(Pabaiga. Pradžia Nr. 70;83;100;101;103;105)
Baigiame anykštėno istoriko Gintaro VAIČIŪNO pasakojimą apie Lietuvos partizanų veiklą Anykščių rajone.
Kaip paaiškėjo vėliau, Žalgiris iš Šimonių girios rajono nepasitraukė. 1947 liepos 9 dieną jis susitiko su Inkūnų parapijos klebonu Juozu Kučinsku (Anykščių aps. MGB skyriaus agentas „Vaitiekūnas“) ir paprašė jį išsiaiškinti dėl žmonos likimo. J. Kučinskas, matyt, pagal iš anksto su MGB suderintą „scenarijų“ ėmė įkalbinėti J. Kimštą legalizuotis. Į tai Žalgiris jam atsakė: „Galimas dalykas jūs anksčiau užmezgėte ryšius su BDPS komitetu (J. Markulio štabas) ir žinote apie tai, aš ne taip seniai susirišau su BDPS. Žinau, kad ten yra tokių nuotaikų dėl legalizacijos, apie tai yra parašyta laikraštyje, kuri aš gavau, bet gaila, kad aš turiu tik vieną numerį ir negaliu jo jums atiduoti. Nors „centras“ ir iškėlė klausimą dėl legalizacijos, bet jie patys nežino, nuo ko pradėti ir kaip pradėti tą legalizaciją. Aišku, jau užteks aukų, bet jeigu jie legalizuosis, gali būti suimti, kai kurie sušaudyti, kiti nuteisti ir išsiųsti į Sibirą“. Kalbėdamas su agentu, Žalgiris sutiko susitikti su MGB-istais, bet pabrėžė, kad susitikimas turi būti jam nepavojingas, be jokių kabliukų, o prieš susitikimą turi būti paleista jo žmona. MGB-istai išvežė F. Kimštienę į Vilnių, ji ten buvo nuvežta pas LSSR MVD viršininką sovietų saugumo generolą Juozą Bartašiūną ir LSSR AT Prezidiumo pirmininką Justą Paleckį, kurie įtikinėjo partizanų vado žmoną, kad jos vyrui bus dovanota, jeigu jis legalizuosis. Vėliau ji buvo paleista ir naudojama MGB jai nežinant („tamsiai“). Bet J. Kimštas apie tai sužinojo tik gerokai vėliau. Jis nutarė kurį laiką J. Markuliui nerašyti ir neplanuoti jokių susitikimų su BDPS atstovais.
Atnaujinti bendradarbiavimą MGB agentai bandė įvairiais būdais. Pradėjo aktyviai bendradarbiauti su kitais srities štabo nariais ir planuoti partizanų vadų pasitarimą ir ten sukviesti Aukštaitijos partizanų vadus. Per Dėdę Petrą ir Algimanto apygardos ryšininkę A. Malinauskaitę-Rugiagėlę buvo užmegzti tiesioginiai ryšiai tarp BDPS komiteto įgaliotinio J. Markulio-Erelio ir Algimanto apygardos vado Šarūno, apeinant Šiaurės-Rytų srities štabo ryšininkę V. Deveikytę-Ramūnę. Nors J. Kimštas-Žalgiris po jį ištikusių nelaimių pradėjo vengti J. Markulio ir neatsakinėjo į jo laiškus, J. Markulis įtikino Aukštaitijos partizanų vadus Algimanto apygardos vadą A. Slučką-Šarūną ir Vytauto apygardos vadą V. Kaulinį-Miškinį, kad jis atstovauja centriniam partizanų štabui ir pakvietė juos atvykti į Vilnių deryboms, o iš ten kartu su J. Markuliu vykti į Aukštaitijos partizanų sąskrydį, kuris turėjo vykti netoli Ramygalos, prie Pakščių kaimo.
Tačiau šis ilgai ruoštas planas žlugo – suvažiavime nedalyvavo nei Lietuvos partizanų Šiaurės-Rytų srities vadas J. Kimštas-Žalgiris, nei Vytauto ir Algimanto apygardų vadai V. Kaulinis-Miškinis bei A. Slučka-Šarūnas. Nors Žalgiris suvažiavime buvo labai laukiamas, bet MGB-istai persistengė intriguodami su jo pavaduotojais Miškiniu ir Šarūnu, dėl to Žalgiris atsisakė vykti į suvažiavimą. Tai pat MGB-istai suklydo, veždami Miškinį ir Šarūną į suvažiavimą ne tiesiai, bet per Vilnių susitikti su Ereliu, nes jie buvo išreiškę norą susitikti nedalyvaujant Žalgiriui su J. Markuliu-Ereliu. MGB agentas Lavrentijus Maksimovas-Kaunas juos nusivežė į Vilnių, į jam priskirtą MGB konspiracinį butą Vilniaus Žvėryne, Vilkų gatvėje Nr.2. Čia agentas partizanų vadus paliko, pažadėjęs ryte suorganizuoti susitikimą su Ereliu ir po to keliauti į suvažiavimą. Bet šį kartą jų planus sužlugdė atsitiktinumas. Vyriausiosios Vilniaus miesto MVD valdybos pareigūnai (milicininkai), kaip buvo tais laikais įprasta, tikrino butus, ieškojo nelegalių gyventojų, įtartinų asmenų ir piliečių be dokumentų. Nakties metu, kai partizanai jau buvo atsigulę poilsiui, milicininkai užėjo į šį konspiracinį MGB butą. Matyt, jie sumaišė butus, nes paprastai tokie butai nebuvo tikrinami. Šis vizitas partizanų vadų buvo suprastas kaip jų sulaikymo operacija. Šarūnas iššoko per langą su visais stiklais susipjaustydamas rankas ir veidą, o iš paskos bėgęs Miškinis vos nepaskendo Neries upėje. Vadai skirtingais keliais į savo apygardas grįžo tik po dviejų savaičių. Šarūnas, prieš grįždamas į savo apygardą, gydėsi pas DKA vadą A. Morkūną-Plieną. Šis atsitiktinumas sužlugdė MGB planus dėl jų kontroliuojamo Aukštaitijos partizanų štabo įkūrimo vadinamajame BDPS karinės kolegijos posėdyje, kuris turėjo vykti prie Ramygalos.
Aiškinant šiuos įvykius stebina partizanų vadų lengvabūdiškumas ir jų noras įsiteikti J. Markuliui-Ereliui. Prieš pat suvažiavimą ir Šarūnas, ir Miškinis buvo gavę Žalgirio laiškus, kuriuose jis siūlė apygardų vadams į posėdžio vietą eiti per partizanų būrius. Iki tos vietos atstumas buvo apie 50-60 km. Į vado kvietimą jie neatsakė. Matyt, jų apsisprendimą nulėmė noras tiesiogiai, o ne per srities vadą, užmegzti ryšius su J. Markuliu-Ereliu. Apygardos vadų nesustabdė net įspėjimas, gautas iš Tauro apygardos vado, kad šis Erelio sukviestas suvažiavimas yra MGB provokacija, organizuota vadams suimti. Šarūnas ir Miškinis sužinojo šią žinią jau pakeliui į Vilnių. MGB-agentas L. Maksimovas-Kaunas 1947 rugpjūčio 27 d. iš ryto su lengvąja mašina ir neva samdytu vairuotoju nuvažiavo į Utenos apylinkes ir netoli Antalgės kaimo paėmė Vytauto apygardos vadą Miškinį. Paskui visi važiavo į Anykščių valsčių ir čia iš anksto sutartoje vietoje netoli Plikiškių kaimo paėmė Algimanto apygardos vadą Šarūną. Jiems pavažiavus nuo Andrioniškio keletą kilometrų į Vilniaus pusę, ant kelio susitiko skubančią pas Šarūną Algimanto ir DK apygardų ryšininkę Janiną Tamulytę-Vaivą. Ji Kaune Aleksote, Žemaičių g. 29, dieną prieš tai buvo susitikusi su pažįstamu Tauro apygardos Birutės rinktinės štabo viršininku Stasiu Jakštavičiumi-Dieduku, Tauro apygardos vadu A. Baltūsiu-Žveju ir Tauro apygardos štabo spec. pareigūnu Kazimieru Pypliu-Mažyliu. Žvejys jai perdavė laišką, adresuotą Šarūnui. Tauro apygardos partizanų vadai paprašė, kaip galima greičiau jį perduoti Šarūnui bei pasakyti, kad Erelio surengtas partizanų vadų pasitarimas yra MGB provokacija, jame vadai gali būti suimti. Vaiva įvykdė Tauro apygardos partizanų prašymą. Ryšininkė, skubėdama pas Šarūną, pastebėjo jį ties Andrioniškiu važiuojančioje Vilniaus kryptimi mašinoje, mašiną ji susistabdė ir perdavė Žvejo laišką ir įspėjimą. Vėliau Algimanto apygardos štabo nariui Albinui Kubiliui-Rūgštymui Šarūnas apie šį susitikimą su Vaiva yra pasakojęs taip: „Išgirdęs šias naujienas liepiau Gintautui pasiaiškinti, bet jis užtikrino, kad tai melas ir Žvejys informuoja neteisingai. Tada Šarūnas pasakęs Gintautui, kad jeigu kas nors mums atsitiks, vyrai už mus atkeršys, ir nutarė toliau važiuoti į Vilnių. Kai partizanų vadai po pabėgimo grįžo į savo kraštą ir pranešė apie šiuos įvykius, srities vadas J. Kimštas-Žalgiris 1947 m. rugsėjo mėn. 20 d. paskelbė įsakymą Nr.19, kuriame nurodė, kad visame Šiaurės-Rytų krašte skelbiama ypatingoji padėtis ir nutraukiami visi ryšiai su Vilniumi, sustabdomos ryšininkų kelionės. Taip pat įsakyme nurodoma nekalbėti tarnybiniais reikalais su atvykusiais asmenimis iš centro, išskyrus ryšininkę Ramūnę, informuoti visas kaimynines apygardas apie šiuos įvykius.
Taip ilgai ruošta čekistų operacija, kodiniu pavadinimu „Roj“ (bičių spiečius), vykdyta prieš Aukštaitijos partizanų vadovybę, žlugo. Bet praėjus 5 metams (1951 m.) po šios nesėkmės čekistai parengė naują operaciją prieš Aukštaitijos partizanų vadovybę, siekdami sunaikinti Aukštaitijos vadus. Ši operacija, pavadinta „Vostok“ (Rytai), vykdyta iki pat partizanų judėjimo sunaikinimo Šiaurės-Rytų Lietuvos krašte, taip pat ir Anykščių rajone. Tik šį kartą čekistams pavyko suimti pagrindinius Aukštaitijos partizanų vadus ir juos užverbuoti. Jų pagalba buvo sukurtas netikras (legendinis) Šiaurės-Rytų srities štabas, kuris tapo pagrindine partizanų likvidavimo priemone Aukštaitijoje.
Buvusiame KGB archyve saugoma net 16 bylų, pavadintų „Vostok“ (Rytai) tomų. Joje yra daug MGB (ministerstvo gosudarstvenoi bezopasnosti – valstybės saugumo ministerija taip tuo laiku vadinosi KGB) dokumentų, kuriuose aprašomas Aukštaitijos partizanų organizacinių vienetų bei atskirų partizanų, taip pat ir mūsų krašto, sunaikinimas. Iš KGB dokumentacijos matyti, kad svarbiausia vaidmenį sunaikinant paskutinius Aukštaitijos ir mūsų krašto partizanus suvaidino MGB–KGB agentai smogikai. Tai buvo ypatinga agentų kategorija pirmiausiai tuo, kad jie buvo verbuojami iš suimtųjų partizanų, kurie naikino ne tik buvusius bendražygius, bet ir civilius šalies gyventojus. Civilius paprastai žudydavo siekdami sunaikinti galimus liudytojus ir taip „pridengti“ specialiąsias saugumo operacijas. Smogikai veikdavo saugumo majoro Aleksejaus Sokolovo suformuotose vadinamosiose specialiosiose grupėse, kurioms paprastai vadovaudavo koks nors operatyvininkas. Visi grupės nariai apsirengdavo kaip partizanai, elgėsi ir kalbėjo lygiai tai pat, kaip jie. Apgauti ryšininkus ar tikruosius partizanus šių grupių smogikams buvo nesudėtinga todėl, kad dalį tokios grupės narių sudarydavo iš tų vietovių kilę partizanai, tapę MGB agentais. Nuvykę į vietą ryšininkams ar partizanams jie aiškindavo, kad buvo trumpam išvykę į kitą kraštą, o vietiniams nepažįstamus grupių narius pristatydavo kaip partizanus iš kitų rinktinių ar rajonų, kurie atvyko sustiprinti ryšių ir pasitarti, kaip toliau kovoti su priešais. Tokių grupių priedangai naudota griežta konspiracija, o jų nariai faktiškai neturėjo galimybių pabėgti ar pasitraukti iš spec. grupių sudėties, nes tuojau pat „kompromatas” būtų pamestas tikriesiems partizanams. Paprastai tai būdavo fotografijos, kuriuose verbuojami buvo nufotografuoti su uniformuotais čekistais arba partizanų vadų, jau tapusių agentais, laiškai partizanų ryšininkams ir kovojantiems partizanams apie tai, kad verbuojamas asmuo buvo suimtas ir tapo išdaviku. Laisvėje likę partizanai nežinodavo, kad jų vadas jau yra MGB agentas, todėl tokiais laiškais patikėdavo ir pradėdavo persekioti savo buvusį bendražygį, pabėgusį iš čekistų nagų, kai bandydavo, ar jis tinkamas smogiko darbui. Bet tokie pabėgimo atvejai buvo labai reti. MGB agentai smogikai, vedžiodami bandomąjį pas ryšininkus, kurį dokumentuose vadindavo „objektu“, jo batus ištepdavo specialiu tepalu, kad čekistų šunys ji galėtų surasti, objektui duodavo sugadintą ginklą. Netoli operacijos vietos visada laukdavo užsimaskavusių MVD kareivių grupė su šunimi ir, jeigu „objektas“ pasprukdavo, tos grupės agentai smogikai iššaudavo signalinę raketą ir į tą vietą skubiai bėgdavo su šunimi kareiviai. Daugeliui pirmą kartą į operaciją išvestų „objektų“ buvo taikoma ir tokia priemonė kaip lyties organų užveržimas plona virvute, o šios virvutes galą laikydavo agentas smogikas. Kadangi MGB agentų grupių nariai dažnai pas ryšininkus eidavo tamsiu paros metu, toks žmogaus pririšimas būdavo nepastebimas.
Pagrindinis šių agentų smogikų grupių organizatorius Lietuvoje buvo NKVD majoras Aleksejus Ivanovičius Sokolovas. 1944-1945 m. A. Sokolovas Vakarų Ukrainoje organizavo specialiąsias grupes, kurios kovojo su ukrainiečių partizanais. Lietuvoje A. Sokolovas 1946-1951 m. vadovavo vienai iš smogikų grupių. Jo vadovaujami agentai smogikai nužudė ir sulaikė apie 150 partizanų, atskleidė daug ryšininkų, rėmėjų, rezervistų. Majoras A. Sokolovas apibūdinamas kaip žmogus, diegęs smogikams žiaurumą, kurstęs juos plėšikauti ir grobti. Jo paraginti ir pamokyti smogikai, jeigu reikėdavo greitai ištardyti žmogų, naudodavo tardymo būdą, kuri vadindavo kepinimu ant „laužo“ – tardomąjį kankindavo ugnimi, tokį tardymo būdą patyrė Žėručio rajono, kuris apėmė Skiemonių, Aluntos ir Molėtų valsčius, partizanų vadas Henrikas Ruškulis-Liūtas. Savo patekimą į A.Sokolovo agentų smogikų grupės rankas vienas iš partizanų Kęstučio apygardos partizanų vadų J. Nuobaras-Lyras apibūdino taip: „Ir kaip aš pabėgsiu – eina dešimt vyrų kartu, vienas iš jų veda mane, pririštą virve… Turėjau nuvesti juos į susitikimą su partizanais. Ir tai buvo ne paprasti kareiviai, o tas vadinamas Sokolovo dalinys. Buvo ten ir tokių „apdirbtų” kaip ir aš partizanų, buvo ir specialiai paruoštų stribų… Teko matyti ir patį Sokolovą – nieko ypatingo apie jį negaliu pasakyti – ruskis, snukio plataus, mažiukas, kojos kreivos – be jokios išvaizdos…“
A. Sokolovo vadovaujamos agentų smogikų grupės nariai sudarė vadinamąjį „legendinį“ Aukštaitijos partizanų štabą. Bet tai jiems pavyko padaryti tik suėmus 1951 metais Aukštaitijos partizanų vadus J. Kimštą-Žalgirį ir B. Kalytį-Siaubą, kurie buvo palaužti ir tapo MGB agentais smogikais. Abu jie kovojo ir dirbo mūsų krašte. J. Kimštas 1947-1948 ir 1951 metais ir mūsų rajone buvo suimtas.
B. Kalytis–Siaubas, buvęs Skiemonių pradžios mokyklos mokytojas, 1949-1951 metais dažnai lankėsi ir kovojo Skiemonių ir Debeikių valsčiuose, o kaip MGB agentas smogikas Ramojus 1951-1953 metais – daugelyje mūsų rajono vietovių. Šio straipsnio autoriui dirbant istoriko darbą Vilniuje teko ne kartą susitikti su J. Kimšto-Žalgirio artimaisiais bei buvusių Aukštaitijos partizanų vadu, tapusiu MGB agentu smogiku B. Kalyčiu, su kuriuo teko ieškoti mūsų rajone paslėpto Aukštaitijos partizanų štabo archyvo ir išsiaiškinti, kodėl šie vadai tapo išdavikais.
