Sovietmečiu bažnyčios būdavo pilnos tėvų su vaikais

Anykščių rajono savivaldybės meras Sigutis Obelevičius – ne tik politikas, botanikas, įkūręs Traupio mokyklos botanikos sodą – jis ir biologijos mokytojas ekspertas, vaikus į gamtos mokslo paslaptis vedantis beveik keturias dešimtis metų.
Kokie moksleiviai buvo tuomet ir dabar, kaip pasikeitė jų ir jų tėvų vertybės bei požiūris į mokslą, išsilavinimą – apie tai savo įžvalgomis dalijasi pašnekovas.

Mokytoju tapti neplanavo

S. Obelevičius nuo 2003-iųjų dirba rajono savivaldybėje – visą tą laiką jis ir eina rajono vadovo ar jo pavaduotojo pareigas. Dirbdamas savivaldybėje ir mokykloje – taigi, ir su vaikais, ir su suaugėliais – meras teigia, kad požiūris į žmogų, vertinant jį tiek iš mero, tiek iš mokytojo pozicijos, iš esmės nesiskiria, tačiau pedagogo profesija vis dėlto įspaudžia nemenką antspaudą.
„Jeigu esi pedagogas, ypač daug metų mokytojaujantis, dažnai save sugauni, kad ir bet ką dirbdamas, kad esi mokytojas. Dažnai norisi kitus pamokyti. Kartais, ypač mero darbe, tai nėra pliusas. Suaugę žmonės labai dažnai įsivaizduoja, kad patys viską žino, ir nenori, kad juos kažkas mokytų. Net ir dabar, per pandemiją, įgijau nemažai priešų. Yra skiepais, mokslu netikintys žmonės, kur kas labiau tikintys kažkokiomis sąmokslo teorijomis, dėl to šia tema negaliu būti bebalsis. Tad tas noras pamokyti būna ne vien pliusas“, – sakė S. Obelevičius.

Na o mokytoju S. Obelevičius teigė tapęs netyčia: „Norėjau stoti į Vilniaus universitetą ir mokytis biologijos, būti mokslininku. Tačiau prieš stojamuosius egzaminus sužinojau, kad stojant į universitetą reikia laikyti matematikos egzaminą, o matematikos aš nemokėjau… Todėl paskutinę minutę apsisprendžiau ir įstojau į pedagoginį institutą, o jį baigęs iš karto atėjau dirbti į mokyklą. Turiu paminėti, kad daugelis mano bendrakursių vis dėlto tapo mokslininkais, kad ir be matematikos egzamino“, – pasakojo daug mokslinių straipsnių, kelias knygas apie gamtą parašęs ir išleidęs rajono meras.

Aukštasis išsilavinimas – bet kokia kaina

1982 metais S. Obelevičius Vilniaus pedagoginiame institute įgijo biologijos ir žemės ūkio pagrindų mokytojo išsilavinimą. Iš pradžių mokytojavo ir direktoriavo Molėtų rajono Dapkūniškių pagrindinėje mokykloje, vėliau – Traupio pagrindinėje mokykloje, kur iki šiol turi kelias savaitines biologijos pamokas.
Daug metų pedagogo darbą dirbęs S. Obelevičius teigė pastebintis skirtumų tarp „tada“ ir „dabar“. „Lyginant dabartinę mokyklą su sovietine, skirtumas yra nemažas, nes tada nei vaikai, nei tėvai į pirmą vietą nekeldavo jokių vaiko teisių; dabar jos labai svarbios, tad kiekvienas mokinukas, jo tėvai tas teises labai puikiai išmano. Manau, šiek tiek yra pamirštos vaikų pareigos. Skiriasi ir šių laikų ir anų laikų vaikų tėvų išsilavinimas. Tai irgi uždeda tam tikrą antspaudą, nes, kai dar jaunystėje dirbau kaimo mokykloje, dauguma tėvų buvo kolūkiečiai, paprasti žmonės, baigę aštuonias klases, o gal ir tų nebaigę. Daugumai jų vaikų išsilavinimas nebuvo labai svarbus. Dabar dauguma tėvų yra arba baigę aukštąjį mokslą, arba, jei ir nebaigę, apskritai išprusę. Jie naudojasi įvairiais socialiniais tinklais, daug žino arba įsivaizduoja, kad daug žino. Dažniausiai jie daug daugiau dėmesio skiria vaikų išsilavinimui, – kalbėjo pedagogas ir pridūrė, – tačiau šiais laikais, sakyčiau, požiūris į aukštąjį mokslą kažkiek iškrypo, nes dauguma tėvų nori, kad vaikai bet kokia kaina įgytų aukštąjį išsilavinimą, nors kartais vaiko galimybės yra vidutinės ir jam tokius mokslus baigti per sunku. Tėvai jį verčia, o jis galbūt būtų puikus automechanikas, užuot išspaudęs per vargus abejotinos reputacijos aukštojo mokslo diplomą. Labai sumenko profesinio ugdymo prestižas, trūksta šios srities darbuotojų, nes baigti profesinę mokyklą tapo kone gėdinga“.

Išsilavinimas priklausė nuo tėvų požiūrio

S. Obelevičius užaugo Kaišiadorių rajone, šešių vaikų šeimoje. Keturi iš jų baigė aukštąjį mokslą, tačiau, amžinatilsį, vyriausiasis mero brolis Gintautas, ir neturėjęs aukštojo mokslo diplomo, buvo žymus krepšinio treneris. Taip atsitiko, anot pašnekovo, dėl tėvų išprusimo ir supratimo, kad tik tokiu būdu vaikai pasieks daugiau ir neliks kaime melžti karvių. Prieš 44 metus baigęs mokyklą, rajono meras sakė, kad tiek anuomet, tiek dabar vaikų išsilavinimas priklausė nuo tėvų, nuo jų požiūrio.
„Mano mama pati buvo baigusi vos tris klases, bet buvo pakankamai raštinga ir labai puikiai suprato mokslo reikšmę. Tuo metu, apie 1970 metus, žmonių su aukštaisiais buvo dar nedaug, ir net mokyklose mokytojais dirbo tas jaunimėlis, kuris neįstodavo į aukštąją mokyklą. Po vidurinės jie eidavo mokytojauti. Buvo ir tokių žmonių, kurie nelabai suprato to mokslo reikšmę, nes sovietmečiu buvo labai iškrypęs apmokėjimas už darbą. Sakykim, agronomas, baigęs aukštąjį mokslą, gaudavo mažiau nei veršelių šėrėja ar melžėja. Kaimuose buvo pusiau vergovinė santvarka, todėl dalis tėvų skatindavo vaikus mokytis tam, kad juos išvestų iš to kolūkinio likimo, kuris atrodė labai neprestižinis, tiesiog be jokios perspektyvos, tai tėvai ir siekė, kad jų atžalos išvyktų į miestą, kurį siejo su keliu į geresnį gyvenimą“, – kalbėjo S. Obelevičius.

Pietums – bandelė už tris kapeikas

Šiais laikais vaikai mokyklą turi galimybę pasiekti iš bet kokio vienkiemio – jei netoliese nekursuoja maršrutinis autobusas, į ugdymo įstaigą nuveš mokyklinis. S. Obelevičius, augęs kaime, kuriame mokyklos nebuvo, ją, esančią kitame miestelyje, pasiekti turėdavo pėsčiomis – niekas mokinukų atsivežti į pamokas neatvykdavo.
„Kalbant apie tuometinę mokyklą ir dabartinę, tai yra nepalyginami dalykai. Mes į mokyklą eidavom penkis kilometrus, ne tik kad niekas į ją nenuveždavo, bet net ir nueiti normalaus kelio nebuvo. Apie jokį nemokamą maitinimą taip pat nebuvo nė kalbos. Mokykloje būdavo galima nusipirkti bandelių, kainavusių po tris kapeikas, ir arbatos. Tik aštuntajame ar devintajame dešimtmetyje atsirado šioks toks nemokamas maitinimas. Tai nebūdavo pietūs, o nemokama arbata ir ta pati bandelė. Todėl „tada“ ir „dabar“ skiria didžiulis kokybinis barjeras“, – pasakojo rajono meras.

Mokiniams – didesnė pagalba

S. Obelevičius mano, kad šiuolaikinėse mokyklose labiau juntami socialiniai skirtumai, kurie nekrito į akis tais laikais, kai mokiniu buvo jis pats.
„Pastebiu, kad vieni turi labai daug, kiti – labai mažai. Dalis žmonių gyvena labai gerai, formuojasi kažkokia vidurinė klasė, bet yra ir gyvenančių ant skurdo ribos. Tai jaučiasi, nors būdavo ir anais laikais visko…“ – sakė pedagogas.
Paklaustas, ar dėl minėtų socialinių aplinkybių šiandieninėse mokyklose kyla ir didesnė patyčių grėsmė, pašnekovas sakė, kad greičiausiai taip. „Tačiau ir mūsų laikais būdavo patyčių, tik nelabai kas į tai kreipdavo dėmesį, net niekas tokio žodžio nežinojo. Nei ten kas skųsdavosi, nei kas žinodavo… Dabar, manau, socialiniuose tinkluose tiek tėvai, tiek vaikai visko labai daug sužino, todėl atsiranda ir daugiau galimybių tyčiotis. Bet dabar patyčių problemoms yra skiriama labai daug dėmesio. Mano laikais niekas neįsivaizdavo, kad psichologas mokykloje gali būti. Jei jau ką būtų nusiuntę pas psichologą, tai visi būtų sakę, kad anas jau gal išprotėjęs… Dabar yra ir įvairių programų, ir psichologų, socialinių pedagogų, todėl moksleiviui suteikiama ir žymiai didesnė pagalba, nei tai būdavo anksčiau“, – svarstė S. Obelevičius.

Patriotizmas neturi būti „vienkartinis“

Šiandieninėje mokykloje kalbama apie patriotizmą, apie meilę Tėvynei, tačiau, pašnekovo nuomone, tai dažnai yra daroma paviršutiniškai.
„Ir anuomet buvo skatinamas patriotizmas, tačiau tai buvo sovietinis patriotizmas. Turėjome būti spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai. Apie lietuviškumą labai retas mokytojas išdrįsdavo net užsiminti. Apie nepriklausomą Lietuvą – juo labiau. Bet tai mus tik skatindavo. Tuo metu mokinius prižiūrėdavo, net sekdavo, kad per Kalėdas,
Velykas neitų į bažnyčią, bet bažnyčios visuomet būdavo pilnos tėvų su vaikais. Retas kuris nenueidavo, nors šv. Mišios būdavo labai anksti, dar prieš pamokas. Mes į bažnyčią visuomet eidavome. Manau, kad tai, kas buvo uždrausta, labiau ir rūpėjo“, – prisiminimais dalijosi S. Obelevičius.
Pašnekovo nuomone, dabar patriotizmo skatinimas irgi labai priklauso nuo pedagogų. „Jei yra tokių žmonių, kaip Anykščių Jono Biliūno gimnazijos istorikė Jūratė Musteikienė, kurie sugeba vaikus iš tiesų uždegti, natūraliai sužadinti patriotizmą, tai tas ir vyksta. Bet būna ir toks „valdiškas“ požiūris, kada padaromos kokios vienkartinės akcijos Kovo 11-osios ar Vasario 16-osios proga, kuomet svarbiausia pagaminti kokią vėliavėlę. Dažniausiai jos yra niekinės. Žinoma, labai daug kas priklauso ir nuo tėvų, jų požiūrio, nes ir dabar, ne paslaptis, pasitaiko tėvų, senelių, kurie sako, kad prie ruso buvo geriau. Nors iš tikrųjų net nėra ką lyginti“, – sakė rajono meras.

Bendruomeniškumas buvo didesnis

Prieš šventes tiek šeimos, tiek mokyklos bendruomenės, bendradarbiai stengiasi jas paminėti, pasveikinti vieni kitus. Tačiau šiais laikais įsigali ir žymiai didesnis susvetimėjimas.
„Neteigdamas, kad „prie ruso“ buvo geriau, galiu pasakyti, kad anuomet tikrai buvo žymiai daugiau to gyvo bendravimo. Bet tuo metu ir tas gyvenimas buvo kitoks. Tai ištisinis nepriteklius, nes kažko nuolat trūkdavo. Mano kartos žmonės turbūt labai gerai prisimena, kaip eidavo kaimynas pas kaimyną tai degtukų, tai druskos, tai cukraus pasiskolinti. Ypač sovietmečio pabaigoje, kai net būtiniausių dalykų galėjai įsigyti tik už talonus. Labai gerai pamenu, kai prieš Naujuosius metus keitėm taloną degtinei į taloną šampanui pirkti. Per šventes ypač daug bendraudavome su kaimynais, keisdavomės reikalingais produktais“, – prisimena S. Obelevičius.
Kita vertus, kaip teigia tuomet mokyklos direktoriumi dirbęs S. Obelevičius, tuomet buvęs labai lėtas gyvenimo tempas. „Kai dirbau direktoriumi, mokyklos planus atvažiavusiam inspektoriui galėjau pateikti kad ir penkerių metų senumo, tik datas pakeitęs. Niekas nebūtų to pastebėję, nes gyvenimas praktiškai stovėjo vietoje, niekas per tuos metus nebuvo pasikeitę. Kadangi gyvenimo tempas buvo labai lėtas, žmonės turėjo daug laiko visokiems susitikimams, baliams. Ir jei sako, kad šiais laikais žmonės daug geria, tai prisiminęs sovietmetį galiu tik atsidusti: kiekvienoje darbovietėje vykdavo baliai. Kaimynai su kaimynais švęsdavo visas – ir asmeninio gyvenimo, ir viešąsias, ir neoficialiąsias – šventes. Gal taip buvo dar ir dėl to, kad daug kas buvo užslopinta. Negalėjai bet ko kalbėti, kritikuoti valdžios. Matyt, tas būrimasis su kaimynais, bendradarbiais kompensuodavo tuos draudimus, – prisiminė rajono meras, – o dabar žmonės, jei dirba, tai dirba jie daug. Gyvenimo tempas yra labai didelis ir tai augina susvetimėjimą. Bet labiausiai susvetimėjimą stiprina, manau, technologijos, nes mobilieji telefonai, internetai, socialiniai tinklai išstūmė gyvą bendravimą, be kurio dažnai žmogui yra visai gerai“.