Sostinės bibliotekininkų viešnagė Anykščių viešojoje bibliotekoje

Gražų, bet šaltoką antradienio rytą baltas autobusiukas paliko rudens ūkanose skendintį Vilnių, išriedėdamas Anykščių link. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Vilniaus ir Alytaus apskrities regiono bibliotekų ir metodikos centro šeši bibliotekininkai su bibliotekos direktoriumi ir patyrusiu vairuotoju priešaky nusprendė aplankyti vieno garbingiausių Lietuvos krašto, garsėjančio šviesiausiais protais, dvasingiausiomis sielomis, vieno didžiausių lietuvių literatūros istorijos lobyno, šių metų Lietuvos kultūros sostinės – Anykščių ir jos kultūros žiburio – viešosios bibliotekos.

Gražų, bet šaltoką antradienio rytą baltas autobusiukas paliko rudens ūkanose skendintį Vilnių, išriedėdamas Anykščių link. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Vilniaus ir Alytaus apskrities regiono bibliotekų ir metodikos centro šeši bibliotekininkai su bibliotekos direktoriumi ir patyrusiu vairuotoju priešaky nusprendė aplankyti vieno garbingiausių Lietuvos krašto, garsėjančio šviesiausiais protais, dvasingiausiomis sielomis, vieno didžiausių lietuvių literatūros istorijos lobyno, šių metų Lietuvos kultūros sostinės – Anykščių ir jos kultūros žiburio – viešosios bibliotekos.

Kalnų pakalnės ir kelio vingiai vedė mus į kelionės tikslą, pamažu leisdami laikinai užmiršti ir vingiuotus mūsų kultūros takus – pradėtus-nebaigtus bibliotekų pastatų finansavimus, pažadėtus-netesėtus besikeičiančių valdžių skambius žodžius, teoriškai kylančius-praktikoje besileidžiančius bibliotekininkų atlyginimus. Žiūrėdami į pakelėse neseniai praūžusios audros išvartytus medžius, godojome, kokios dar audros laukia mūsų šalies bibliotekų, ir kiek jau esame audrų įveikę. Peržengtos valstybių sienos, Lietuvos pelkėse praminti takai, slaptos spintos knygoms, rašto ir žodžio draudimas kadaise ir dabartinė skurdi knygos laisvė… Juk žodis ir knyga žmogui neša viltį ir tikėjimą, guodžia ir ramina kai sunku. Gal dėl to ir esame dar, ir kovojame, ir tikime, kad bus geriau. Bibliotekininkų entuziazmu ir pozityvumu nebegalėjome nė abejoti sutikę Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos direktorių Romą Kutką, o vėliau žavėjomės ir darbuotojų pastangomis, pamatę viešąją biblioteką.

Prie bibliotekos durų išvydome savitarnos įrenginį, perskaitytoms knygoms grąžinti, ypač tuo metu, kai biblioteka nedirba ir negali aptarnauti savo skaitytojų. Vilniaus apskrities viešoji biblioteka savitarnos įrenginius įsigijo tik šį rudenį ir sparčiai populiarina savitarnos paslaugas, kurios skaitytojams jau seniai buvo reikalingos ir iš ties patogios.

Pravėrėme bibliotekos duris ir akimirkai įstrigome koridoriuje – kiek skelbimų, plakatų, kiek renginių, kursų, parodų. Net nepastebėjome priešais esančio didžiulio veidrodžio, subtiliai, bet išmintingai atiduodančio pagarbą kiekvienam skaitytojui, įeinančiam pro duris, tarsi sakančiam „tai Jūs, mūsų šviesa ir išmintis, sveiki atvykę, į erdvę, skirtą Jums.“

Dėmesys ir pagarba skaitytojui, savo bendruomenės pažinojimas jaučiasi kiekviename bibliotekos kampelyje. Tai rodo paslaugūs bibliotekininkai, suprantami užrašai ant knygų lentynų (Vilniuje įprasta literatūros išdėstymą lentynose koduoti bibliotekiniais šifrais), parodos krašto istorinėms asmenybėms, lankstinukai su žymiais, kraštą garsinančiais šių dienų veidais, paprastų, bet brangių ir gerbiamų krašto senolių veidai meniškose fotografijose.

Nors bibliotekoje daug nedidelių klaidžių erdvių, bet sekėme paskui čiauškančius paukštelių balsus – gyvų giesmininkų iš nuniokoto šilo, mirusio rašytojo, bet gyvo jo poezijos palikimo. Balsai – išgirsti, atrinkti, surašyti į šiuolaikines laikmenas – įamžinti ir džiuginantys mūsų širdis krašto grožiu, kurio per tokią trumpą kelionę nesitikėjome patirti.

Anykščių biblioteka priėmė svetingai. Iš sostinės mes atkeliavome su keliolika knygų-dovanų, kurias Anykščių bibliotekos vadovui įteikė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius Petras Zurlys. O biblioteką palikome su sklidinu jausmu gražių minčių, idėjų ir vilčių – jos vis dar jaučiamos ir šiandien, vaikštant Vilniaus gatvėmis tarp stiklinių savivaldybės dangoraižių ar ministerijų rūmų.

Apsilankymas Anykščių bibliotekoje buvo šiltas ir šiandien virto maloniu prisiminimu. Nors bibliotekos patalpos buvo be galo šaltos, ir drebėjome net vilkėdami rudeniniais paltais, malonūs darbuotojai, jų šypsenos, jaučiamas begalinis pasididžiavimas savo kraštu, jo istorija ir dabartimi, svarbiausia – jo žmonėmis – šiltu jausmu užplūdo ir mus. Stebėjomės, kad bibliotekos direktorius Romas Kutka – tikras savo krašto ambasadorius – taip įdomiai ir patraukliai pristatė ne tik biblioteką, bet ir Anykščius, metų kultūros sostinės renginius ir kitus svarbiausius įvykius, kad pasijutome praleidę kažką be galo svarbaus ir įspūdingo, kuo šiemet buvo apdovanotas šis nuostabus Lietuvos kampelis.

Nuskambėjo ir minorinės gaidos – mažai lieka kam džiaugtis šio krašto teikiamomis gėrybėmis. Kadaise buvusi milžiniška gamykla nebegali pasiūlyti daug darbo vietų, jaunimas ieško gerovės Anglijoje, Švedijoje ar Vokietijoje, o likę seneliai, net nėra gyvai matę savo anūkų. Dabartinė Lietuvos gyventojų padėtis kažkuo priminė vokiečių liaudies pasaką, kai miestas už darbą nesumokėjęs stebukladariui patyrė neįkainojamą jo kerštą – šis grodamas paprasta dūdele išsivedė iš miesto visus vaikus. Matyt, kai savoje žemėje skambiname varpais ar mušame būgnais ir mūsų negirdi – užtenka ir mažos dūdelės tylios melodijos iš svetimos šalies.

Bibliotekininkų susitikimo metu nuskambėjo ir vilties varpai – stovėdami prie žvilgsniu neaprėpiamų Anykščių bažnyčios bokštų, vietoje, kur teka Anykšta, kur tiltas jungia du krantus, kur žmonės išsako Dievui savo maldas, kur amžiams rymo A.Vienuolis ir A.Baranauskas, prie namo, kur gyvena angelai, kaimynystėje išaugo ir naujoji Anykščių biblioteka.

Šviesi, atvira su daugybe durų ir langų, su erdviomis patalpomis ir aukštomis pastogėmis biblioteka kol kas stovi užrakinta ir tuščia. Naują biblioteką valdžia pastatė, o pinigų įrangai, baldams, patalų šildymui taip ir nebeliko. Bėgs pelytė vandenėlio… – tik kad valstybės iždo aruodai tušti. O naujoje bibliotekoje kol kas gyvena vizijos – „čia bus Vaikų žaidimų kambarys, čia – konferencijų ir renginių salė, čia skaitykla“ – rodo mums direktorius Romas Kutka.

Ir mes tikime – tikrai bus, juk savo akimis matome – krašto žmonės darbštūs, bibliotekininkai supranta skaitytojus, gerbia istorinę atmintį, miesto bendruomenė pati telkiasi, kuria klubus, leidžia knygas, ir daug ką daro savo pastangomis, savo rankų darbu ir širdimi.

Ačiū svetingai mus priėmusiems Anykščių viešosios bibliotekos direktoriui Romui Kutkai ir Metodikos skyriaus vadovei, ir ačiū visam kraštui, už tą nuostabią gėrio ir tikėjimo aurą, kurią parsivežėme su savimi.