Džiugiai plati Skapiškių senolės Stanislavos Strolienės šypsena.
Prabilus apie ilgą gyvenimą, kaip apie Dievo dovaną, Skapiškių kaime gyvenanti Stanislava Strolienė prisiminė, kaip matydama ne tik senus, bet ir jaunus žmones mirštant, vis galvojusi, ar jai pasiseks išgyventi nors iki įsimintinų 2000 metų. Vis svarsčiusi, ar tai pavyks, ar ne.
Dabar štai jau dvidešimtpenktieji po du tūkstantųjų, o ji vis dar gyvena. Pasaulis ritasi į nežinomas platumas, o atrodytų nesenstančios senolės metų skaičius tarsi ir palengva (gruodyje sukako 97-eri), bet neišvengiamai ritasi prie šimto.
Kaimas šilelio pakraštyje
Susitikę jaukiuose vienos seniausių Anykščių krašto gyventojos namuose Skapiškių kaime (Anykščių rajono seniūnija), pirmiausia ėmėme kalbėtis apie mus supantį pasaulį – patį sodžių ir apylinkes. Skapiškių vardą, kaip Stanislava vaikystėje iš senolių girdėjusi, kaimui pelnė didelis dvaro, bene Šlavėnais ir kadais vadinto, avinas – jis kasdien vis tais pačiais takais eidavo prie Šventosios upės atsigerti. Tad nueidamas ir atgal sugrįždamas, tas riebus riestaragis išminė du plačius ir gilius slėnius – ravus. Taip laimingai, nerūpestingai, savo avimis pasirūpindamas, tas avinas ir gyveno. Kol galiausiai ėmė šeimininkas ir tą veislinį gražuolį išromijo – liaudiškai tariant, išskapijo.
Skapiškių kaimas sudegė jau per Pirmąjį pasaulinį karą, nes vokiečių ir rusų kariuomenėms 1915 metų vasarą smarkiai susispyrus, kelioms savaitėms frontui sustojus kalvose palei Anykščius, trobesius padegė vokiečių kareiviai. Šiaudiniais stogais ugnis įsisuko į visą sodžių. Mažai pastatų teišliko.
Kaimas gražioje vietoje – šilų pakraštyje, kalvose prie Šventosios upės. Iki parapijos centro Anykščių – šeši kilometrai. Be vargo visi nueidavo pėsčiomis, tik ypatingomis progomis važiuodavo arkliu. Mieste visuomet įdomu, ypač šventadieniais, švenčiant didesnes bažnytines bei valstybines šventes. Stanislava prisiminė Nepriklausomybės šventės vasario šešioliktąją vienas iškilmes tarpukariu. Oras buvęs šaltas, rikiuotėje su uniforminėmis kepurėmis stovėję šauliai sužvarbo, delnais trynė ausis. Po pamaldų parapijos salėje vyko vakaras su vaidinimu. Be pinigų paaugliukų per duris neįleido. Tada Stanislava įsigudrino – per šonines duris įlindo, tyliai užsiglaudė užkulisiuose ir pasimėgavo programa.
Poterių mokė pikta davatka Antanina. Rodėsi, daug geriau būtų buvusi švelnaus būdo, pamaldžioji Liucija Grybaitė, tik mokyti padykusius vaikus jai labai nesisekė. Laukdavo ir giliai išgyvendavo bei smagiai švęsdavo didžiausias šventes. Prieš didžiuosius atlaidus taip pat didis šurmulys būdavęs – trobas „iškrėsdavo“, iš balčiausių valcuotų miltų pyragų prisikepdavo. Svečių atvažiuodavo. Smagūs būdavo Onos, Mataušo atlaidai, Sekminės, kuomet po pamaldų žmonės rinkdavosi Puntuko kaime prie šventų ąžuolų.
Artimųjų mirtys ir nelengvas gyvenimas
Moteris susimąstė ir prisiminė savo tėvelį Anicetą Skrebūną. Tvirtas, ryžtingas buvęs žmogus. Septyniolikmetis išvyko laimės ieškoti į Jungtines valstijas. Nors iš tiesų planavo užsidirbti pinigų ir sugrįžęs nusipirkti nors šiek tiek žemės – pasididinti savo septynių hektarų sklypą, kurį paveldėjo trims broliams Skrebūnams lygiomis dalimis pasidalijus tėviškės žemę. Po trejų metų atvykęs į Lietuvą, buvo paimtas į caro kariuomenę, po to prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, pateko į vokiečių nelaisvę ir į namus sugrįžo tik po septynerių vargo metų. Parėjo pėsčias, kelyje užtrukęs net kelis mėnesius.
Kaimo žemę išdalijus į vienkiemius, gavo bene septynis hektarus dirbamos žemės, dar keturis neblogo miško. Pasistatė vienkiemyje trobesius, įsigijo antrą arklį, įsigijo kuliamąją mašiną. Kartą kuliant, vienam arkliui vis nusmukdavo ant nugaros valksčiai, du kartus pataisė, o kuomet siekė trečią sykį, pasibaidęs arklys pašoko ir užpakalinėmis kojomis stipriai sutrenkė ūkininkui krūtinę. Pradžioje rodėsi, kad pasveiks, tačiau veidas pajuodo, išvežė į Kauno ligoninę, kur 1944 metų kovo 12 dieną mirė. Pagelbėjus motinos broliui Gogeliui, kuris tarnavo viršaičiu, vyko gauti iš Karazijos vaisvynių įmonės sunkvežimį ir juo pargabeno velionį į namus.
Tokia pat tragedija buvo ir vyresnės sesers Anelės mirtis. Mergaitės nuolat eidavo maudytis į Šventąją. Kartą besimaudant, užėję berniokai paslėpė drabužius. Tarsi ir nieko blogo negalvodami pajuokavo, tačiau mergaitės smarkiai išsigando ir sušalo. Po to nuotykio visos atsigavo, tačiau Anelei prasidėjo uždegimas, išsukinėjo sąnarius taip, kad net kauliukai per odą išlindo.
Svajonės ir realybė
Stanislavai teko imtis vyriškų darbų: arti, akėti, sėti, – nes nebuvo daugiau kam. Nūnai su šypsena prisimena, kad po sunkiausių darbų vakarais vargiai bepaeidavusi. Nors ir darbus dirbant, pripuolamai pavyko užbaigti pradžios mokyklą. Ji veikusi kaimyniniame Šlavėnų kaime. Ten dar 1924 metais visuomeniško ūkininko Kažukausko paaukotame sklype buvo pastatytas erdvus namas valdiškai lietuviškai pradžios mokyklai. Mokytis sekėsi, mat ir mergaitė gabi, ir dar puiki mokytoja Patumsytė. Po daugelio metų netekties vėlyvą 1939 metų rudenį Lietuvai atgavus sostinę Vilnių, jau kitų metų pavasarį ji surengė mokinukams ekskursiją į tą paslaptingą karalių miestą. Keliavo mažuoju traukinuku iš Anykščių iki Švenčionėlių, o tuomet jau didesniu traukiniu iki Vilniaus. Visą dieną lankė bažnyčias, lipo į kalnus. Nakvojo namelyje šalia Vilnelės, netoli Trijų kryžių kalno.
Tikybą mokyklėlėje dėstė parapijos klebonas Čepėnas. Jo pamokose būdavę taip tylu, kad girdėdavos, kaip musė skraido. Stanislavai viskas mokykloje sekėsi, norėjo ir aukštesnio mokslo siekti, nebuvo kam namais, ūkiu rūpintis – vienai motinai buvo pernelyg sunku.
Karo baisumai
O karo nebijoti gali tik jo nepatyręs, paikas žmogus. Lygiai prieš aštuoniasdešimt metų – 1944-ųjų vasarą – ties Anykščiais susispyrė vokiečių ir rusų kariuomenės. Nors ir nelabai įnirtingos, su prorečiais pasišaudymais, kautynės tęsėsi tris paras.
Skriejo tiesiog per galvas sviediniai, girdėjosi tolumoje sprogimai. Žmonės slėpėsi paskubomis įrengtuose apkasuose. Trečiąją dieną užskrido nežinia kieno lėktuvas, praskriejo per kaimą šaudydamas į stogus, kurie greitai užsiliepsnojo. Kitur langų stiklai išbyrėjo, išvirto durys, pasiliko bombų išraustos duobės. Tuomet padegė dar kelias apylinkės sodybas ir greitai slėniais atėjo rusų kareiviai.
Netekusi namų, šeimyna bene ketverius metus glaudėsi kaimyno Anupro Janicko namuose, o tuo pačiu metu palengva ruošė medžiagas naujiems trobesiams. Motina sugebėjo padedant giminėms, sukviečiant patalkininkauti apylinkės vyrus, pasistatyti erdvius trobesius, kurių šeimininke buvo lemta tapti Stanislavai.
Ji ilgokai mergavo, nelengva buvo išsirinkti, nes panašaus amžiaus vyrus išretino karas bei pokario nelaimės. Tačiau atsirado žmogus ir ji galiausiai ištekėjo už Boleslovo Strolios iš netolimo Nagurkiškių kaimo prie Nevėžos ežero. Nuotraukose abu laimingi, švytintys. Tų laiku matu nebe jauni buvę, tad tarsi ir neskubėdami skubėjo – pirmoji duktė Stanislava gimė 1957 metais, po to vėl duktė – Nijolė, ir galiausiai – sūnus Vytautas. Ilgai kartu gyventi nebuvo lemta. Vyras mirė vos per penkiasdešimtmetį persiritęs. Susirinko jo palydėti daugybė žmonių, tuomet apylinkėse dar gausiai gyventa.
Pasiliko jau ūgtelėję vaikai ir kantrus darbas bei drausmingas gyvenimas. Darbavosi Stanislava daugiausia laukininkystėje – mat ten žmogus ne tiek pririštas, kiek darbuose prie gyvulių. Fermose dirbdamas kada panoręs nepasitrauksi, ten ir rytmečiai ankstyvieji užimti. O jie taip reikalingi vaikus pamaitinti ir į mokyklą suruošti. Tikėjosi, kad Lietuva bus kitokia, o dabar kažko trūksta, kažko neramu. Tas nerimas nebuvo šiaip. Dabar štai netoliese liepsnoja karas ir nežinia, ar jo baisybės neatsiris į Lietuvą.
Albume užsiliko daugybė įvairiausių nuotraukų iš praėjusio laiko. Įdomiausios tos, kuriose – Skapiškiai, artimi žmonės, apylinkės gyventojai. Tą nuostabųjį pasaulį įamžino puikiai fotografavęs vyro brolis Petras Strolia.
Devyniasdešimtmetė edukatorė
Teko S. Strolienei ir pasakotoja apie senosios Lietuvos sodžiaus gyvenimą užsienio svečiams pabūti. „Pasagėlės“ kavinėje Niūronyse, kur susirinko iš Olandijos atvykusių pagyvenusių žmonių grupė, ji pasakojo, kaip kadais karves laikė, kaip pieno produktus gamindavo. Mušė sviestą, po to iš muštokės kiekvienam priėjusiam tepė tą gardėsį su šaukštuku ant duonos ar ragaišio gabalėlio. Šypsojosi, guviai pasakojo, smalsu jai buvo, kaip gyvena, ką galvoja tie pagyvenę žmonės iš kitokio pasaulio. Po to tarsi ir apgailestaudama pažymėjo, kad būtų dar smagiai pasikalbėjusi, pasiklausinėjusi, kaip jie ten, jei užsienio kalbą mokėjusi.
Nūnai ilgaamžė Skapiškių kaimo gyventoja, skaitanti knygas. Anksčiau veik visai su jomis nedraugavo, na, ir laiko laisvesnio mažai tebuvę, o dabar, kai jau kelinti metai nebelaiko karvės, – į valias. Nors vis dar reikia vištas sužiūrėti, daržus, gėlynus tvarkyti, vaikams pagelbėti.
Visokių per tą ilgą gyvenimą buvę nuotykių. Šypsodamasi prisimena, kaip važiavo į Panevėžį ieškoti kokio ten dokumento – ar tai gimimo liudijimo nuorašo. Po to grįžo traukinuku ant vagono stogo, nes į patį vagoną niekaip negalėjo prasispausti – taip daug žmonių tą vakarą važiavę. Vėlyvas ruduo, gal pati žiemos pradžia buvusi. Nors su veltiniais, šiltais kailinukais, tačiau sušalusi į ragą, kone dantimis kaleno. Nulipusi stotyje nuo vagono, bėgte skubinosi pas pusseserę – ji gyveno „ant buto“ netolimoje gatvėje. Šitiek nutikimų įvairiausių – nei juos visus prisiminti, nei suskaityti, nei išpasakoti, nei surašyti. Giedrios nuotaikos, visuomet su šypsena. Jau tarsi ir nebeliko ko tikėtis, dėl ko nerimauti.
