Viskas okupuotoj Lietuvoj buvo pajungta tarnauti sovietinei propagandai. Vienas iš svarbiausių propagandos taikinių buvo ne kas kitas, o Nepriklausoma Lietuvos respublika. Ideologiškai komunistams reikėjo įrodyti, kad gyvenimas, sovietų vadinamoje buržuazinėje Lietuvoje, prilygo pragarui, o štai atėjus sovietams klestėte suklestėjo komunistinis rojus. Šiame straipsnyje apžvelgsime kaip buvo pateikiamas gyvenimas Nepriklausomoje Lietuvoje tarybiniu laikotarpiu.
Apie praeitį – tik juodomis spalvomis
Be abejonės, viskas, kas buvo susiję su valstybingumu, laisve ir ekonominiu gyvenimu buvo vaizduojama tik juodomis spalvomis. Ir atvirkščiai – tai, kas vyko okupuotoje Lietuvoje – tik gerai. Atrodytų, primityvus kontrasto principas, tačiau jis buvo gana veiksmingas.
„Prisiminkime smetoninės Lietuvos seimo rinkimus, kur pagal rinkimų įstatymą kandidatus turėjo teisę iškelti fašistinės apskričių bei miestų tarybos. Vyriausios rinkimų komisijos pirmininką skyrė pats Smetona. Apygardų komisijų pirmininkus skyrė Vyriausiosios komisijos pirmininkas, o apylinkių rinkiminių komisijų pirmininkus – apygardų komisijų pirmininkai. Tokia rinkiminių komisijų sudarymo sistema leido plačiai falsifikuoti rinkimų rezultatus, nes į komisijas buvo parenkami patikimi tautininkų žmonės. Kandidatais į seimo narius buvo iškeliami kapitalistai, dvarininkai, buožės ir aukštieji fašistiniai valdininkai“, – primena apie nepriklausomos Lietuvos „siaubus“ Anykščių rajono laikraštis „Kolektyvinis darbas“ 1955 metų vasario 3 dienos numeryje išspausdintame K.Didžiulio straipsnyje „Su tarybinės demokratijos vėliava“. Savaime aišku, tame pačiame straipsnyje rašoma, kokia gi ta tarybinė demokratija. „Mūsų tarybinė valstybė pagrindinai skiriasi nuo bet kokios „demokratiškiausios“ buržuazinės valstybės. Ten viešpatauja kapitalo valdžia, liaudies išnaudojimas ir engimas, o pas mus liaudies masės yra savo šalies šeimininkais“, – pateikiama K.Didžiulio straipsnyje „Su tarybinės demokratijos vėliava“.
Tai tik vienas iš pavyzdžiui, kaip primityvi propaganda siekdavo paveikti žmones – jai nereikėdavo jokių argumentų, tiesiog užtekdavo aklo teigimo. Tiesa, kai kada buvo naudojamas ir kitoks metodas – siekiama žaisti žmonių jausmais. Toks graudus pasakojimas paprastai buvo įdedamas į kažkurio žmogaus lūpas. „Kolektyvinis darbas“ 1955 metų vasario 27 dienos numeryje išspausdino St.Vainoro pasakojimą apie Aknystos senelių namus „Skundas praeities laikų“. „Adomas Mitašiūnas, devyniasdešimties metų senukas, prisėdo ant taburetės…. Akyse pasirodė ne vargo, o džiaugsmo ašaros, išreiškiančios padėką…. Vargas mane lydėjo nuo pat vaikystės Sulaukiau devynetą metelių ir pas turčius gyvulių ganyti išėjau. Paūgėjęs už pusbernį dirbau.Ilgą laiką Traupio dvare kumečiavau. Žiaurus buvo dvarininkas Kuncerevičius.Suvažiuodavo iš kitų dvarų ponaičiai, aukšti valdininkai Gerdavo, uliavodavo, o mes, kumečiai, atsiprašant, su išplyšusiu užpakaliu vaikščiodavom, nuo ankstyvo ryto ligi tamsumos sūrų prakaitą braukdavom…Ir ką gi aš uždirbau? Ogi vienus skarmalus, dusulį ir priedo trūkį gavau. Duonos plutos negalėdavau užsidirbti, ne žmogumi, o gyvuliu laikė. Visur tik pasityčiojimai – mus vadindavo chamais“,- apie gyvenimą Nepriklausomoje Lietuvoje pasakojo Adomas Mitašiūnas. Savaime aišku, čia pat pateikiama ir priešprieša. „Na, nors dabar, senatvėje, pažinau tikrą teisybę. Ją atnešė Tarybų valdžia ir ačiū jai iš širdies“,- tokiais žodžiais savo kalbą straipsnyje „Skundas praeities laikų“ užbaigia A.Mitašiūnas.
Varomoji jėga – pinigai
Tačiau rajoniniame laikraštyje „Kolektyvinis darbas“ spausdinami pasakojimai yra tik paprastiems žmonėms skirta propaganda. O štai Vinco Mickevičiaus-Kapsuko veikalas „Buržuazinė Lietuva“, yra skirtas jau labiau išprususiems skaitytojams. Tačiau vėlgi medžiaga pateikiama taip pat – viskas, kas vyko nepriklausomoje Lietuvoje yra tik neigiama. V.Mickevičiaus-Kapsuko veikale nuosekliai siekiama diskredituoti absoliučiai visus valdžios lygius. Paradoksalu, tačiau 1933-34 metais Maskvoje rašytos knygos straipsniai vėl pasirodė viešumoje ir tapo populiarūs tarp tam tikrų visuomenės sluoksnių, esą ji aktuali šiandien „norintiems susipažinti su šiuolaikinės lietuviškosios istoriografijos nutylima tarpukario Lietuvos puse“.
„Kuomet kūrėsi nepriklausoma buržuazinė Lietuva, jos vadai nesigailėjo darbo masėms pažadų. Lietuvių buržuazija žadėjo tada darbo masėms didžiausią demokratiją.
Kad lengviau būtų patraukti darbininkus ir varginguosius valstiečius savo pusėn, jiems visiems buvo suteikta rinkimų į seimą teisė, taip pat ir moterims; buvo įvestas visuotinis, lygus, tiesus ir slaptas balsavimas visų Lietuvos piliečių, vyrų ir moterų. turinčių ne mažiau 21 metų. Po 1920 m. vasario 21-23 d. kareivių sukilimo Kaune rinkimų teisės buvo suteiktos ir kareiviams. Seimas, tokiu būdu išrinktas, turėjo leisti įstatymus ir prižiūrėti valdžios darbus. Jis rinko prezidentą. Prieš jį turėjo atsakyti ministerių kabinetas.
Pramonės darbininkams jau 1919 m. buvo įvesta 8 valandų darbo diena. Tam tikras įstatymas buvo išleistas ir dvaro darbininkų apsaugojimui nuo begalinio dvarininkų išnaudojimo. Tuoj po to, kai susirinko Steigiamasis seimas, 1920 metais buvo iškilmingai paskelbta, kad bus išleisti tam tikri įstatymai apie darbininkų draudimą ligos metu, nelaimei bedirbant atsitikus, nedarbui ištikus ir senatvės susilaukus. Visais šiais atsitikimais darbininkai turėjo būti aprūpinti samdytojų ir valstybės lėšomis tiek mieste, tiek sodžiuje. Pagaliau, bežemiams ir mažažemiams buvo pažadėta duoti žemės. Tam tikslui turėjo būti paimta dvarininkų žemė, paliekant jiems tik po 70 ha.
Kokiais tikslais buvo duodami visi minėtieji pažadai, priimta demokratinė konstitucija, išleistas įstatymas apie 8 valandų darbo dieną pramonėje, įstatymas apie dvaro darbininkus, pagaliau, pradėta vykdyti žemės reforma, – žinoma, buržuazinė žemės reforma. visa tai reikalinga buvo Lietuvos buržuazijai, kad atitrauktų darbininkus ir varginguosius valstiečius nuo bolševikų, tai yra nuo revoliucijos. Ir štai, kada pirmoji proletarinė revoliucija Lietuvoje buvo paskandinta darbininkų kraujuose, kada buvo nuslopintas revoliucinis darbininkų judėjimas ir Lietuvos buržuazija pasijuto stipresnė, kada prasidėjo dalinė kapitalizmo stabilizacija, buržuazija ir Lietuvoje, paslėpusi lapės uodegą, vėl pradėjo rodyti vilko nasrus“, – rašė V. Kapsukas.
Nuosekliai autorius juodina kiekvieną nepriklausomos Lietuvos sferą – politiką, žymesnes asmenybes. Stebėtina, kad kai kuriuos teiginius girdime tiražuojamus ir šiandien.
„Ir štai dabar Lietuvos buržuazija ant dar nesustingusio revoliucijos lavono pradeda savo kruvinąją puotą kelti. Ji visiškai nesislėpdama dabar parodo, kam jai reikalinga buvo Lietuvos nepriklausomybė. „Plėšk, išnaudok, vok, spekuliuok kaip įmanydamas, turtus kraukis!“ – toks pasidaro svarbiausias jos obalsis. Ir juo didesnis plėšikas ir vagis, tuo labiau jis šaukia apie tėvynės meilę. Tai buvo pradinio kapitalo grobstymo laikai Lietuvoje. Buržuazijos valdžia – spekuliacinio kapitalo valdžia.
Kiekviena partija tuomet, neišskiriant ir socialdemokratų partijos, turėjo savo banką. Kiekvienas buržuazinis inteligentas ir kunigas stengėsi įsigyti kokios nors bendrovės akcijų. Visus juos buvo apėmęs noras kuo greičiausiai praturtėti.“, -apie tai, kas buvo „buržuazinė Lietuva“ dėsto V.Kapsukas.
„Tai tokiu būdu išaugo ir sustiprėjo lietuvių finansinė buržuazija: bjauriausiais vogimais, plėšimais ir spekuliacija. Aiškus dalykas, kad tų spekuliantų, vagių ir lupikų saujelei ir jų valdžiai Lietuva pasidarė aukso šalimi. Užtat jie pavirto didžiausiais jos patriotais ir tėvynės garbintojais, nors seniau, caro laikais, jų didelė dauguma nieko bendro neturėjo su tautine lietuvių kova dėl savo teisių, garbino caro valdžią ir visiškai nė nesvajojo apie Lietuvos nepriklausomybę. Daugelis aukštųjų nepriklausomos Lietuvos ponų (ministerių, generolų, teisėjų ir kitų aukštų valdininkų) rūpinosi tik šiltomis vietomis Rusijos gilumoje, o dabar rado dar šiltesnes ir pelningesnes vietas nepriklausomoje buržuazinėje Lietuvoje – kaipgi jie jos negarbins! Tuo tarpu darbo masėms nepriklausomoji buržuazinė Lietuva ir jos valdžia iš pat pirmos savo gyvenimo dienos buvo tikra pamotė, jų engėja ir bjauriausia išnaudotoja“ ,- dėstė Lietuvių komunistų vadas V.Kapsukas.
Kad neliktų šviesių prisiminimų
O štai Vilniaus universiteto docento, valstybės ir teisės teorijos ir istorijos katedros vedėjo S. Vansevičiaus knygoje „Lietuvos valstiečių teisinė padėtis buržuazijos valdymo metais” (Vilnius, 1968).stengėsi suduoti smūgį ir ekonominiams Nepriklausomos Lietuvos laimėjimams. „ Kadangi buržuazinė ideologija reiškiasi, idealizuojant buržuazinės Lietuvos kaimo gyvenimą, valstiečių ekonominę ir teisinę padėtį”, tai šitam nepriklausomos Lietuvos kaimo idealizavimui nuvertinti ir atsverti, pasak S.Vansevičiaus, „reikia, kad kolūkiečiai, ypač jaunimas, turėtų moksliškai pagrįstų knygų apie tikrąją valstiečių teisinę padėtį buržuazinėje Lietuvoje”. Taigi, autoriaus uždavinys yra ne objektyvus, tikrai mokslinis Lietuvos valstiečių teisės nagrinėjimas, o tik mokslo vardu pridengta sovietinė propaganda.
Sovietinės propagandos tikslui autorius seka pasakėlę apie tai, kad buržuazinėje valstybėje „visos teisės ir laisvės yra tik tos gerovės, kurias piliečiai gauna dėl to, kad valstybė uždeda savo organams ir pareigūnams tam tikras pareigas piliečių atžvilgiu”., autorius tvirtina, kad „Lietuvos atplėšimas nuo Rusijos tautų objektyviai apribojo jos ekonominį vystymąsi”
Ir kaimų skirstymas vienkiemiais, ir servitutų likvidavimas pagal autorių, žinoma, buvo naudingi tik kaimo buržuazijai, nes tuo būdu smulkieji valstiečiai „pateko buožių priklausomybėn”. Ir žemės mokesčio tarifai, ir kelių taisymas, ir pastotės — viskas buvo „prieš darbo valstiečius”.
Vaizduodamas nepriklausomos Lietuvos režimą po 1926 gruodžio perversmo, autorius nurodo tokius fašistinės valstybės požymius: „Valstybei kišantis į visas gyvenimo sritis, negalėjo būti ekonominio ir politinio gyventojų savarankiškumo ir sąjungų, jeigu jos nepripažįsta fašizmo. Valstybinis aparatas suaugo su partiniu, buvo į-vesta fašistinės partijos monopolija ir jos vienos ideologija”.
Reikia pažymėti, kad sovietinė propaganda vis dėlto vengė aiškios skaičių ir duomenų kalbos, nes galėjo paaiškėti, kad darbas ir produktyvumas nepriklausomoje Lietuvoje buvo daug didesnis, negu kolūkinėje baudžiavoje. Skaitant sovietinę spaudą aiškiai matomos klišės „progresas, pažanga, naujovės“. Šiais žodžiais apibūdinama nauja era okupuotoje Lietuvoje. „Tarybinio darbininko realusis darbo užmokestis palyginus su ikirevoliuciniu lygiu , pakilo 4,1 karto, o atsižvelgiant į tai, kad sutrumpėjo darbo diena, realusis darbo užmokestis padidėjo beveik 6 kartus“,- štai koks buvo nurodomas „ikirevoliucinio“ ir tarybinio laikotarpio skirtumas „kolektyviniame darbe“ 1964 metų spalio 27 dienos straipsnyje „Skaičiai be komentarų“. Argi.kas galėjo pagalvoti, jog anksčiau buvo geriau?
Nepasidavęs propagandai – kantriai dirbo žadindamas nepriklausomybės troškimą
Vilniuje gyvenantis istorikas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, daugelio knygų autorius, Lietuvos mokslų akademijos vardinės S. Daukanto premijos ir T.Mikeliūnaitės premijos laureatas, ilgametis Lietuvos istorijos instituto direktorius Antanas TYLA, švęsdamas savo 75-erių metų jubiliejų, visai kitaip pateikė to laikotarpio gyvenimą – Nepriklausoma Lietuva tiek jam, tiek daugeliui to meto kaimo žmonių buvo ta šviesa, kuri padėjo pakelti okupaciją.
– Kokią prisimenate savo vaikystę?
– Tėvų Antano ir Julijonos Tylų šeimoje Bičionyse, gražiame ūkyje netoli Burbiškio bažnytkaimio ir Rubikių ežero, prie kelio į Anykščius, išaugome septyniese: sesuo Julė ir 6 broliai – Kazys, Juozas, Povilas, Bronius, aš ir Jonas. Prieš I pasaulinį karą tėvukas buvo išvažiavęs į Ameriką pas gimines ir užsidirbti. Kelerius metus padirbėjęs garvežių fabrike, sugrįžo, parsivežė dolerių, kuriuos paskui investavo į ūkį. 1928 m. Bičionių kaimas išsiskirstė į vienkiemius. Mūsų vienkiemis buvo kaimo gale. Ūkis buvo didelis, gražus. Namuose visada būdavo laikraščių ir žurnalų, vertingų knygų. Broliai, sesuo ir aš priklausėme Burbiškio jaunųjų ūkininkų rateliui. Kazys, Juozas, Julė buvo to ratelio valdybos pirmininkais. Vyresnieji broliai buvo šauliai. Kiekvieną laisvą rudens ar žiemos dieną vyresnėliai skubėjo į Burbiškį – tai į šaulių, tai į pavasarininkų ar į jaunųjų ūkininkų susirinkimus, įvairius kursus ar į vaidinimų repeticijos. Pamenu nagingąjį brolį Juozą, siuvantį batus ir kartojantį savo vaidmens tekstą. Bubiškyje surengti vaidinimai Kalėdų, Velykų ar Motinos dienos proga būdavo didelė šventė. O mama juokaudavo: „jūs tan Burbiškin kaip smalon”.
Vyriausias brolis Kazys baigė Salų žemės ūkio mokyklą, o 1944 m. Vilniaus suaugusiųjų gimnaziją, lankė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto paskaitas. Salose jis įstojo į skautus, susirado gerų draugų. Pamenu, kaip laukdavom jo parvažiuojant Kalėdų ir Velykų atostogų. Kazys kartu su Juozu įveisė prie namų medelyną, pasodino didelį sodą. Vėliau, kai Kazys, Juozas ir trečiasis brolis Povilas išėjo į kariuomenę, sodą prižiūrėti ėmėsi ketvirtas brolis Bronius.
Julė tvarkė ir sodino gėles palangėje buvusiame dideliame gėlyne–darželyje. 1940 m. ji irgi pradėjo mokytis Salų žemės ūkio mokykloje, tačiau pasibaisėjusi prasidėjusia mokymo sovietizacija, pargrįžo į namus laukti geresnių laikų.
Julė ir Bronius mokėsi ir baigė Burbiškio pradžios mokykloje, kurią paskui ir mes su Jonu baigėme. Jie gyvai ir įdomiai pasakodavo apie pamokas, išdaigas, šventinius renginius, mokinių vaidinimus, vakarais garsiai mokydavosi istorijos, gamtos, geografijos, aritmetikos užduotis. Namuose buvo A. Šapokos „Lietuvos istorija“, kurią susirinkę vyresnių brolių kaimo draugai svarstė, aptarinėjo J. Mateikos paveikslą „Žalgirio mūšis“. Tad kai pradėjau eiti į mokyklą jau daug kas buvo girdėta ir pažįstama.
– Jūsų šeimą karas ir pokaris išblaškė, patyrėte daug skaudžių smūgių, žuvo broliai, tėvai buvo ištremti – esate ne tik istorijos stebėtojas, tyrinėtojas, bet ir dalyvis.
– Mūsų šeimos likimas nėra Lietuvos išimtis. Tokių ar panašių šeimų dešimtys tūkstančių. Tai, sakyčiau, ir Lietuvos likimas. Šeima sunkiai išgyveno Lietuvos okupaciją, jos nekentė. Tai buvo bendra kaimo žmonių nuotaika. Dar pradžios mokykloje perskaičiau P. Rusecko „Knygnešys“ dvitomį, skaičiau savanorių žygius 1919–1920 m., su neslepiamu smalsumu klausydavau mamos brolių Juozo ir Povilo Grybų pasakojimų apie 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovas, apie Širvintų kautynes ir šv. Agotos duonos įsiuvą milinėje, apsaugojusį nuo žūties. Su pavydu žiūrėjau į Anykščių gimnazijos abiturientus, išeinančius į Vietinę rinktinę, į partizanais tapusius mano brolius, sesers vyrą Stasį, jo brolį Juozą Gutauskus bei kitus kiek vyresnius ir net šeimų galvas bičioniečius. Tai buvo mano artimų ir pažįstamų pasirinkimas. Tačiau be ryšių su namais jie negalėjo gyventi. Taigi, tai buvo visų namų pasirinkimas. Visa istorinė aplinka natūraliai orientavo ir padėjo pasirinkti tas vertybes, kurios buvo susijusios su Lietuvos valstybe ir galimybe dirbti jos reikalams.
Nepasakyčiau, kad istorijos mokslą pasirinkau kaip patikimą būdą padėti savo kraštui jam labai sunkiu metu. Tačiau visada buvau įsitikinęs, kad istorinės tiesos žinojimas padės mums pakelti okupacijos jungą ir išsaugos troškimą atkurti buvusią valstybę. Tokio atkaklumo pavyzdžiu man atrodė knygnešiai. Sovietinės okupacijos metais po truputį pradėjau apie juos skelbti medžiagą tai viename, tai kitame periodiniame leidinyje. Maži gabaliukai praėjo, bet kai įteikiau leidyklai rankraštį apie Garšvų knygnešių draugiją, jis atsidūrė „kgbyne“. Teko keisti tyrimų tematiką. Tačiau neapleidau visuomenės santykio su valstybe problematikos. Praėjęs beveik 300 metų Lietuvos senosios ir naujosios valstybės tyrimų kelią, galiu pasakyti, kad mūsų tautai savo valstybės netekimas yra tragedija, vedanti į sunykimą ir demoralizaciją.
Daug temų buvo neliečiama
Rašytojas Rimantas VANAGAS, sovietmečiu dirbęs žiniasklaidoje:
„Turiu pasakyti, kad kažkokio oficialaus potvarkio nebuvo, bet minėti nepriklausomos Lietuvos laikotarpio asmenybes ir iš viso kalbėti apie Lietuvos praeitį buvo nepriimtina. Kartą suredagavau vieno jauno literato istorinį apsakymą, nunešiau, man sako:“Klausyk, na, kokias čia nesąmones atnešei“. Tos asmenybės, kurias aš aprašau savo serijoje „Sieliai“ tuo laiku būtų nepageidautinos ir būčiau negalėjęs apie šiuos žmones rašyti.
Kai žiūriu iš dabarties perspektyvos, tai taip, anais laikais buvo visko, kaip ir dabar yra. Ne viskas Nepriklausomoje Lietuvoje buvo tik šviesu. O sovietmečiu iš viso buvo daug temų, kurių negalėjai liesti, sakykim, tas pats žydų holokaustas.“