos pakraštėlyje, Janonyse, liepos tryliktosios lietingą pavakarę einančiai į dobilieną perkelti karvės aštuoniolikmetei sodžiaus mergaitei Ramutei Macvytei pasirodė Švč. Mergelė Marija. Kitą vakarą regėjimas pasikartojo, o žinia apie stebuklą greitai išplito ne tik po apylinkes, bet ir po visą Lietuvą. Minint apsireiškimo metines į smiltėtą lauką susirinko tūkstančiai tikinčiųjų, savo antplūdžiu labai išgąsdinę sovietinę valdžią, kuri ėmėsi priemonių. Milicininkai neleido privažiuoti, susirinkusius vaikė, gaisrininkai maldininkus liejo vandeniu. Netruko pasklisti žinių apie stebuklingas pagijimus, buvo kalbama, kad Dievo Motina nežemišku nušvitimu buvo pasirodžiusi ir Skiemonių bažnyčios didžiajame altoriuje. Saugumiečiai nebežinojo, ko griebtis, buvo ženklų, kad jie buvo nusprendę nužudyti neva stebuklą „sukūrusį“ kun. A. Papučką, kvietėsi pokalbio į bažnyčios šventorių vidurnaktį. Piktiems kėslams nepavykus kunigas buvo iškeltas į Surdegį, po to dar kunigavo Kupreliškyje, kur ir mirė 1977 – ųjų vasarą, tais pačiais metais kaip ir regėtoja Ramutė.
Kunigo mirties keturiasdešimtmetis liepos viduryje paminėtas Svėdasuose, už garbųjį, šventumo aureolės vertą svėdasiškį melstasi bažnyčioje, šviesiai apie jį kalbėjo bičiulė Birutė Žemaitytė, buvo platinama jos sudaryta ir sukakties proga išleista knyga „Kunigas Aleksiukas“. Beje, tai jau trečioji knyga apie švento gyvenimo kunigą – anksčiau išleistos kun. Stepono Galvydžio ir kan. Edmundo Rinkevičiaus parašytosios.