Edukacinis istorijų sekimo ciklas „Krosnies pasakos“ tęsiasi. Paskutinįjį spalio penktadienį Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriuje vėl Pasakos diena.
Tvarkinga rikiuote į biblioteką atėjo „Žiogelio“ vaikų darželio „Kiškučių“ ir „Nykštukų“ grupių auklėtiniai drauge su auklėtojomis Vita Čypiene ir Brone Kiškiene. Prie darželinukų būrelio prisijungė dar daugiau knygelių bičiulių. Lydimi Gyvųjų pasakų nusileido į paslapčių nestokojantį bibliotekos rūsį. Pasigrožėję raudonuojančia krosnimi, aptarę kvapus ir vaizdus, Pasakų erdvėje susėdo laukti Pasakoriaus. O jis, kaip tas Kalėdų senelis, vis nesirodė…Tik išgirdęs kolektyvinę skanduotę: „Pasakoriau, ateik!“… viesulu atlėkė. Pasakoriaus vaidmenyje šįkart įsikūnijo kraštotyrininkas, muziejininkas, literatas Raimondas Guobis. Šaunus pasakorius išradingai sekė pasakas apie mešką, laimę, nelaimę… filosofiškai su vaikais aptardamas gėrį, blogį, teisybę, neteisybę…Turėjo vaikiškon širdelėn įkristi ne vien tik pasakų turinys, bet ir dvasinių vertybių grūdelių: kas gerai, kas negerai…
Vaikų skyriaus bibliotekininkių siekis, kad kuo anksčiau vaikai pradėtų skaityti. Jų nuostatos: skaitymas yra geriausias mokymasis, iš knygų išmokstama suprasti, gerbti, kurti…
Tą rytmetį pasakų keliu vaikus vedęs Raimondas Guobis – dvasines vertybes kuriantis kultūros žmogus: rengia istorinės edukacijos programas ir jas veda. Skaito mokslinėse ir pažintinio pobūdžio konferencijose pranešimus, populiarindamas Anykščių krašto istorijos žinias. Yra išleidęs ne vieną kraštotyros ir informacijos leidinį, tokius kaip „Inkūnai“, „Anykščių krašto bažnyčios“, „Andrioniškis“ bei kitus.
Labai smalsu buvo pasiteirauti, kada ir kaip į Raimondo gyvenimą atėjo knyga. Pasirodo, penkerių metų Raimondas jau skaitė. Butėnų kaime augusio berniuko namuose nestigo knygų. Jam knygos tiesiog kvepėjo. Žavėjo V. Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“, K. Anderseno pasakos… Mama buvo pradinių klasių mokytoja, todėl, galima sakyti, Raimondas augo mokykloje, kurioje buvo pilna spinta gržiausių knygų. Vaikystėje jis dažnai būdavo pas senelius: mamos ir tėčio tėvelius, o ten skaitymas – šventas reikalas. Kiekvieną vakarą. Pas tėčio senelius ( ne darbymečio metu) populiarus buvo visų iš eilės garsinis skaitymas. Ir gimtojo Butėnų kaimo vaikai mėgo skaityti -žiūrėk, eidamas susitinki bendraamžį, einantį iš bibliotekos, ir jis iš tolo raportuoja: „Aš jau perskaičiau tą knygą, tu gali pasiimti…“
Pasakoriaus krėsle sėdėdamas Raimondas paprašė vaikų pakelti rankutes, kam tėčiai, kam mamos skaito pasakas. Skirtingas rankų miškas pakilo.
Dar ilgai norėjosi galvoti apie daugelį prasmių turintį žodį „pasaka“, pasakos reikšmę gyvenime…
Tarytum prigludo prie širdies Giedrės Mičiūnienės knygoje „Širdies žodžiai“ perskaityta miniatiūra:
„Tokia srauni ta pasakos upė – ji prabėga ties pypliu, besimokančiu pažinti aplinką, atveria savo versmę paaugliui, maištaujančiam ir negalinčiam patikėti, kad Dora – nesibaigianti pasaulio sakmė, perduodama iš kartos į kartą, ji sugurguliuoja prie pagyvenusio, bet vis dar ieškančio atsakymų į daugelį neatsakytų klausimų ir trumpam stabteli prie senolio, bandančio sekti savo Išminties ir Meilės pasaką anūkėliui“.
