Šimonių girioje, pietinėje Priepado ežero (taip negrabiai iškraipant tradiciją ir svėdasietišką palikimą Priegadu vadinamo) pakrantėje yra Algimanto apygardos partizanų vadavietės likučiai. Kadaise tik didžiulė pusapvalė duobė, erdvaus bunkerio su žymiais po žemių buvusių patalpų, tunelių kontūrais, vieta tą tolimą 1949 – ųjų lapkričio 1-ąją tapusi septynių miško brolių kapu. Klastinga ir pragariška, tautą skaldanti nesutarimo sėkla iki šiol švytinti išdavystė ir narsa tautos didvyrių, pasiryžusių atiduoti tėvynei, jos laisvei, tai kas brangiausia – gyvybę, aukos šventos suvokimas prieš į dausas, pas protėvius iškeliaujant. Ten kur amžinai plasta teisingumo bei laisvės žemėje siekiantiems padedančios už laisvę žuvusiųjų vėlės.
Lietaus pasaulis…
Sako, kada kraštai, valstybės, žemės savo vardus gavo mūsų krašte dažnai lydavo, tai ir pasiliko ta lietaus žemės Lietuva vadinama. Tad pasiryžęs lietuvis niekad nekeikia lietaus, juo džiaugiasi, jo pasiilgsta, ypač pavasarį, nors žvarbiai drėgnas bet vis vien jam malonus ir vėlyvo rudens lietus. Ta diena taip pat šaltu lietumi buvo pažymėta. Diena kuomet dvi dešimtys mokinukų svėdasiškių iš miestelio centro partizanų takais patraukėme. Žinojome, kad kuo rūstesnis oras tuo gilesnis atminimas ir didesnė žygio vertė bei garbė…
Smiltėtais bet sumirkusiais vandenimis smėliakeliais, pro baltumu švytinčią dvaro koplytėlę, pro pagarbia atminti paglostytus partizanų kapus šilelyje į slėnį nusileidome. Priešais tamsia siena tolumose stūksančią Šimonių girią, lietuvių amžiną prieglobstį pagarbiai stabtelėjome. Tuomet žuvusius Svėdasų mokyklos mokytojus Joną Matulį ir Romą Bagdoną pagerbėme, jų lemties vietą netoli Sliepsiškio norėjome nukakti, bet ties Čiukais lieptu perėję į dešinįjį Jaros krantą girios takeliais iki Priepado ežero ir buvusios partizanų vadavietės nužingsniavome.
Sparnuotasis Blinda
Nuo Adomynės, Zubiškių sodžiuje gimęs tais lemtingais 1919 – iais, tą lemtingą rudenį, kai savanoriai Lietuvos kariai iš tėvynės priešus varė, narsiai kariaudami nepriklausomybę apgynė. Bolševizmo pražūtingumą suprasdamas, Antrojo pasaulinio karo metais įstojo į vokiečių kariuomenę, gal trejus metus ten tarnavo, o 1945 m. pavasarį sugrįžęs Šimonyse Tėvynės apsaugos būrį subūrė. Vokiečiams bepasitraukiant į Rytprūsius, į Šlesbergą – vokiečių žvalgybos mokyklą pateko. Per beveik keturis mėnesius kelios dešimtys ten suburtų vyrų iš Lietuvos daug išmoko. Gerai aprengti, apginkluoti, vieną 1945 – ųjų sausio pabaigos pavakarę buvo susodinti į lėktuvą. Tikėjosi žemę pasiekti kur nors saugioje Šimonių girios laukymėje, bet „junkerso ” pilotui kiek nuklydus, buvo atskraidinti šiauriau Kupiškio. Visi devyni grupės kariai laimingai nusileido, parašiutai išsiskleidė. Tamsioj nakty susirinkę visus kupolų likučius, amuniciją, iš ūkininkų gavę arklius dviem vežimai pasuko girių link. Ir tada susidūrė su apylinkėje siautusiais raudonarmiečiais. Susišaudymo metu persekiotojų pavyko atsikratyti, neteko tik naudingo krovinio, o grupės vadas leitenantas Antanas Gogelis pateko į nelaisvę. Kaip ten jį prakalbino – kankinimais ar pažadais, bet šis išdėjo viską, ką žinojo: ir apie bendražygius, ir apie diversantų mokyklą, ir visus ryšius bei planus. Likusi be vado grupė išsiskirstė. Antanas Starkus prisijungė prie Šimonių girios partizanų, pasivadino kukliu bet prasmingu Blindos vardu.
Brno modernystė
Moderniu, greitašaudžiu čekų gamybos kulkosvaidžiu BZ, dar kitaip Brno kulkosvaidžiu vadinamu, ne tik bailokus ir žioplus skrebus, bet ir rusų kareivius bei karininkus „paspirginti „. Priešai Blindą žinojo, jo bijojo ir kaskart išeidami sodžių krėsti, pamiškių siausti mintyse tikėdavosi nesusitikti su girios kulkosvaidininku. Daug buvo kautynių, kai kulkosvaidžio ugnis ir Blindos taiklumas gelbėjo – lėmė, kad partizanai išeidavo iš apsupimo ir ar nelygioje kovoje priešus pergalėdavo. Bijodavo okupantai ir jų pagalbininkai pakliūti į taip mėgiamas, sumaniai parengtas pasalas pakliūti. Kartą prie vieškelio į Šimonis, pagiryje įsitvirtinę partizanai kariškių sunkvežimio sulaukė. Atidengę ugnį kelis eilinius okupantų kareivius bei karininkus paklojo, Blindos kulkų pakirstas čia teisingo atpildo sulaukė ir puošniu munduru vilkintis pulkininkas. Kaip tiktų čia sudainuoti: „Bolševikai tegul žino…”
Komjaunimo vakarėlis
Šimonys – miestelis pačiame pagiry, todėl ir giriai didžiajai šis vardas prilipo, nors daugiausia jos pirmapradžių medynų svėdasiškiams priklausė. Pokariu miestelyje kažkaip tai atsirado keltas okupantus palaikančius, kurie pritraukė ir daugiau lengvatikių, komjaunimo kuopelę įkūrė, okupantų „mesijus ‘” – Leniną ir Staliną garbint, politizuotus vakarėlius rengti ėmė. Tų lemtingų 1949 – ųjų pavasarį, sumanius pašvęsti okupantams taip brangią gegužės 1-ąją, jaunimą dar ir pasišokti pakviesti miško broliai atsiuntė perspėjimą – vakarėlio nerengti, į vakarėlį neiti. Nereikia bolševikams brangias šventes minėti, linksmintis, kai tėvynėje okupacinė naktis, gedulas tvyro. Nepaklausė, daug kas nepaklausė, parapijos salė prisirinko pilnutėlė. Kas juos susprogdino? Ar yra apie tai kur nors tiksliai parašyti ar yra liudijimai surašyti. Žinoma, kad sprogmenį pagamino A. Starkus, tuomet jau Algimanto apygardai vadovavęs ir slapyvardį naują pasirinkęs, Monte pasivadinęs. Atrodo, kad stipriai pagelbėjo Montei dirbę keli vietiniai stribai. Jie apie ginkluotos apsaugos postus informavo, ir prie klubo saugiausiais takais nuvedė..
Viduje grojo armonika, sukosi daug susirinkusių jaunuolių ir vyresnio amžiaus sovietiškai nusiteikusių piliečių buvo susirinkę daug. kažkuris iš žygyje dalyvavusio ketverto – manoma, kad kartu su Monte buvo ir Albinas Pajarskas – Bebas bei broliai Lapieniai, lango rėmus laikiusias vinis atlenkė, sprogmenį į žmonių būrį įmetė. Nugriaudėjo sprogimas, greitai pasklido žinia apie aukas – 16 žuvusiųjų, 13 sužeistų. Pelnyta bausmė? Terorizmas, terorizmas dabar daug kas šauktų. Bet toks buvo partizanų vadovybės sprendimas, taip tada reikėjo…
Lemtis
Ruduo. Šimonių girios bastiono vyrai įsirengė naujas, saugias slėptuves – daug kam nežinomas, takais neapmintas, neapvaikščiotas. Tikėjosi sulaukti naujo, pačio amžiaus vidurio pavasario. Tada vėl aktyviau kovoti, o gal spęsti kitaip – iš krašto į užsienį pasitraukti. Nors nuolat apie greit prašvintančią „laisvelę” kalbėjo, bet kaip pasitraukti iš krašto svarstė ir Montė. Spalio pradžioje girios vyrus lankė Rytų Lietuvos karaliaus Mindaugo srities vadas Antanas Slučka – Šarūnas bei vadavietės komendantas Balys Žukauskas – Princas. Kam pastarąjį reikėjo atsivesti į bunkerį? Tokia buvo lemtis? Kuomet pačioje spalio pabaigoje sovietinis saugumas sunaikino Šarūno bunkerį prie Andrioniškio išdavysčių takai priešus atvedė ir į girią..
Princas gi neatlaikė ir atvedė kelis šimtus gerai ginkluotų kareivių pirmiausia prie pačio svarbiausio – Montės bunkerio. Vyrai nepasidavė, ilgai truko susišaudymas, nelikus vilties prasiveržti gyvi likę susisprogdino. Kareiviai nesivargino jų vežti miestelin – slėptuvės smiltys buvo jų kapas. Tačiau po poros dienų žuvusiųjų artimieji palaikus iškasė ir palaidojo Adomynės kapinėse. Ten po tamsaus akmens kryžiumi ilsisi tikro kareivio, tėvynės gynėjo, laisvo žmogaus, legendinio Montės palaikai. Ilsisi bendražygių brolijoje, o vėlės jųjų lakioja danguose…
