Anykščių kultūros centro tautinių šokių kolektyvo”Gojus” šokėjai neseniai grįžo iš Tarptautinio folkloro festivalio Indonezijoje, Ačeho provincijoje, kurioje prieš 7 metus įvyko cunamio sukelta stichinė katastrofa, žuvo 128645 žmonės, 93 662 dingo be žinios, o daugiau nei pusė milijono buvo perkelti į kitas šalies vietoves. Pasak šokėjų, prisilietimas prie tolimos šalies nelaimės, apie kurią buvo girdėję tik iš sausų informacinių pranešimų, juos sukrėtė iki širdies gelmių, tuo pačiu įkvėpė didžiuotis išlikusiųjų po nelaimės žmonių gebėjimu džiaugtis gyvenimu.
Anykščių kultūros centro tautinių šokių kolektyvo”Gojus” šokėjai neseniai grįžo iš Tarptautinio folkloro festivalio Indonezijoje, Ačeho provincijoje, kurioje prieš 7 metus įvyko cunamio sukelta stichinė katastrofa, žuvo 128645 žmonės, 93 662 dingo be žinios, o daugiau nei pusė milijono buvo perkelti į kitas šalies vietoves. Pasak šokėjų, prisilietimas prie tolimos šalies nelaimės, apie kurią buvo girdėję tik iš sausų informacinių pranešimų, juos sukrėtė iki širdies gelmių, tuo pačiu įkvėpė didžiuotis išlikusiųjų po nelaimės žmonių gebėjimu džiaugtis gyvenimu.
Apie tolimą ir egzotišką Indoneziją „Gojaus” vadovė Jūratė Uselienė buvo girdėjusi iš ten nuostabiai atostogas praleidusių pažįstamų. Atmintyje buvo užstrigusios ir 2004 – ų metų gruodžio 26 – ąją dėl cunamio įvykusios tragedijos nuotrupos, tačiau kai gavo pasiūlymą dalyvauti būtent labiausiai nuo cunamio nukentėjusioje Ačeho provincijoje organizuojamą Tarptautinį folkloro festivalį, sudvejojo: gal per toli, gal per brangu. „Apsispręsti turėjome vos kelias dienas, tad užsiregistravome, nusiuntėme pageidaujamą medžiagą apie „Gojų” ir netrukus sulaukėme pakvietimo, – prisiminė kolektyvo vadovė. – Į festivalį vyko 5 šokėjų poros. Iš Maskvos 8 valandos skrydžio į Dubajų, iš ten – dar 5 valandos į Indonezijos sostinę Džakartą, kurioje gyvena per 7 milijonus gyventojų. Po pažinties su sostine – skrydis į Banda Ačehą, festivalio miestą. Atskridome 2 valandą nakties. Pasitiko festivalio organizatoriai, nuoširdžiai džiaugėsi, kad visų kviestų šalių kolektyvai atvyko ir pakvietė… vakarienės. 5 valandą 45 min. pažadino iš mečečių sklindantis kvietimas maldai. Tai kartojosi kasdien griežtai musulmoniškų tradicijų besilaikančioje Ačeho provincijoje. Ryte, po pusryčių, festivalio atidarymo koncerto repeticija. Jokių staigmenų nebuvo, nes prieš kelionę buvome informuoti apie koncerto trukmę, erdves, scenos dangą, įgarsinimą. Beje, fetivalyje dalyvavo 12 šalių šokėjai. Tarp jų – iš Pakistano, Kanados, Šri Lankos, Malaizijos, Turkijos ir mūsų kaimynės Estijos. Festivalio atidarymas – žodžiais nenusakomas. Ačeho regiono apeiginių šokių ir dainų mini spektaklis, kurį pratęsė kitų šalių šokėjų pasirodymai , o koncertą vainikavo paradas. Jautėmės pakiliai taip toli nuo Lietuvos iškėlę trispalvę ir dovanodami šios daug iškentėjusios šalies žmonėms dalelytę savo kultūros. Stebino žėrinčiais tautiniais kostiumais pasipuošusios indonezietės, dar labiau – neįtikėtinai sinchroniškas 20 – ies merginų šokis. Indonezijoje moterims ypatingas dėmesys ir pagarba. Gal tai išlikę nuo tų laikų, kai šalį valdė moterys, – svarstė J. Uselienė. – Per dieną koncertuodavome 1 – 2 kartus vis kituose Ačeho provincijos miestuose. Koncertuoti tekdavo miestų centruose, savivaldybėje, kareivinėse, tačiau iškirtiniausia ir labiausia jaudinanti vieta – prie paminklo cunamio aukoms”.
„Vienas rysčkiausių susitikimų su vietiniais žmonėmis buvo surengtas paradas Banda Ačeho gatvėmis, – sakė šokėja Milda Kaklauskaitė. – Prieš paradą visi kolektyvai buvo susirinkę nedidelėje salėje ir laukė parado pradžios. Uždaroje erdvėje maišėsi ir spindėjo įvairių spalvų ir raštų tautinių kostiumų galybė tarsi atpasakojanti tautų istoriją. Salėje maišėsi skirtingos kalbos – žodžiu tautų katilas. Galiausiai kolona su šalių vėliavomis pajudėjo miesto gatvėmis. Iš abiejų gatvės pusių buvo susirinkusi masė žmonių – senelių, paauglių, tėvų, prie savęs glaudžiančių mažus vaikus. Visi su šypsenom azijietiško tamsaus gymio veiduose. Drąsesni prieidavo ir prašydavo nusifotografuoti kartu… O kaip smagu būdavo, kai minioje išgirsdavome su akcentu ir truputį švepluojant tariamą Lietuvos vardą. Susimąstydavome, ar tiem žmonėm šis vardas kažką reiškė prieš tai. Greičiausiai, kad ne. O jei kada ateityje jie ir išgirs žodį Lietuva , tai gal prisimins ir blyškios odos žmones, kurie ėjo jų gatvėmis pasipuošę savo tautiniais kostiumais”.
Tarp repeticijų ir koncertų šokėjams iš Anykščių liko nemažai laiko kelionėm po Ačeho provinciją, poilsiui prie jūros ir kalnuose. Jau pirmąjį rytą už svečių iš Lietuvos grupę atsakingas indonezietis pasiteiravo, ar lietuviai ką nors yra girdėję apie provinciją nuniokojusį cunamį. „Apie jį žinojome iš spaudos, televizijos reportažų, dabar iki šiol ženklius cunamio padarinius pajutome, pamatėme savo akimis – sakė „Gojaus” vadovė. – 20 metrų aukščio banga nuo žemės paviršiaus nušlavė tūkstančius namų su jų gyventojais, nuplovė apie 500 tiltų, sunaikino krevečių ūkius ir po purvu palaidojo derlingus ryžių laukus. Nukentėjo Ačeho uostas, keltų terminalai. Atstatyti provinciją padėjo visas pasaulis, tame tarpe ir Europos Sąjunga, kurios indėlis nepaprastosios padėties etape sudarė 170 milijonų eurų, o Ačecho – Nias reabilitacijos ir aatstatymo agentūra yra patvirtinusi beveik 400 projektų, kurių vertė sudaro 4,1 milijardo JAV dolerių. Tačiau niekas nesugražins per 200 000 žuvusiųjų ir dingusių be žinios. Tragedija paveikė kiekvieną išlikusį gyvą po jos, nes žmonės neteko artimųjų, kaimynų, pažįstamų. Mus lydėjęs 45 – erių gidas atrodė lyg perkopęs 60 – etį. Per cunamį jis neteko mamos ir 3 seserų… Aplankėm muziejų cunamio aukoms ir žvelgdami į nesuskaičiuojamą kiekį akmenyje įamžintų žuvusiųjų vardų ir pavardžių pajutome žmogaus trapumą ir bejėgiškumą prieš gamtos stichiją. Keliaudami prie jūros matėme tarsi paminklus ant namų užneštus laivus, į krantą iš jūros išmestą elektrinę ir laukuose tarp palmių boluojančius mečetės kupolus. Per stebuklą visi joje besimeldę tas lemtingas minutes išliko gyvi. Indoneziečiai mums rodė atstatytus mokyklas, ligonines ir didžiavosi išskirtiniais paplūdimiais, skirtais meditacijai, sportui ar poilsiui su šeimomis. O nelaimė juk atėjo iš jūros”.
„Gojaus” šokėja Jūratė Samuitytė pastebėjo, kad Indonezija per daug didelė, kad būtų vienoda, ir džiaugėsi, kad pavyko perskristi pusiaują ir aplankyti Balio salą dar vadinamą „Rojumi žemėje”. „Balio jūroje vanduo lygus lyg ežere. Koks kontrastas po Banda Ačehą skalaujančio Indijos vandenyno!, – stebėjosi J. Samuitytė. – Vandenyno bangos dūžta iškart į abi puses – ir į krantą, ir nuo jo. Bandai peršokt bangą, o ji tave apverčia, persuka, sumala, nubloškia, apibraižo ir ištėškia. Tuo tarpu ramioje Balio jūroje kievieną rytą link kranto pusryčiauti plaukia delfinai, kur jų laiveliuose laukia europiečiai, bandantys įamžinti ryto saulės palaimintus jų šuolius.
Stebėjome garą, kylantį iš ugnikalnio ir maudėmės jo karštose versmėse, nardėme jūriniame draustinyje tarp koralų, aštuonkojų, jūros ežių ir jūros žvaigždžių…
Išgėrėme didžiausią gyvenime natūralių sulčių kiekį, valgėme svogūnų skonio ledus, stipriai saldžią džiovintą jautieną ir daug pavojingai aštraus maisto. Pirkome brangiausią pasaulyje kavą, kurią prieš pardavimą suvalgo ir perdirba tokie mieli kailėti žvėreliai…
Taman Safaryje buvome apkabinti dramblio starubliu, morkomis šėrėme zebrą, kuris drąsiai kišo galvą pro mašinos langą, stebėjome žiovaujantį begemotą ir fotografavomės prie didžiausio pasaulio roplio Kamodo varano…
Aplankėme Javos, Sumatros, Balio, Sabanos salas, daugiau kaip 10 kartų kilome ir leidomeės lėktuvais ir kiekvienas išleidome po keletą milijonų Indonezijos rupijų…
Nuskridome daugiau nei 20 000 kilometrų, o svarbiausia tropiniame karštyje, apsirengę vilnoniais tautiniais kostiumais, jutome šaltą drebuliuką – JUMS ŠOKS Lietuvą!”
Indonezija:
• Didžiausia pasaulyje salų šalis Azijos pietryčiuose. Iš 18 000 salų apie 6000 gyvenamos.
• 1945 m. paskelbė nepriklausomybę, tačiau galutinai nepriklausoma tapo 1949 gruodžio 22 dieną.
• Šalyje gyvena 245 milijonai gyventojų. Tai 4 pasaulio valstybė pagal gyventojų skaičių.
• Klimatas subekvatorinis, ekvatorinis, jūrinis. Vidutinė temperatūra per metus 25 – 27 laipsniai šilumos.
Ačeho regionas:
• Tai Sumatros salos šiaurės vakarų dalis.
• Regione, kurio plotas per 57 000 kvadratinių kilometrų, gyvena 4 mlijonai žmonių.
• Centrine regiono dalimi driekiasi kalnai, kurių aukščiausia viršukalnė 3381 m. Yra veikiančių ugnikalnių, dažni žemės drebėjimai, dėl kurių jūroje kyla pakrantes niokojantys cunamiai.