Vilius Lapienis kaip relikviją išsaugojo jau iš Jaros dugno ištrauktą nemenką akmenį iš suirusių tilto pamatų su iškalta data - 1934.
Dešiniajame Jaros upės krante, ant aukšto kalno, Šimonių girios pakraštyje, nuostabioje grožio ir poezijos vietelėje, nuo laikų seniausių gyvuoja Sliepšiškio kaimas. Kadaise jis buvo vadinamas Najaūlyčiu, vyravo Lapienių, Semėnų pavardės, nemenkoje senojoje ūlyčioje romantiškai ir jaukiai glaudėsi kelios dešimtys sodybų, 1923 m. surašymo metu jų surasta 12-ka, buvo 55 gyventojai. Buvo čia žmonių padaugėję – statėsi naujų mūrinukų, po to vėl mažėjo, bet net dabar priskaičiuojamos apie keturios dešimtys sodiečių.
Rojaus atspindžiai
Žemė čia ne pati geriausia – yra ir smėlio, ir žvyro, ir molio, o kai kurie laukai skardžiuose išsidriekę, nugaras į saulėkaitą išlenkę. Užderėdavo ir uždera neblogai ir rugiai, ir vasarojus, ir bulvių gera pakasa būna, paupiuose ganyklos neblogos – karvutes ar mėsinius galvijus auginti taip pat patogu. Kas netingėdavo, tai ir iš miško darbų gausiai „prisidurdavo“. Būdavo ir žmonių, kurie pačiu mažiausiu pasitenkindavo ir gyvenimas jiems malonus buvo.
Kaimo pakraštyje, nedidelėje trobelėje su žemės lopinėliu darželiui, gyveno du pusamžiai žmogeliai Ieva ir Adomas. Aštrialiežuviai kaimynai jų kiemelį praminė Rojumi, o jo gyventojai iš tiesų neblogai išgyvendavo. Ieva savo darže prisiaugindavo puikiausių daržovių, darbymečiuose dar šį tą užsidirbdavo padėdama kaimynams. Adomas buvo sėkmingas po atlaidus keliaujantis elgeta – “ubagas”. Skambiu balsu berdavo maldas, žmonėms patikdavo, todėl jam visuomet dosniai aukodavo, o pavargėlis originalių triukų savo pajamoms pagausinti sugalvodavo. Kartą nukeliavęs į tolimesnę parapiją, atlaidų rytmetį šventoriuje atsistojęs, rankas išskėtęs, iškėlęs aukštyn ilgą lazdą su prie jos pririštu paslaptingu maišeliu didžiu balsu sušuko: „Sugrįžau iš Šventosios Žemės, kas gerai aukos, duosiu žiupsnį šventos žemės…” Tačiau šventos žemės dalybų įkarštyje nežinia iš kur išdygęs nedidžiausio ūgio, bet tvirtas ir gerokai įpykęs kunigas ištraukė iš elgetos rankų lazdą, išpylė žemę ir išpyškino: „Netikėkite juo, niekur jis nebuvo, pažįstu – jis mano kaimynas…”
Nuostabusis Braknė
Mitą sugriovęs kunigas buvo iš to paties Sliepšiškio kaimo kilęs Antanas Braknė. Kunigiškos giminės palikuonis, mat jo artimi giminaičiai Rimkai buvo ypač savo dvasine ir visuomenine veikla Biržuose pasižymėję kunigai Juozapas ir Kazimieras Rimkai – Rimševičiai, jie ten Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje ilsisi. Antanas buvo jauniausias šeimoje, reto guvumo ir smalsumo vaikis – tėvelių viltis, mokslus puikiausiai krimto, Ukmergės gimnaziją baigęs Rusijon išvyko, vaistininku būti panoro. Bet vos metus farmacininko griežto mokiniu pabuvęs, daug rimtesnio pašaukimo paliestas atsidūrė kunigų seminarijoje Kaune. Įšventintas pirmiausia tarnavo Anykščių vikaru. Gyvas neramuolis, visokių organizacijų, vakarėlių jaunimui organizatorius, rėmėjas dažnokai klebonijon pargrįždavo po vidurnakčio. Klebonas bardavosi rūsčiai, tiek įkyrėjo, kad kartą kunigėlis išsitraukęs netikrą, kempinėmis šaudantį pistoletą, gerokai savo auklėtoją išgąsdino. Mat dar pridėjo: „Štai, tuoj būsi šaltas…“
Bet pačiam teko atsivėsinti ir greitai į kitą parapiją išvykti. Baigė savo smagaus gyvenimo dienas Kėdainiuose, ten Šv. Jurgio bažnyčios šventoriaus kalvoje, šalia Nevėžio, amžinam atilsiui atgulė. Nors ne prie Jaros, bet vis tiek prie upės…
Partizanų panteonas
Pirmosios pokario aukos – nuošaliuose Sliepšiškio kapeliuose atgulę sovietų kareivių ir stribų nužudyti lietuviai partizanai bei taikūs gyventojai Kurkliečių kaime prie Kamajų 1945-ųjų liepos 15 – ąją. Tuomet juos, iškasę iš smėliaduobių prie Svėdasų dvaro koplytėlės, atgabeno čia ir su tyliomis maldomis palaidojo. Vėliau čia palaidotas ir iš Butėnų kaimo kilęs Žalgirio būrio vadas Povilas Baronas – Briedis, dar keli 1949 – ųjų rudenį vėlyvą žuvę. Žymi kuklūs pokario karių kryželiai ir Prano Galvydžio – Valterio ir Stepono Šukio – Mauzerio kapus, bet jų kūnai, matyt, tebėra girioje – ten, kur tik nukautus sovietai užkasė. Ir kas juos besuieškos, kas jų kūnus į šventą žemę perkels?
Nors Mindaugas Žvirblis patikino, kad dar apie 1990-ius Tautvydui Lapieniui rūpinantis jie buvo iškasti iš girios kapo ir perlaidoti Sliepšiškyje. Tik Stepono palaikus didelė pušis buvo savo šaknimis po auksasmėlį išskaidžiusi, tad ne visus kaulelius surinkti pasisekė.
Kiekvienas iš tų vyrų į mus prabyla legenda. Povilas Baronas – Briedis buvęs Butėnų kaimo seniūnu vokietmečiu ir pokariu savaisiais rūpinosi, nes Žalgirio būriui vadovavo. Bendražygius, norinčius karštai ir žiauriai neįtinkančius pamokyti, gal net į Anapilį pasiųsti, išmintingai prilaikydavo – savi žmonės, ir tik daugiau nesantaikos užsisės piktžole bjauriausia, kurios ir šimtmetis neišravės. Lemtis – paklydusi kulka mirtinai kliudė, jį palaidojo bendražygiai čia, pagirio kapinėse. Vėliau šis žemės lopinėlis dar kelis kovotojus priglaudė, paskutiniuosius perlaidojo jau po 1990-ųjų.
„Čia mūsų sodybas keleivis
suras...“
Vytautas Lapienis – savo tėviškės įdomybių žinovas, vis pas jį keliauti ruošiausi ir nesuspėjau. Kirto insultas, ir labai greitai mokovą Anapilin nusinešė. Ten esančio jau nepaklausiu nei apie Šimonių girią, apie medkirtystę, žvėris, medžioklę ir drąsą, kuomet neva apsirikęs apšaudė iš savo medžioklinio kur reikia ir kur nereikia besivalkiojančius stribus. Teliko didžiulis akmuo prie sodybos, įrašas svetingas: „Čia mūsų sodybą keleivis suras…“ Sodyba gyva, čia energingai ir sėkmingai ūkininkauja anūkė Jurga. Baltas dviejų aukštų mūrinukas kvadratu stūkso – tarsi ir ypatingai užsitęsusį sovietmetį pabrėžiantis „daugiabutis”. Net taip toli Aloyzas Mirklys – jau seniausias sodžiaus pilietis su pačia gyvena.
Ūlyčioje senąja sodžiaus dvasia dvelkia Semėnų sodyba, jų čia kadais buvę net trys kiemai, ir visuose neprastai gyvenę. Didmedžiai vis dar rikiuojasi pagal senąją kaimo gatvę, o kuomet ilgėliau palyja, atsiveria balos, tik nebėra mažylių aplink jas žaisti ir taškytis. Seniau ir Svėdasai arčiau buvę nepalyginamai – mat sodietis Juozas Striukas keletą metų buvęs valsčiaus viršaičiu ir pasirūpino, kad valstybė skirtų lėšų tiltui per Jaros upę. Ant stilingų akmenų mūro pamatų medžio tiltas išsitiesė. Statinys kelis dešimtmečius tarnavo, bet palengva buvo apleistas, ledonešių ir potvynių didžiųjų nuplautas. Vyrai buvo dar įtaisę lieptą, kuriuo lengvai pėsčias praeidavo, dviratį persivesdavo, bet jau keli dešimtmečiai ir to nelikę.. O štai slėnyje, arčiau upelio, Vytautas Datenis namelius jaunatviškai patogiai susitvarkęs. Vis dar miško verslu gyvas vyras, žmonelė Asta, du vaikelis – štai ir lietuviška pagirės kaimo ateitis.
