(Tęsinys. Pradžia Nr. 70;83;100;101;103)
Tęsiame anykštėno istoriko Gintaro VAIČIŪNO pasakojimą apie Lietuvos partizanų veiklą Anykščių rajone.
Pasipriešinimas okupacijai ir okupantų vykdytam terorui buvo neišvengiamas. Jo negalėjo nebūti. Dauguma partizanų buvo nuskriausti okupantų arba tiesiog mylėjo savo tėvynę ir todėl pasiryžo dėl jos aukotis, bet karas užsitęsė, išvargino ir partizanus, ir jų rėmėjus. Kai kurie suimti partizanų vadai po intensyvių tardymų, per kuriuos buvo naudojami įvairūs kankinimo būdai bei grasinimai susidoroti su artimaisiais, palūžo ir tapo sovietų saugumo agentais. Jų dėka buvo sunaikinta beveik visa Lietuvos partizanų vadovybė ir paskutinieji partizanų būriai. Ne kiekvienas, pakliuvęs pas tardytojus čekistus, galėjo iškentėti. Yra likusių daug buvusių politinių kalinių liudijimų apie kankinimus per tardymus, bet patys tardytojai niekada baudžiamosiose bylose nerašydavo, kokiais būdais buvo išspausti prisipažinimai. Tik tiesiogiai su baudžiamąja byla nesusiję dokumentai įrodo, kokie tardymo būdai buvo taikomi prieš partizanus ir bet kuriuos į čekistų rankas patekusius asmenis. Rugsėjo 5 d. „Anykštoje“ buvo išspausdintas R. Guobio straipsnis „Ūkininko šeima Stalino gniaužtuose“, kuriame buvo rašoma apie Pajedų šeimą iš Galvydžių kaimo Svėdasų valsčiaus. Šios šeimos sūnūs Petras, Vladas ir Antanas slapstėsi nuo kariuomenės. 1944 gruodžio 22 d. visi trys broliai buvo suimti, netrukus Petras mirė per tardymą. Vlado baudžiamojoje byloje yra įdėtas skundas SSSR CK. Jis rašė: „NKND 1944 12 22 suėmė mane ir mano du brolius Antaną bei Petrą ir išvežė į Šimonis. Ten keturias paras mušė su lazdom ir šampalais, nedavė valgyti, tik gerti, panages badė įkaitinta viela. Paskui pervežė į Panevėžį, ten tardė 3 paras, pririšę prie stulpo lėtai lašino lašus į galvą, geležiniu lanku spaudė galvas, nes suimtieji neigė tai, ką pasakė Šimonyse. Vilniuje laikė apie mėnesį, visi kaliniai badavo, vėl mušė per tardymą“. Po tokio tardymo du brolius Vladą ir Antaną nuteisė po 15 metų katorgos, o Petras po tokių kankinimų neišgyveno, mirė Lukiškių kalėjime. Praėjus 2 mėnesiams nuo suėmimo kankinimų mirė ir kartu su Pajedais suimtas 24 metų amžiaus svėdasiškis Jonas Skipitis. Jis mirė Vilniuje, Lukiškių kalėjimo ligoninėje. Mirties akte, surašytame kalėjimo ligoninėje, nurodyta, kad mirties priežastis yra hipertoninė liga ir inkstų nepakankamumas. Tame pat akte, aprašant mirusiojo kūną, pažymėta: “Oda gelsvos spalvos, riebalinio sluoksnio po oda nerasta, raumenys atrofavęsi (kaliniui buvo tik 24 metai ir jis pas tardytojus pateko sveikas), išoriškai apžiūrėjus ant kūno jokių sužalojimų nerasta”. Panašaus likimo susilaukė ne vienas partizanas, ryšininkas bei rėmėjas. 1945 liepos 13 dieną čekistai suėmė Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadą, LK kapitoną Benediktą Kaliatką. Jo baudžiamojoje byloje yra Utenos NKGB kalėjimo konvojaus sargybinių V. Novikovo ir K. Tumonio pranešimas, kad vežamas į Vilnių sulaikytasis B. Kaliatka juos prašė nušauti jį pakeliui ir nevežti jo į kalėjimą Vilniuje. Pristatytas į Vilniaus NKGB vidaus kalėjimą (buvę KGB rūmai Vilniuje) po intensyvaus 2 mėnesių tardymo jis mirė kalėjimo kameroje Nr. 56. Baudžiamojoje byloje įdėtame suimtojo B. Kaliatkos mirties konstatavimo akte įrašyta, kad mirties priežastis – lūžęs krūtinkaulis bei šonkauliai ir vidaus organų pažeidimai. LK kapitoną ir partizanų vadą B. Kaliatką Vilniuje tardė NKGB tardytojas, jaunesnysis sovietinio saugumo leitenantas Zavizilin. Iš mirties konstatavimo akto aišku, kad žmogų nukankino per tardymą. Tardytojas, matyt, „persistengė“ šokinėdamas ant suimtojo krūtinės. Deja, tokių dokumentų KGB archyve išliko nedaug. Bet negrįžusių po tardymo net iš valsčių sovietinio saugumo įstaigų buvo ne vienas. Per tardymus buvo kankinama ne tik dėl to, kad sulaikytąjį iškvosti apie partizanus ar jų rėmėjus, bet ir verbuojant. Mušdavo ir kankindavo tol, kol sulaikytasis sutikdavo tapti čekistų informatoriumi ir tik tada paleisdavo į laisvę. Pvz., per tardymus buvo užverbuoti Utenos Saulės gimnazijos mokytojai, bet vietoje bendradarbiavimo su okupantais jie pasirinko partizano kelią: Vytautas Pakštas–Vaidotas, Jurgis Vasiljevas –Kietis, Bronius Kazickas–Saulius bei daugelis kitų kovotojų, kuriems išdavystė ir bendradarbiavimas su okupantais buvo baisiau negu mirtis. Okupantai ne kartą dėl to apsiriko. Štai 1944 m. lapkričio mėnesį jie suėmė LK kapitoną Joną Tumėną, kuris niekur nesikišdamas gyveno savo žmonos tėviškėje Pavirinčių kaime netoli Alantos. Netoliese Ažumokio miške būrėsi daug partizanų iš Alantos, Skiemonių, Kurklių valsčių. Jo organizatoriai atvyko pas J. Tumėną ir paprašė jiems vadovauti, bet J. Tumėnas atsisakė, motyvuodamas tuo, kad prieš reguliarią ir gerokai gausesnę kariuomenę partizanai kovoti nesugebės ir be reikalo žus. Netrukus J. Tumėną sulaikė NKVD ir intensyviai tardė Utenos NKGB kalėjime. Kankinamas žmogus sutiko bendradarbiauti su saugumiečiais ir tapo Utenos aps. NKGB skyriaus agentu. Bet vietoje to, kad bendradarbiautų su čekistais, jis susisiekė su partizanais ir sutiko jiems vadovauti. 1944 m. lapkričio 29 d. J. Tumėno ir J. Šibailos vadovaujami partizanai užėmė Alantos miestelį, sudegino valsčiaus areštinę ir skrebyną, nukovė 14 sovietinių aktyvistų.
Partizanams čekistų naudojami tardymo metodai buvo žinomi, todėl stengėsi gyvi į jų rankas nepakliūti.
Dažnai patekę į beviltišką situaciją, apsupti bunkeriuose arba sunkiai sužeisti, jie nusižudydavo susisprogdindami arba nusišaudami. Visada pagrindinis čekistų taikinys buvo partizanų vadai. Sovietų saugumiečių kuriamuose planuose prieš partizanus kaip svarbiausias tikslas buvo nurodamas partizanų vadovybės sunaikinimas. Per visą partizaninio karo laiką sovietiniai saugumiečiai į partizanų vadovybę bandė infiltruoti savo agentus ir perimti vadovavimą partizanams.
Pirmas bandymas buvo susijęs su Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus Juozo Markulio, MGB agento „Noreikos“, veikla. Kadangi jis nuo nepriklausomybės metų gerai pažinojo daugelį Aukštaitijos partizanų vadų, tarp jų J. Kimštą-Žalgirį, su kuriuo vokiečių okupacijos metais gyveno kaimynystėje Ukmergės mieste, o jų žmonos dirbo mokytojomis Ukmergės gimnazijoje. Su pirmuoju Didžiosios kovos apygardos vadu Jonu Misiūnu–Žaliu Velniu J. Markulis kartu dalyvavo antinacinėje veikloje Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos gretose. Su Vyčio apygardos vadu D. Vaiteliu-Briedžiu kartu mokėsi Kauno karo mokykloje. Todėl Aukštaitijos partizanų vadai juo ilgą laiką pasitikėjo. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, J. Markulis įsijungė į rezistencinę veiklą ir buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) Vilniaus apygardos štabo narys. LLA buvo pirmoji lietuviškosios rezistencijos organizacija, kuri planavo sujungti visus Lietuvos partizanus ir sukurti centrinę partizanų judėjimo vadovybę. Sovietiniai saugumiečiai pasinaudojo šiuo judėjimo tikslu ir, 1945 suėmę ir užverbavę J. Markulį, pavedė jam sukurti netikrą „legendinį“ visus Lietuvos partizanus vienijantį centrinį štabą. Čekistai planavo sukviesti visos Lietuvos partizanų vadus į vieną vietą ir juos ten suimti, o paskui juos priversti išduoti likusius partizanus arba jais manipuliuojant nusiųsti į partizanų apygardas vadovauti MGB agentus (neva patyrusius karininkus). J. Markulis, vykdydamas čekistų nurodymus, sukūrė iš MGB agentų štabą Vilniuje ir kvietėsi į MGB kontroliuojamus butus Vilniuje Lietuvos partizanų apygardų vadus ir jų ryšininkus bei atstovus. Pats J. Markulis čekistų nurodymu apvažiavo visas Lietuvos partizanų apygardas, susitiko su jų vadais ir visus agitavo apsigyventi miestuose su fiktyviais dokumentais, o išsaugant jėgas ateičiai dauguma partizanų demobilizuoti. Dėl J. Markulio išdavikiškos veiklos 1946 metais buvo sunaikinta Didžiosios Kovos apygarda, partizanai ją atkūrė 1948 metais. J. Markulis įviliojo į čekistų spąstus apygardos vadą J. Misiūną-Žalią Velnią. Jį suėmė, o po to neva su vado sutikimu apygardai vadovauti pasiuntė MGB agentą J. Pečiūrą. Toks pat scenarijus buvo parengtas ir mūsų krašto partizanų vadams.
Norėdami paslėpti savo kėslus ir įgauti Aukštaitijos partizanų vado J. Kimšto-Žalgirio pasitikėjimą, MGB-istai, nors ir kukliai, bet parėmė Vytauto apygardos štabą. Per apygardos štabo ryšininkę J. Valevičiūtę-Kregždę, kuri 1947 m. sausio mėn. 25 d. buvo nuvykusi į Vilnių, Erelis perdavė apygardai 50 matricų ir 1 kg dažų rotatoriui. Už tai Žalgiris pažadėjo paremti J. Markulio komitetą pinigais ir paprašė atsiųsti, jeigu yra galimybė, spausdinimo mašinėlių, rotatorių su visa įrangą, matricų, rotatorinių dažų, šapirografų, akumuliatorių ir baterijų. Gavę Žalgirio laišką per J. Markulį MGB-istai iškėlė savo agentui tokią užduotį: „Ruošti Žalgirio išėjimą iš miško į legalią padėtį, kad galėtumėme suimti arba panaudoti savo tikslams“. MGB-istai taktikos nekeitė ir nuolat skubino savo agentą greičiau „ištraukti“ iš miško Žalgirį. Tuo metu J. Kimštas laikėsi Šimonių girioje. J. Markulis ne vieną kartą laiškais kvietė jį į Vilnų, bet J. Kimštas atsakydamas pabrėžė, kad jis augo Vilniuje ir mokėsi lietuvių gimnazijoje, todėl jį daug kas gali atpažinti ir pranešti į MGB. Tada J. Markulis pas J. Kimštą-Žalgirį į Šimonių girią nusiuntė savo komiteto atstovą P. Januškevičių. P. Januškevičius-Dėdė Petras su Žalgirio ryšininke išvyko į Vytauto apygardą 1947 balandžio 21 d., 1947 m. balandžio 22 d. J. Kimštas-Žalgiris antrą kartą nuo bendradarbiavimo pradžios susitiko su BDPS komiteto atstovu. Susitikimas vyko Šimonių girioje netoli Šilagalių kaimo. Žalgiris neparodė jokio nepritarimo J. Markulio ir BDPS komiteto veiklai ir susitarė su Dėde Petru dėl nuolatinio ryšio ir ryšių punktų tarp BDPS ir Vytauto apygardos, bet atsisakė fiktyvių dokumentų partizanams ir karininkų vadovauti apygardoms. Jis atsakė, kad dėl vadų iš kitur įsižeis vietiniai partizanai, nes jie savo vadais mato tik Šarūną (Antanas Slučka-Šarūnas, Algimanto apygardos vadas) ir Liūtą (buvęs Liūto rinktinės vadas, tuo metu Vytauto apygardos vadas V. Kaulinis-Miškinis). Atsisakęs šių pasiūlymų Žalgiris iš BDPS paprašė paruošti LP Šiaurės-Rytų srities antspaudą, apdovanojimų pavyzdžius, Vyties kryžius. Taip pat jis padėkojo Ereliui už norą padėti jo šeimai ir prašė ją pagloboti. Dėdei Petrui perduoti 500 rublių į BDPS kasą. Kadangi saugumiečiai nuolat spaudė savo agentą J. Markulį-Erelį išvesti Žalgirį iš miško, 1947 m. birželio 25 d. J. Markulis-Erelis kartu su P. Januškevičium–Dėde Petru pats atvyko į Šilagalių kaimą Šimonių vls., (dabar Andrioniškio seniūnija), kur tuo metu laikėsi Žalgiris. Bet nuvykus į vietą paaiškėjo, kad išvakarėse buvo Žalgirio vardadienis ir jo pasveikinti buvo atvykusi žmona, kuri dar su dviem ryšininkėmis pateko į MVD kareivių pasalą netoli Gilvydžių kaimo ir buvo sulaikyta ir išvežta į Kupiškį.
Be to, vos nežuvo pats Žalgiris, jis taip pat susidūrė su MVD kareiviais netoli Ertėjų kaimo, kur laukė žmonos, susišaudymo metu žuvo jo adjutantas Stasys Morkūnas-Karys. Po šių įvykių Žalgiris susitikimo vietoje nepasirodė. Ereliui beliko tik jam vėl parašyti laišką.
(Bus daugiau)
