Sodžiaus mokytojos monologas

Žvelgdamas į šią idilišką, tarpukario ramybę įamžinančią nuotrauką, pamaniau, kad joje užfiksuotos akimirkos sužadintas tekstas galėtų būti pavadintas sodžiaus mokytojos monologu. Nes, nors ir buvo įmanoma, tačiau buvusios Mičionių pradžios mokyklos mokytojos Veronika Govėdaitės taip ir nesutikau, nepakalbinau. Jaukios bičiulystės atspindys: mokyklos namų šeimininkė Veronika Šukienė ir panelė mokytoja. Dvi Veronikos tiko ne tik vardais, bet artimomis sielomis. Mokytoja ne tik mokė vaikučius pradžios mokykloje, tačiau vadovavo ir augesnių jaunuolių ūkininkų rateliui, priklausė Debeikių šaulių būriui.
Šią nuotrauką mokytoja namų šeimininkei padovanojo 1936 metų lapkričio 30 dieną, ant nugarėlės užrašydama: „Pažiūrėjusios į šį „abrozdėlį“, prisiminsit tą laiką, kada Mičionyse gyveno naujakurė, kurią Jūs lankydavot, o tie apsilankymai man buvo labai malonūs“.

Mokykla ir mokytoja

Tarpukario Lietuvos spaudoje nuolat pasirodydavo žinutės apie naujai atvertas mokyklas, kurias vadindavo tautos tvirtovėmis. Mat ten būdavo ugdomi naujos, svajonių Lietuvos piliečiai. Keturis skyrius užbaigęs, tuo metu tai buvo dažniausias išsilavinimas, tik vėliau didesnėse, miestelių pradžios mokyklose prisidėjo dar du skyriai. Šešis skyrius užbaigęs, jau galėjo ir raštininko tarnystę gauti.
Mičionyse jau XIX amžiaus pabaigoje veikė rusiška pradžios mokykla, taip vadinama „narodna škola“, kurioje visi dalykai buvo mokomi tik rusų kalba – ruošiami prasilavinę carinės Rusijos piliečiai. Veik tuo pat metu apylinkėje buvę ir slaptų lietuviškų mokyklų. Tai šen, tai ten koks labiau prasilavinęs žmogelis, surinkęs būrelį vaikų, pasisaugodamas, vis keisdamas mokyklos vietą, mokydavo vaikus poterių, skaičiuoti ir lietuviškai skaityti bei rašyti. Lietuvai tapus nepriklausoma, apylinkėje ėmė veikti lietuviškos pradžios mokyklos, nuo 1928 metų vieno komplekto mokyklėlė įsikūrė ir Mičionyse. Mokytojais joje dirbo Veronika Sukarevičienė, Emilija Božytė, Marija Jurskutė, Benediktas Miknevičius, Juozas Paškevičius.
Mokytoja Veronika Govėdaitė buvo kilusi iš Juknėnų kaimo, netoli Daugailių. Mokėsi Utenos gimnazijoje, o baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, mokytojavo sodžiaus pradžios mokyklose. Dirbo Kišūnų kaime, Užpalių parapijoje, į Mičionių kaimą atvyko 1936 metų rudenį ir čia darbavosi vos vienerius metus, mat greitai buvo paskirta į netolimą Leliūnų pradžios mokyklą. Reto grožio Aukštaitijos kaimas, kuris ir po tiek metų nykimo išsaugojo savo gražiausius bruožus. Gaila, kad neliko kai kurių seniausių medžių, kai kurios trobos po europietiško remonto prarado dalį tautinio kolorito. Nors yra dar keletas ypatingo grožio trobų dviejų galų, į kupetaites, viena prie kitos susistūmusios.

Mokykla ir mokytojos butas Šukių namuose

Mokyklos didumas – visuomet mokėsi keliolika, o kartais net dvi dešimtys vaikučių. Sėkmė, kad čia mokytojavo ir ypatingo pasišventimo, entuziastingas mokytojas Juozas Paškevičius, kilęs iš Andrioniškio. Grojo kanklėmis, mandolina, važinėdavosi nediduku motociklu, turėjo radijo imtuvą ir vos ne kiekvieną minutę praleisdavo su savo mokinukais. Būdavo su jais net per pertraukas, nepabosdavo. Buvę jo auklėtiniai prisimindavo tai kaip žemišką stebuklą, kaip rojaus pajautą, pasilikusią širdyje. Vokietmečiu J. Paškevičius Vilniaus universiteto filologijos fakultete dėstė vokiečių kalbą, parengė „Lietuviškai vokišką žodynėlį“. Baigiantis karui, pasitraukė iš Lietuvos, mokytojavo lietuvių gimnazijoje Miunchene, persikėlęs į JAV, įsikūrė Pitsburge. Neblogai mokėjęs net vienuolika kalbų poliglotas daug metų darbavosi baltuosiuose rūmuose JAV prezidento administracijoje.

„Kiškio bažnyčia“ ir Tėvynės pažinimas

Keturis skyrius baigusiųjų mokslo pažymėjime tebuvo penki pažymiai. Katalikų tikėjimas, gimtoji kalba, taip pat ir lietuvių kalba, geografija, aritmetika ir krašto pažinimas. Į šį tilpdavo ir istorijos, ir geografijos, o svarbiausia – ne tik Lietuvos, bet ir savo regiono, apskrities, valsčiaus ir parapijos, sodžiaus ir apylinkių žinios. Inspektorius Kėbliūnas, 1940 metų gegužės 9 dieną aplankęs Mičionių pradžios mokyklą, ataskaitoje pažymėjo, kad mokytojo J. Paškevičiaus daug dėmesio skiriama stebint gamtos reiškinius, švarioje bei tvarkingoje klasėje kabo didelis mokyklos apylinkių žemėlapis.
Šiame pažinime ypač svarbios būdavusios ekskursijos. Įdomybių toli ieškoti nereikėjo, nes, ko gero, pati svarbiausia, įspūdingiausia Šventosios kairiojo kranto smilčių griova vadinama Kiškio bažnyčia. Neva praminė vaikai, o gal čia ir kiškių susirinkimą kažkas matęs, kartą plaukdamas baidare ir aš ten mačiau didžiojo vingio skardžiu šokuojantį kiškį. Ta vieta stebuklinga, net didis Lietuvos vandenų tyrinėtojas, profesorius Steponas Kolupaila tais daugiasluoksniais aukso smilčių skardžiais susižavėjo, prilygino Kolorado upės Amerikoje kanjonui.
Ištirti apylinkės reljefą, vandenis, dirvožemius, laukus, augmeniją, miškus, medynus, laukinius ir naminius gyvūnus. Pradžių pradžia – gimtosios sodybos, tam naudotas platus klausimynas, pažinimas. Pradedant nuo vietovės priklausomybės, žemės ploto, sodyboje gyvenančių žmonių, pagrindinė ūkio kryptis, žemės dirbimo inventorius, gyvuliai, apytikrė ūkio vertė. Gerokai platesnis, panašiu principu atliekamas darbas – viso sodžiaus ar miestelio tyrimas. Po to žinių keliu mokinukai būdavo išvedami į platesnį pasaulį – pažinti apskritį, jos svarbiausią miestą, šalies regionus, ir tik tada žengti už Lietuvos ribų – kitas šalis ir žemynus.
Vos pradėjus mokslo metus, tekdavo papasakoti vasaros įspūdžius. Visų mokinių pasakojimai susipindavo įdomia, naudinga pyne. Po to kalbama apie rudens gamtą, darbus, kaip žiemoja žvėrys, pašnekama apie „žalingus žmonių įnamius“, aptariamas susisiekimas žiemos keliais, kalėdinis laikas, kalbama apie žiemos žaidimus, kuro ruošimą, dienos ilgėjimą, paukščių sugrįžimą, pavasario darbus, sėją, Velykų papročius, laukų augalus, vasaros įdomybes. Mokyta nubraižyti akiračio planą, išmatuoti piliakalnio ar aukštesnio kalno parametrus, įrengti saulės laikrodį, pažinti dangaus ženklais vadintas žvaigždes.
Stengtasi, kad kiekvienas mokykloje mokomas dalykas būtų įdomiai pateikiamas. Siekta sužadinti norą ne tik pažinti, bet ir tapti istorinių įvykių dalyviais, ieškoti būdų išugdyti tikrą patriotizmą – žodžiais nesugriaunamą, kardais neiškapojamą.
Ne vien mokslas žmogų daro tikrai kultūringą, ne mažesnės reikšmės turi žmogaus dorovingumas ir geras būdas. Teisingumas, tvirta valia, žodžio laikymasis, mandagumas, savigarba – savybės, kurias privalu nuo pat mažens ugdyti. Jaunuomenės kelias aiškus: per darbą, mokslą, saviauklą – į kultūringą, gražią ir laimingą Lietuvą. Juk ateina laikai, kai šviesus, darbštus, sąžiningas, sugebąs aukotis visuomenės labui žmogus kyla į pirmą eilę. Dabar nebeklausia, kokios žmogus kilmės, kiek turto paveldėjo ar paveldės, – bet žiūri, ar sąžiningas, šviesus, pareigingas, suprantantis visuomenės reikalus. Kviečia jaunuomenę į džiaugsmingą ir kūrybingą darbą – padaryti Tėvynę Lietuvą gražią ir laimingą. Naujoji Lietuva bus tokia, kokios jaunieji piliečiai panorės ir pasiryš siekti.