Į „Laiko mašiną“ sėstis kartu su Troškūnų ambulatorijos vyriausiuoju gydytoju Rimondu Bukeliu įdomu – humoro jausmo nestokojantis medikas apdovanotas iškalba. Čia jautriai ir subtiliai pasakoja apie tėvų šeimoje įgytas vertybes, čia akyse šmėsteli velniūkščiai pasakojant apie studijų metus, pasididžiavimas balse skamba kalbant apie keturis anūkus, tačiau… Uždavus klausimą, ar gydytojai pripranta prie mirties, R. Bukelis nukerta – niekada.
1952 – 1970 m.
Mokėsi puikiai, bet
buvo „šustras“ vaikas
Rimondas Bukelis – antras sūnus finansininkų Juozo ir Benediktos šeimoje, į šį pasaulį pasibeldė 1952–ųjų rugsėjo 29-ąją. Pirmagimis Henrikas – vos metais vyresnis už brolį.
Savų namų Bukelių šeima neturėjo. Kadangi abu tėvai dirbo finansininkais, juos rotacijos būdu kilnojo iš vieno rajono į kitą – Švenčionėliai, Pakruojis, Radviliškis, pagaliau mažas miestukas Latvijos pasienyje – Žagarė.
„Mokiausi gerai, vidurinę mokyklą baigiau atestate turėdamas tik du ketvertus, kiti pažymiai – vien penketai. Nei dėl mano, nei dėl brolio mokslų tėvai rūpesčių neturėjo. Va, elgesiu, tai aš jau nepasižymėjau – buvau „šustras“ vaikas. Bet juk taip ir turi būti… Kai dukra Indrė, dabar pati auginanti du berniukus Beną ir Luką, pasiskundžia, kad štai jie susimušė, mes su žmona (Laima Bukelienė dirba farmacininke „Camelia“ vaistinėje Anykščiuose – aut.past.) viską puikiai suprantam – ir aš su broliu mušdavausi, ir žmona, augusi su dar dviem seserim, tą patį darydavo“, – pasakoja gydytojas R. Bukelis.
Tėčio R. Bukelis neteko prieš 10 metų, mamos – prieš 12. Paklaustas, ar griežti tėveliai buvo, R. Bukelis prisimena: „Tėvai buvo itin reiklūs, tvarkingi, drausmingi ir darbštūs žmogus. Mus su broliu išmokė ne tik visų ūkio darbų, bet netgi valgyt ruošti išmokau iš tėčio. Tėvai darbus, pareigas buvo pasiskirstę – tėtis buvo atsakingas už vaikų auklėjimą, mamai – buities, ruošos darbai. Esu gavęs ir rykštele, bet to tikrai buvau nusipelnęs, padūkęs vaikas buvau, beje, toks ir likau…
Baigiant mokyklą, tėvai įtakos studijų krypčiai nei man, nei broliui nedarė. Henrikas pirmas įstojo į Kauno medicinos institutą, po metų jo pėdomis pasekiau ir aš.“
„Negaliu sakyti, kad gydytojo profesija buvo mano svajonė ir pašaukimas. „Nemokėjau nei piešti, nei kažko meistrauti, finansai – visiška nuobodybė, o varles skrodžiau visai „mielai“ – tad medicina kaip ir tiko“, – apie studijų pasirinkimą pasakoją gydytojas R. Bukelis.
1970 – 1976 m.
Vedė būsimasis medikas
trečiame kurse
„1970 m. įstojau į Kauno medicinos institutą, gyvenau bendrabutyje, patyriau ir ką reiškia studijuoti, ir pastudentauti teko. Aš ir dabar taip manau – „išsidurniuok“, kol amžius leidžia, buvo laikas ir kai pas mergas ėjau, ir kai vyną gėriau, ir rūkiau, ir paskaitas praleidau. Bet jaunystėje išsidūkau, tad dabar ir gyventi ramiau, be to, 1973 m. vedžiau, bet apie tai vėliau…
Vakarėliai savo ruožtu, bet ir dėl mokslų problemų neturėjau. Tarsi kraujyje buvo įaugę, kad privalau mokytis gerai, niekas gi nekontroliuos, netikrins, ar išmokau, tą supratau dar mokykloje.
Turiu regimąją atmintį. Ir dabar galiu parašyti ilgiausią epikrizę ir po to dar vieną žodis žodin atkartosiu.
Buvo toks atvejis ir per egzaminus. Laikiau valstybinį akušerijos egzaminą, akademikas Sadauskas buvo be galo reiklus dėstytojas, visi jo bijojo. Atėjau atsakinėti ir kaip tyčia „užkrito“, koks turi būti bilirubino kiekis naujagimio kraujyje. Man jis gražiuoju: „Na, kolega, susikaupk, pagalvok…“. O, va, užkrito, ir viskas.
Aš jam tada ir sakau: „Daktare, aš pasakysiu, kuris knygos puslapis, kuri eilutė nuo viršaus, netgi žodį galiu pasakyt prieš skaičių, bet to skaičiaus niekaip nepamenu. Jis pasiėmė knygą, pervertė ir parašė penketą. Išėjau į koridorių ir karto prisiminiau tą skaičiau, įkišau galvą į auditoriją ir vis tiek tą skaičių dėstytojui pasakiau. Jis man tik tiek atsakė: „Nešūkauk, kolega“.
Šešeri Kaune praleisti metai – tai ne tik įgyta profesija, tai kartu sutikta ir gyvenimo moteris Laima.
Iš Antalieptės (Zarasų r.) kilusi metais už R. Bukelį vyresnė Laima taip pat svajojo apie medicinos studijas ir dalyvavo tuose pačiuose stojamuosiuose egzaminuose kaip ir būsimasis vyras. „Sėdėjo graži mergina už manęs, paprašė fizikos duoti nusirašyti, padaviau jai nedidelį lapelį, bet jai pasirodė per mažai parašyta, tai ir nenusirašinėjo – už tai aš iš egzamino gavau 5, ji – 2. Neįstojusi į Medicinos institutą, ji baigė farmacininkės specialybę – šiek tiek dirbo Vilniuje, vėliau persikraustė į Kauną. Vėliau susitikome bendrabutyje… Kažkaip susimirksėjom ir po trečio kurso pagavo ji mane, suvystė, taip ir vedžiau. Bet gerai ji padarė, studijoms tai buvo tik pliusas – taigi „gastrolės“ mano baigėsi, reikėjo pradėt šeima rūpintis“, – nestokodamas humoro jausmo pasakoja gydytojas R. Bukelis.
1977 – 2017 m.
Mirties gydytojas R. Bukelis „neprisijaukino“
Gerais pažymiais studijas baigęs jaunas medikas turėjo galimybę pasirinkti darbovietę – galėjo likti Kaune, internatūros studijas atlikęs Panevėžyje sulaukė pasiūlymo apsistoti ir dirbti šiame mieste, vyriausiojo gydytojo pareigas galėjo užimti ir Abromiškių reabilitacijos ligoninėje. „Taip, pasirinkimų turėjau, bet niekur nebuvo siūlomas butas, o juk aš jau buvau nebe vienas. Tad, kai pasiūlė vykti dirbti į Anykščius, kur manęs neva laukė ir tarnybinis butas, sutikau. Tačiau atvykus į šį miestą paaiškėjo, kad jokio buto nėra, jį gausiu nebent tada, jei darbą pradėsiu Troškūnuose. Taip ir atsidūriau Troškūnuose. Pradžioje teko pagyventi ir virš poliklinikos, vėliau jau ir šiokį tokį būtą gavau“, – kodėl nusprendė atvykti dirbti į jam svetimą kraštą, pasakoja medikas.
Paklaustas, ar nebuvo gaila galbūt prarastų karjeros galimybių, ką galėjo duoti darbas didžiųjų šalies miestų ligoninėse, R. Bukelis teigia: „Karjeros man nereikėjo ir nereikia. Man prasmingiausias darbas su žmonėmis. Juk Anykščiuose galėjau tam tikras pareigas užimti, bet manęs nedomina administracinis darbas, man reikia gydyti, man reikia matyti rezultatus. Papasakosiu labai paprastą situaciją: užsiregistruoja žmogus pas mane, mažas miestelis Troškūnai – visus čia pažįstu, pasidedu prieš akis laukiamo žmogaus kortelę, perverčiu, pagalvoju, na, kas gi galėjo atsitikti. Prasiveria durys, įeina žmogus ir sako: „Ačiū, daktare“. Klausiu: „Ir viskas?“ „Ir viskas…“. Štai dėl ko verta dirbti.
Šiemet bus 40 metų, kai gydytojas R. Bukelis pirmą kartą apsirengė baltą chalatą – tūkstančiai ligonių, gal kiek mažiau padėkų, kažkiek žmonių palydėta Amžinybėn… „Tikriausiai medikai išmoksta „prisijaukinti“ mirtį“, – garsiai svarstau. „Niekada prie to nepripratau ir, matyt, jau nepriprasiu… Tie, kurie teigia, kad prie mirties galima priprasti – netikiu jų žodžiais… Dirbant Troškūnų palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje, kur savo dienas skaičiuoja ir labai gražaus amžiaus pacientai, net ir su jų mirtimi susitaikyti sunku – aišku, aš nerodau emocijų pildydamas mirties išrašą, bendraudamas su velionio artimaisiais, visada stengiuosi surasti paguodos žodį, bet čia (širdyje) viskas lieka – ar viską padariau, o gal kažkur galėjau labiau pasistengti, suki ir suki mintyse tų klausimų ratą… Ir, patikėkit, ne taip greitai ateina nusiraminimas, susitaikymas. Man labai padeda darbas sode, darže arba išplaukimas žvejoti“, – teigia gydytojas
1981 – 2017 m.
Šiemet Velykė Bukelių
šeimai padovanojo ketvirtąją anūkę
R. ir L. Bukeliai, jau gyvendami Troškūnuose, susilaukė 2 dukterų. 1981–aisiais gimė vyresnėlė Dovilė, po poros metų į šį pasaulį pasibeldė ir Indrė.
Gydytojas teigia, kad tėvų šeimoje išmoktą modelį perkėlė ir į savo šeimą. Buvo pakankamai griežtas, reiklus, gal gaila tik dėl to, kad laiko savo panelėms galėjo skirti daugiau… „Nors dabar abi jau sukūrusios šeimas, mums padovanojusios keturis anūkus, vis prieš svarbesnį gyvenimo sprendimą skambina su mumis pasitarti, gal tai reiškia, jog nebuvau labai blogas tėtis“, – svarsto R. Bukelis.
Abi Bukelių dukros gyvena Klaipėdoje – vyresnėlė Dovilė dirba finansininke, jaunėlė Indrė – vadybininkė ir ką tik „iškepta“ mama – balandžio 10 d. susilaukė Evos, naujagimės sesutei Urtei – 5-eri.
Dovilė su vyru augina du berniukus – 9–erių Beną ir 7–erių Luką.
Paklaustas, ar jau spėjo aplankyti mažąją anūkę, R. Bukelis sako: „Žinoma, kaip aš neaplankysiu. Mačiau, viską sutvarkiau kaip šeimos daktarėlis. Manau, dukroms ramiau, kaip šalia yra tėtis gydytojas, konsultuoju ne tik jas, bet ir jų drauges ar draugus. Tik čia koją kiša internetas. Kad ir mano dukra, prisiskaito jame apie visokias ligas ir paskui mane testuoja. Jeigu einat pas Bukelį, geriau neminėkit, kad kažką skaitėt internete. Jeigu žmogus ateina pas mane jau nusistatęs sau diagnozę, tai tokiems turiu labai paprastą atsakymą – tai ir gydykitės, kaip internete parašyta. Va, kai ateina ir pradeda ligos simptomus vardinti, va tada jau aš galiu bandyti padėti“, – prieš šiuolaikines gydymosi madas nusiteikęs R. Bukelis.
Į klausimą, ar tiesa, kad seneliai labiau myli savo anūkus nei vaikus, R. Bukelis sako: „Tikriausiai, tiesa… Ko nedavėm savo vaikams, stengiamės duoti anūkams. Aš labai norėjau, kad mano dukros augdamos nepajaustų to, ką teko išgyventi man. Sunku mūsų šeimai buvo pragyventi, ne visada ir pinigų užtekdavo. Studijų metais yra buvę semestrų, kada mėnesį teko gyventi tik iš 28 rublių stipendijos. Gal ir pykčiau ant tėvų, kad man nepadėjo, bet žinau, kad jie neturėjo iš ko. Nors kartais pagalvoju, kas būtų buvę, jei ne 30 rublių būtų davę tada, kai galėjo, o 130 – ar nebūčiau nuo grandinės nutrūkęs…
Todėl, kai gavau savo pirmąją algą – 95 rublius, dar žmona namo parnešė apie 70 rublių, o 130 rublių dar gavau iš dėstytojavimo medicinos mokykloje, pasijaučiau ypatingu turtuoliu – galėjom į teatrą nueiti ir į kavinę…“
Pripažinęs suprantąs, jog auginant mergaites reikia daugiau pinigų – juk joms ir suknelės ne vienos norisi, ir batelių – R. Bukelis tikrai stengėsi, kad dukroms nieko netrūktų. „Dabar jau, ačiū Dievui, abi ant kojų tvirtai stovi, tad mums belieka lepinti anūkus“, – šypteli medikas.
2005 – 2017 m.
Į keliones seneliai jau ima ir vyriausiąjį anūką
Kelionės – dar viena iš Bukelių šeimos rudens tradicijų. Egiptas, Turkija, Tunisas, Ispanija – jie renkasi poilsį ten, kur gali mėgautis saule ir šilta jūra. Į keliones seneliai dabar jau pasiima ir anūką Beną. „Kokios mano atostogos? Pasyvios – gulinėju, maudausi, valgau, miegu, aišku, kartais ir į kokias ekskursijas išvažiuojam, bet nesinori papildomų stresų, tad, pvz., užsienyje niekada nesinuomoju mašinos. Man reikia, kad galva visiškai išsivalytų. Gal kiti ilsisi grožėdamiesi architektūros šedevrais, lankydami muziejus, keliaudami po gražiausias šalies vietas, bet man tai netinka – aš ramaus poilsio šalininkas“, – prisipažįsta gydytojas.
Beje, gydytojas R. Bukelis priduria, kad kokybiškai pailsi tik išvykęs į užsienį. „Turim sodybą Antalieptėje, aplink nuostabi gamta, ežerai, yra mūsų valtis, bet… yra ir telefonas. Aš visada pakeliu telefono ragelį, tad jei atostogaudamas Lietuvoje sulaukiu kokio paciento skambučio, tai arba stengiuosi pagalbą jam organizuoti telefonu, arba sėdu į mašiną ir važiuoju. Kol kas žodžio „ne“ pasakyti neišmokau“, – kad ir per atostogas sunku pabėgti nuo turimos profesijos, pasakoja medikas.
