Stelmužė - šventa vieta. Nuo seno pagonims ąžuolas buvo šventvietė. Jo paunksnėje įsikurdavo ramovės. Čia būdavo aukojamos svarbiausios aukos dievams. Viename istoriniame dokumente minima, kad prie Stelmužės ąžuolo kadaise degusi Šventoji ugnis, todėl net vokiečiai ilgus šimtmečius šį medį šventu vadino.
Simona BUROKAITĖ
Senuose straipsniuose ir pasakojimuose apie Stelmužės dvarą minima tik viena iš šį dvarą valdžiusių šeimų – fon Folkerzamai, o „žiaurieji Valujevai“, kurie minimi visuose dvarą pristatančiuose leidiniuose, dvaro nuosavybės net neturėję.
Kuršo gubernijos iškili asmenybė Georgas Friedrichas fon Folkerzamas dėl baudžiavos panaikinimo Kuršo gubernijoje ir Stelmužėje kreipėsi į Rusijos imperijos carą, kad būtų panaikinta baudžiava.
Georgo Friedricho fon Folkerzamo dėka Stelmužės kraštas garsėjo ir savo obelų sodais, o valstiečiai iš pono sodų galėjo gauti metūgių.
Straipsnyje „Vyskupas Motiejus Valančius – sodininkas” (Tomas Petreikis, „Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius – sodininkas“. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis 2011 m.) minima, kad iš vokiškos kultūros kaimynų į valstiečių ūkius atėjo sodininkystės kultūra.
Stelmužės dvaras ordino pilies teritorijoje
Kadaise Stelmužė buvo sėlių kraštas, kurį 1255 m. karalius Mindaugas kartu su visu sėlių kraštu palei Dauguvos upę padovanojo kalavijuočiams. Kalavijuočių ordino tikslas buvo jėga pakrikštyti šiuose kraštuose gyvenusius pagonis. Tuo metu Stelmužė tapo Kuršo vyskupijos dalimi. Kalavijuočių ordinui pralaimėjus Saulės mūšį, jis buvo prijungtas prie Kryžiuočių ordino, taip susikūrė naujas Livonijos ordinas. Užkariautose teritorijose ordinas statė pilis, o kiekviena ordino pilis turėjo medinę koplyčią. Nagrinėjant suskaitmenintus archyvų šaltinius ir istorinius Kuršo gubernijos dokumentus, buvo aptikta keletas leidinių, kuriuose minimi Stelmužės dvaro sode išlikę senųjų įtvirtinimų pamatai. Taigi, Stelmužės dvaras yra įsikūręs kadaise buvusios ordino pilies teritorijoje. Viename iš archyvuose rastų dokumentų rašoma: „Stelmužės dvaras stovi ant vaizdingo Stelmužės ežero kranto, o dideliame dvaro sode dar matomi didelės pilies, kuri kadaise buvo saugoma tvirto trijų akmenų eilių pylimo, ežero ir griovio su pakeliamu tiltu, pamatai.”
Pirmieji Stelmužės dvaro savininkai – fon Berkenai
Nuo 1532-1728 m. Stelmužės dvaro savininkas buvo Heinrichas fon Berkenas, kuriam Valteris fon Platenbergas Valmieros pilyje suteikė Leno privilegiją ir Leno teise perdavė Stelmužės, Raudinės ir Subatės dvarus Dinaburgo (dabartinio Daugpilio) apskrityje, Kuršo kunigaikštystėje. Fon Berkenai yra sena Kuršo bajorų giminė, kilusi iš Vestfalijos, su vokiečių ordinu atsikėlusi į Livoniją ir Kuršą. Nuo 1544 m. jis gyveno Stelmužėje, buvo susižadėjęs su Gertrūda fon der Ropp. Paskutinis fon Berkenų palikuonis Karlas fon Berkenas turėjo daug skolų, dėl kurių 1728 m. jis turėjo paskelbti Stelmužės ir Raudinės dvarų bankrotą.
Didinga procesija lydėjo slaptojo patarėjo Georgo Fridricho fon Folkerzamo, buvusio Livonijos vyriausiosios civilinės gubernijos direktoriaus, palaikus iki Rygos Šv. Jokūbo bažnyčios. Iš ten jie buvo vežami į gimtuose kraštuose esančius protėvių kapus Stelmužės dvare. 
Amalia fon Mengden (Georgo Friedricho dukra) mirė 1864 m. Nikolske. Jauniausias baronienės sūnus Vladimiras fon Mengdenas pervežė motinos palaikus į fon Folkerzamų šeimos kapus gimtajame Stelmužės dvare, Kuršo gubernijoje (dabar Zarasų rajonas). Amalija – pramonės vystytoja. 1851 m. Londone vykusioje pramonės darbų parodoje baronienės Amalijos fon Mengden lino tekstilės gaminai pelnė britų Karališkosios komisijos pagyrimą.
Jam paskelbus bankrotą, dvarus perėmė garsi Baltijos vokiečių kilmės bajorų fon Folkerzamų šeima. Taip Stelmužės dvaro istorijos puslapiuose baigėsi fon Berkenų šeimos gyvavimas. Tačiau jų pavardė išliko per šimtmečius minima, nes sena, medinė XVI amžiaus Stelmužės bažnyčia ilgus metus buvo vadinama Berkenų koplyčia.
Įtakingieji Folkerzamai
Fon Folkerzamai – sena, dar XIV a. pabaigoje iš Žemutinės Saksonijos į Livoniją atsikėlusių fon Folkerzamų giminė.
Ryškiausias minimos giminės atstovas – Georgas Fridrichas (Jegor Fiodorovič) fon Folkerzamas gimė Stelmužėje 1764 m. lapkričio 10 d.. Tuo metu jo tėvai Gothardas Fridrichas fon Folkerzamas ir Anna Luisa fon Plater jau valdė Stelmužės dvarą. Deja, tais pačiais metais mirė tėvas, o po trejų metų ir motina. Georgas Fridrichas užaugo tėvų valdytame dvare.
1786 m. jis baigė Mintaujos (dabar – Jelgavos, Latvija) gimnaziją, 1789 m. – studijas Getingene (Žemutinė Saksonija) ir išvyko į pažintinę kelionę po Šveicariją (Lozaną), bet tais pačiais metais sugrįžo į Kuršą.
1794 m., prasidėjus Tado Kosciuškos sukilimui, Herzogas Peteris fon Bironas davė jam, kaip generaliniam komisarui, įsakymą Kuršo pasienyje aprūpinti rusų pajėgas. Už tai 1795 m. Jekaterina II apdovanojo jį Šventojo Vladimiro ketvirtojo laipsnio ordinu. Tuo metu Georgas Fridrichas buvo šalies pasiuntiniu ir Kuršo riterijos sekretoriumi. Jis buvo vienas iš tų šešių Landtago deleguotų asmenų, Sankt Peterburgui perdavusių pasidavimo žinutę ir pasirašiusių dokumentą dėl Kuršo hercogystės pripažinimo Rusijos imperijos dalimi.
1809-1812 m. Georgas Fridrichas fon Folkerzamas priklausė Kuršo vyriausybės tarybai. Prieš prasidedant 1812 m. karui, jis nuvyko į Sankt Peterburgą, po to vėl sugrįžo į Rygą ir tapo generalgubernatoriaus, markizo Filypo Pauluči kanceliarijos direktoriumi. Dalyvavo ekspedicijoje į Mėmelį (Klaipėda), kur perėmė generolo intendanto veiklą, už kurią gavo Šventosios Anos ordino II laipsnio apdovanojimą ir pasitraukė iš valdančiosios tarybos. Ilgą laikotarpį (1829-1847 m.) ėjo Livonijos civilinio gubernatoriaus pareigas ir buvo slaptasis Rusijos imperijos patarėjas.
1795 m. Georgas Friedrichas fon Folkerzamas susituokė su našle Benigna Gottliebe Voigt fon der Brincken iš Kevelės, kuri turėjo tris dukteris iš pirmosios santuokos. Kartu ši pora susilaukė septynių vaikų.
Georgas Fridrichas fon Folkerzamas mirė 1848 m. Rygoje. Jo mirtis labai sukrėtė į miesto tarybą susirinkusius Livonijos bajorus ir gyventojus. Didinga procesija lydėjo slaptojo patarėjo G. F. fon Folkerzamo, buvusio Livonijos vyriausios civilinės gubernijos direktoriaus, palaikus iki Šv. Jokūbo bažnyčios. Iš ten jie buvo vežami į gimtuose kraštuose esančius protėvių kapus Stelmužės dvare. Procesiją lydėjo Livonijos krašto vadovai, tarnautojai, valdžios organizacijos, dauguma Landtago narių ir daugybė mirusiojo gerbėjų, vietinių gyventojų, kurie prisijungė prie procesijos pėsčiomis ir judėjo perpildytomis miesto ir priemiesčio gatvėmis. Ir tai neturėtų stebinti, nes per daugiau nei 35-ius gyvenimo Rygoje metus velionis vykdė jos priemiesčio rekonstrukcijas, įrengė naujus skverus, tad per tą laiką Ryga labai pasikeitė ir įgavo naują veidą.
Iš Stelmužės plito sodininkystės praktika
Šeimininkaudamas Stelmužės dvare G. F. fon Folkerzamas rūpinosi ne tik dvaru, bet ir jo žemėje gyvenusiais valstiečiais. Stelmužės dvarininkas Folkerzamas atidavė valstiečiams diendaržį su 42 lotais pasėlių, kuriame anksčiau laikyta 80 jaunų galvijų. Čia užaugintais grūdais valstiečiai pildė savo sandėlius, atiduodavo grūdų mokestį ir dalį grūdų atsidėdavo paramai tų, kurie per gyvulių pandemiją prarasdavo gyvulius arba patirdavo kokią nors kitą nelaimę. Be to, jis aprūpindavo valstiečius paskiepytais vaismedžiais iš savo gražaus sodo, tad dauguma valstiečių jau turėjo po 40–50 obelų ir kai kurie iš jų jau buvo užsidirbę po 60 rublių sidabrinių monetų. Savo sąskaita jis leido valstiečių pievose iškasti drėkinimo griovius.
Bauskės ir Alūkstos apylinkės buvo padariusios didelę pažangą sodininkystės srityje. Valstiečiai savo užaugintais vaisiais prekiavo turguje ir parduodavo juos vietinėms smuklėms. Ilzenberge, o ypač Stelmužėje, dauguma valstiečių turėjo gražius vaismedžių sodus. Taigi, galima spręsti, kad anuomet Kuršo krašte Stelmužė garsėjo vaismedžių sodais, kuriuos augino ne tik dvaras, bet ir dvaro teritorijoje gyvenantys valstiečiai. Iš vokiškos kultūros kaimynų kilusi sodininkystės praktika bei vaismedžių ir vaiskrūmių veislės sklido ir į Lietuvą.
Lietuvos teritorijoje iki XIX a. pabaigos sodo augalai daugiausia buvo auginami dvarų bei vienuolynų soduose. Nuo XIX a. pabaigos sodo augalai plačiai paplito Lietuvos valstiečių soduose, nes jie iš dvarų bei vienuolynų sodų paimtus skiepus (metūglius) įskiepydavo į miškinių obelų, kriaušių liemenėlius ar vainikėlius. Taigi čia matyti akivaizdus skirtumas, kaip tuo metu gyveno Stelmužės dvaro valstiečiai, kurie gaudavo iš savo pono paskiepytų vaismedžių, ir Lietuvos valstiečiai, kurie pasiimdavo skiepus ir įskiepydavo miškines obelis, kad turėtų savų vaismedžių.
Sename „Baltijos jūros provincijos“ laikraštyje pateikiama informacija paneigia šiandieninėje spaudoje publikuojamus straipsnius apie Stelmužės dvarininkų fon Folkerzamų žiaurumą bei išgalvotas legendas apie „vergų bokštą“. Rūpindamasis savo valstiečių gerove, Folkerzamas „…jau 14 metų kasmet pastato valstiečiams pizė statybos būdu (iš plūkto molio su šiaudais) po vieną namą su kaminu ir krosnim, su dviem kambarėliais, virtuve, klėtimi ir arklide – viskas po vienu stogu“. Beje, baudžiava Kurše buvo panaikinta jau 1817 metais.
Valujevų pavardė atsiranda Stelmužės istorijoje
Knygose, straipsniuose ir pasakojimuose apie Stelmužės dvarą tarp dvaro savininkų minimi Valujevai. Šio dvaro istorijoje Valujevų pavardė atsirado, kai Georgo Fridricho fon Folkerzamo podukra Frederikė Anetė Elizabetė fon der Brincken ištekėjo už Aleksandro Petrovičiaus Valujevo. Jie turėjo keturis vaikus: Aleksandrą (gimusį Stelmužėje), Dariją, Radioną, grafą Piotrą Aleksandrovičių ir Elizavetą Aleksandrovną. Jų dukra Aleksandra Valujeva ištekėjo už Karlo Valeriano fon Folkerzamo (Georgo Friedricho fon Folkerzamo ir Benignos Gottliebe Voigt fon der Brincken sūnaus). Taip Valujevų pavardė atsirado Stelmužės istorijoje.
Karlo Valeriano fon Folkerzamo ir Aleksandros sūnus Vadimas dvarą valdė iki 1924 m., po turto nusavinimo jis tapo poilsiniu šeimos dvaru, kurį vėliau paveldėjo dvaro savininko Vadimo Folkerzamo sūnėnas Baronas Herbertas Eduardas Klemensas fon Hanas. Dvarą jis valdė neilgai: 1928 m. jį pardavė lietuviams Jonui Repšiui, Jono, ir Onai Repšienei. Repšių šeima dvare šeimininkavo iki 1941 m.. Tais metais sovietų valdžios jie buvo ištremti į Sibirą. Tai, kas likę iš didingų Stelmužės dvaro valdų, susigrąžino Repšių anūkė Laima Staniukynienė (buvusi Repšytė). Šiuo metu Stelmužės dvarą prižiūri Repšių anūkės dukra Jolita Radišauskienė ir jos vyras Artūras.
Dvarininkų palikuonių šeima įkvėpė Levą Tolstojų
Georgo Friedricho dukra Amalia Eleonora Karolina Konstancija fon Folkerzam buvo ištekėjusi už barono, generolo Michailo fon Mengdeno, kuriam Kostromos gubernijos Nikolsko mieste priklausė tekstilės fabrikas. Nuo 1830–1864 m. šiam fabrikui vadovavo Amalia. Ten ji tapo viena pirmųjų tekstilės pramoninkių Rusijos imperijoje.
Baronienės fon Mengden jauniausias sūnus Vladimiras fon Mengdenas yra rusų klasiko Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina“ herojaus prototipas.
Vladimiro žmona Jelizaveta pasižymėjo išskirtiniu grožiu ir turėjo itin daug gerbėjų. Tarp jų buvo ir pasaulinio garso rusų klasikas rašytojas Levas Tolstojus. Iš L. Tolstojaus asmeninių jausmų ir sudėtingų santykių su fon Mengdenų šeima kristalizavosi garsus priežodis: „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“ Būtent šiuo sakiniu jis pradeda romaną „Ana Karenina“, kurio herojės prototipas – barono Vladimiro fon Mengdeno žmona Jelizaveta.
Amalios Eleonoros Karolinos Konstancijos brolis Hamilkaras fon Folkerzamas buvo valstiečių gyvenimo Kuršo gubernijoje reformatorius, XIX a. viduryje Livonijoje įvykdęs garsiąją Folkerzamo žemės reformą. Hamilkaro dėka buvo įkurtas Valstiečių paskolų bankas, kurio idėja jam kilo kelionių po Europą metu. Valstiečių paskolų bankas palengvino valstiečiams galimybę įsigyti žemės.
Pizė – naujasis statybos stilius ir blokinių plytų gamybos pastatai Stelmužės dvare
Nuo 1843 m. Kurše kasmet vis labiau trūko statybinės medienos, todėl buvo ieškoma kitų statybinių medžiagų, kad nedidelėmis išlaidomis būtų galima statyti ūkininkavimui būtinus statinius.
Dvarai šalia Dauguvos (ne tik Kuršo, bet ir Livonijos gubernijose) buvo gausūs lauko, statybinių ir kalkakmenio riedulių, kuriuos statyboms naudojo dvaras ir valstiečiai, nes tai buvo pigi ir ilgaamžė statybinė medžiaga. Tačiau vėliau buvo atkreiptas dėmesys į 1790 m. Paryžiuje atrastą naują statybos stilių – pizė (statybą iš molio ir šiaudų mišinio). Šį statybos stilių išrado kraštovaizdžio ir architektūros profesorius Fransua Cointreau, išgarsinęs jį ne tik Prancūzijoje, bet ir Vokietijoje, iš kurios jis atkeliavo ir į Livonijos guberniją.
Pagal Livonijos ekonominės bendrijos traktatą, pizė statybos stilių keletą kartų išbandė majoras Tyzenhauzas, įvedęs keletą pakeitimų F. Cointreau instrukcijoje. Vėliau statybai buvo pradėtos naudoti blokinės plytos, kurios dominavo molingos dirvos dvaruose. „Keletas valstiečių namų iš blokinių plytų randama mirusiojo apskrities maršalo Folkerzamo dvare, Stelmužėje, Ilukstės apskrityje“. Taigi, iš Tartu universiteto (Estija) archyvuose saugomų minėtų laikraščių paaiškėja, iš ko buvo statomos Stelmužės dvaro valstiečių trobos ir kaip jais rūpinosi dvaro savininkas.
Stelmužės dvarininkai Folkerzamai garsėjo erudicija, kaupė paveikslus, raižinius, turėjo akmeninių kirvukų ir senų monetų kolekcijas bei didžiulę biblioteką. Jų knygos buvo ženklintos Folkerzamų šeimos ekslibrisais. Hamilkarui ir Arminui Folkerzamams jų ekslibrisus sukūrė vokiečių dailininkas heraldikas Emil Doepler 1898 m..
Fon Folkerzamų šeima ir jos palikuonys paliko ryškų pėdsaką Stelmužės dvaro ir Kuršo gubernijos istorijoje. Stelmužės dvaras anuomet buvo vienas stipriausių Kuršo srityje, o jo dvarininkai – viena reikšmingiausių ir įtakingiausių šeimų Kuršo istorijoje.
