Stelmužės dvaro bokštas rudenį.
Šarūnas Subatavičius
Zarasų rajone, pačiame Lietuvos ir Latvijos pasienyje esanti Stelmužė garsi ne tik seniausiu ąžuolu Europoje, unikalia medine bažnyčia, bet ir turtinga, XV amžių menančia dvarviete, kurios istorija yra paslaptinga ir dar ne iki galo atskleista. Dvarvietė pradėjo nykti dar XIX a. pabaigoje, kai 1890 ir 1900 metais ją nusiaubė gaisrai. Nebeliko senųjų rūmų, o naujai pastatyti ponų gyvenamieji pastatai jau nebepriminė praeities didybės. Statytis naujus rūmus, matyt, jau nelabai ir buvo poreikio, kadangi pagrindinė dvarą valdžiusios Folkerzamų giminės linija buvo beišmirštanti.
Po antrojo pasaulinio karo senoji Stelmužės istorija buvo pamiršta ir beveik išnyko iš žmonių sąmonės, todėl mitologizavosi. Paskutiniu metu šia vietove itin susidomėta, publikuota išsamių istorinių straipsnių. 2022 metais itin apleistą centrinę Stelmužės dvarvietės dalį įsigijo ir ėmėsi prikelti kolekcininkas Ramutis Petniūnas. Ten, buvusios mokyklos pastate, jis ketina įkurti galeriją-muziejų.
Stelmužės istorija yra neatsiejama nuo vokišką kultūrą ir politinę struktūrą puoselėjusios valstybės
Nuo tada, kai XIII amžiaus pradžioje Rygos vyskupas Albertas nukariavo sėlius, o lietuvių karalius Mindaugas, 1254, 1255 ir 1261 metų aktais menkai apgyvendintas sėlių žemes padovanojo Livonijos ordinui, ten pradėjo kurtis vokiečių riteriai. Tikėtina, kad XIV–XV amžiaus sandūroje Stelmužėje jie pastatė pilį, kurią pavadino Štainenze (Steinensee). Tuo metu vietos gyventojai šią įtvirtintą vietovę vadino, kaip buvo įpratę – Stelmuže.
XV amžiaus pabaigoje – XVI amžiaus pradžioje leninė Štainenzės valda priklausė Hahoverių giminei. Po paskutinio šios giminės atstovo, Adomo Hahoverio mirties, nelikus vyriškos lyties palikuonių, 1532 metais Livonijos ordino magistras Valteris fon Pletenbergas leno teise ją perleido valdyti Dinaburgo (Daugpilio) pilies kapitonui Heinrichui fon Berkenui. Tikėtina, fon Berkenams priklausiusi Štainenzės pilis buvo sugriauta Livonijos karo pradžioje, galbūt 1559 metais, kai maskvėnai įsiveržė į Livonijos ordino gilumą ir viską niokojo. Pilis nebuvo atstatyta, jos vietoje kūrėsi dvarvietė.
Taigi nuo 1561 metų, kai maskvėnų užpulto Livonijos ordino magistras Gotthardas Ketleris pasiprašė mūsų valdovo Žygimanto Augusto pagalbos kare, ordinas buvo pertvarkytas į vasalinę, tačiau didžiulę autonomiją turėjusią Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystę, ir Stelmužės istorija tapo neatsiejama nuo šios, vokišką kultūrą ir politinę struktūrą puoselėjusios valstybės.
Fon Berkenų šeimos koplyčia
XVI amžiaus antroje pusėje fon Berkenai dvare pasistatė medinę koplyčią, kuri istoriniuose šaltiniuose yra minima nuo 1596 metų. Koplyčią aptarnavo Egiptės parapijinės bažnyčios pastorius, o po ja esančiame rūsyje buvo laidojami mirę dvarininkų šeimos nariai. Tikėtina, XVII amžiaus pirmoje pusėje senosios fon Berkenų koplyčios vietoje buvo pastatyta nauja koplyčia, tebestovinti ir šiandien. Tik dabar ji yra vadinama Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia.
Nors įvairiuose XIX amžiaus istori-niuose šaltiniuose dažnai yra rašoma, kad 1650 metais ją pastatė baronas Folkerzamas, tačiau patikimų, tai liudijančių senųjų dokumentų kol kas nepavyko aptikti. Juolab, kad ir pats Štainenzės dvaras fon Berkenų šeimos nuosavybėje buvo iki pat XVIII amžiaus pirmosios pusės.
1709 metais baronas Gotthardas Lorencas fon Folkerzamas vedė Anną Elisabethą fon Berken, o jų sūnūs Karlas Gustavas ir Gotthardas Friedrichas 1727–1728 metų sandūroje iš prasiskolinusio dvarininko Karlo fon Berkeno perėmė Štainenzės dvarą.
Valdant Folkerzamų giminei, dvarvietė gyveno aukso amžių
1765 metais mirus Gotthardui Friedrichui, jo dvarus perėmė sūnus Johannas Reinholdas (1763–1830), tačiau 1830 metais pastarajam mirus ir nepalikus vyriškos lyties palikuonių, paveldėtoju tapo jo brolis iš antrosios tėvo santuokos – Georgas Friedrichas (1764–1848).
Kaip įprasta, keičiantis savininkams buvo sudarytas labai išsamus Stelmužės dvaro inventorius, kuris šiandien yra išlikęs ir saugomas Latvijos valstybės istorijos archyve. Iš šio, itin sunkiai skaitomo ranka surašyto dokumento, galime susidaryti nuomonę, koks turtingas buvo Štainenzės dvaras.
| Net ir pasikeitus giminėms, koplyčios pavadinimas išliko tas pats, ji ir toliau vadinta fon Berkenų koplyčia. 1808 m. koplyčia buvo perduota Ilūkstės katalikų parapijai, o jos rūsyje nebelikus vietos mirusiems, baronai Folkerzamai netoliese pastatė kriptą, kurioje Folkerzamai ir jų giminaičiai Valujevai laidoti nuo maždaug 1820 metų iki pat XX a. pradžios. Pritrūkus vietos, dar penki žmonės buvo palaidoti kriptos prieigose, jiems buvo pastatyti penki juodo granito paminklai. Nors baronai Folkerzamai šią vietą vadino giminės rūsiu, šiandien prigijęs pavadinimas – mauzoliejus. Remdamiesi amžininkų prisiminimais, žinome, kad prieškariu Stelmužės dvarininkų giminės rūsys „buvo tvarkomas prižiūrėtojos, viduje buvo sustatyti puošnūs stikliniai ir metaliniai baronų karstai, prie galinės sienos buvo altorėlis, žvakidės, gėlių padėta, o įėjimą saugojo metaliniai varteliai ir masyvios ąžuolinės durys“. Tai, kad dalis karstų turėjo stiklinius dangčius, tik paliudija apie aukšto socialinio statuso asmenų pasirinkimą balzamuoti palaikus. |
1830 metų duomenimis dvarvietėje buvo trisdešimt pastatų, įskaitant rūmus su biblioteka, turėjusia 273 knygas, vyno rūsiai, minima ir XIX a. pradžioje Ilūkstės Romos katalikų bažnyčiai perduota koplyčia. Dvaro kultūrinį gyvenimą liudija ir rūmuose buvę muzikos instrumentai: fortepijonas, pastatoma arfa, penkios gitaros, smuikas.
Daugiau nei 2000 ha valdoje buvo Blocksfeld (dab. Bliokmanto), Johannishof (dab. Jancavos), Kamuntiškio ir Neuhof (dab. Neiguvos) palivarkai, keturi sodai ir keturios upės, septyni ežerai. Dvarui priklausė penkios karčemos: Padvarinė, Paupinė, Pavidinė, Pagrendzinė ir Skubinė. Viena iš jų – Padvarinė – buvo pačioje dvaro teritorijoje, prie Padvarinio arba Štainenzės ežero.
Nykstant giminei, dvarininkas Stelmužę užrašė sūnėnui
Dvarvietė pradėjo nykti dar XIX amžiaus pabaigoje, kai 1890 ir 1900 metais ją nusiaubė gaisrai. Nebeliko senųjų rūmų, o naujai pastatyti ponų gyvenamieji pastatai jau nebepriminė praeities didybės. Statytis naujus rūmus, matyt, jau nelabai ir buvo poreikio, kadangi pagrindinė dvarą valdžiusios baronų Folkerzamų giminės linija buvo beišmirštanti. 1910 metais surašytu testamentu, Georgo Friedricho anūkas Vadimas fon Folkerzamas Stelmužę paliko savo sūnėnui, sesers Leonidos sūnui, baronui Herbertui fon Hahnui.
| Baronas Georgas Frydrichas buvo bene ryškiausias giminės atstovas, itin išsilavinęs žmogus. Gimė 1764 metais, užaugo Štainenzės dvare, kur įgijo pradinį išsilavinimą, mokslus tęsė Mintaujos gimnazijoje, 1786–1789 metais klausė paskaitų Getingeno universitete. Napoleono karų metu jis gyveno Sankt Peterburge, dirbo Kuršo gubernijos valdybos patarėju, vėliau Rygos karinės gubernatūros kanceliarijoje, ir su etnine Lietuva jo gyvenimas nebuvo susijęs. Tiesa, Georgas Friedrichas dar spėjo sudalyvauti 1812 metų kare – su markizo Filippo Paulucci daliniais persekiojo iš Kuršo ir Livonijos teritorijos besitraukiančius prancūzų karius, dalyvavo Mėmelio (Klaipėdos) užėmime, vėliau buvo paskirtas miesto generolu-intendantu. Karjeros aukštumas Georgas Friedrichas pasiekė 1829–1846 metais, kuomet užėmė Lifliandijos civilinio gubernatoriaus ir Rusijos imperijos slaptojo patarėjo pareigas. Daugiau nei tris savo gyvenimo dešimtmečius jis praleido Rygoje (gubernijos centre), ten vykdė priemiesčių rekonstrukcijas, įrengė naujus skverus. Per tą laiką Ryga labai pasikeitė, o Georgas Friedrichas įgijo daug gerbėjų tiek tarp vietos gyventojų, tiek ir tarp kilmingųjų bei imperijos valdininkų. Stelmužę jis paveldėjo tik 1830 metais, po savo brolio iš antrosios tėvo santuokos – Johanno Reinholdo – mirties. Dvarininkas ne tik rūpinosi savo gerove, bet ir savoje žemėje gyvenusiais valstiečiais – jiems statė namus, rūpinosi švietimu, veisė vaismedžių sodus ir skatino verslauti. Svarbu pastebėti, kad Kuršo gubernijoje baudžiavos nebuvo jau nuo 1817 metų, tad kalbos apie Stelmužės dvarininkus, kaip išnaudotojus, yra iš piršto laužtos. Georgas Friedrichas fon Folkerzamas mirė 1848 metais Rygoje, palaidotas Stelmužėje. |
1915 metų balandį Vokietijos kariuomenei pradėjus puolimą Lietuvos teritorijoje, dvarininkas nusprendė turtus išgabenti į Hahnų Alt-Salensee rezidenciją (dab. Červonka, Latvijoje). Tai buvo gana saugi vieta, kurios mūšiai taip ir nepasiekė. Rusijoje vykstant revoliucijai, bolševikai pradėjo veržtis į Latviją ir Hahnai pabėgo į Vokietiją. Dėl mums nežinomų aplinkybių Vadimui Folkerzamui pasitraukti nepavyko, tad kai rytinę Lietuvos dalį okupavo bolševikai, dvarininkas slapstėsi Stelmužės apylinkėse.
Lietuvai ir Latvijai paskelbus nepriklausomybę ir išvarius bolševikus, imta spręsti sienos klausimus ir 1921 metų gegužės 14 dieną, po ilgų ir nelabai draugiškų derybų, nustatyta nauja siena buvo demarkuota. Mes praradome daug žemės, visą Aknystą, tačiau įgijome šiek tiek jūros pakrantės, Palangą ir Šventąją. Lietuvai taip pat teko ir buvusios Kuršo ir Livonijos kunigaikštystės pasienio teritorijos lopinėlis su dideliais Stelmužės, Raudinės ir Laukesos dvarais. Didesnė dalis šių dvarų žemių liko Latvijoje, o pačios dvarvietės – Lietuvoje.
| Stelmužę paveldėjęs Georgo Friedricho sūnus Karlas Valerianas fon Folkerzamas (1807–1886) 1836 metais vedė Aleksandrą Valujevą (1818–1886) – t. y. savo mamos anūkę iš pirmosios santuokos. Aleksandros brolis Piotras Aleksandrovičius Valujevas (1814–1890) buvo įtakingas Rusijos imperijos valdininkas, buvęs Kuršo gubernatorius ir Rusijos imperijos vidaus reikalų ministras. Bene labiausiai jis žinomas dėl to, kad 1865 metais išleido įsaką, draudžiantį lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis Rusijos imperijos europinėje dalyje. Taip, per santuoką, Stelmužės istorijoje atsiranda Valujevai, tačiau priešingai nei rašoma kraštotyrinėje literatūroje, Valujevai dvaro niekada nevaldė, tačiau buvo savininkų giminaičiai ir čia gyveno. | |
Abiejose valstybėse pradėta vykdyti Žemės reforma iš esmės sunaikino produktyvius ūkio vienetus ir net ištrynė senuosius vietovardžius. Štainenzė buvo pervadinta į Stelmužę, ir vokiškojo pavadinimo nebeliko.
1924 metais miręs Vadimas fon Folkerzamas stačiatikių apeigomis palaidotas Stelmužėje, o dvarą, kaip ir buvo sutarta, paveldėjo jo sūnėnas, baronas Herbertas fon Hahnas. Jis gyvendavo Rygoje arba savo neogotikiniuose rūmuose Alt-Salensee, todėl Stelmužėje lankėsi retai, dvarvietė jau buvo apnykusi. Dvaro reikalus sprendė patikėtiniai, o po reformos likusius 80 hektarų žemės imta pardavinėti dalimis.
1938 metais aštrėjant geopolitinei padėčiai regione, pasilikti buvo pavojinga. Herbertas fon Hahnas pardavė savo nekilnojamą turtą ir su šeima išvyko į Vakarų Europą, vėliau į Kanadą. Tiesa, prieš išvykdamas svetur, Stelmužės dvaro bibliotekos knygas ir planus jis padovanojo Vytauto Didžiojo universitetui. Tais pat metais žemės sklypą su garsiuoju ąžuolu nupirko Zarasų apskrities savivaldybė.
Senoji Stelmužės istorija buvo pamiršta ir beveik išnyko iš žmonių sąmonės
Nepaisant to, kad dvarvietėje dar buvo likę daug mūrinių ūkinės paskirties pastatų, 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, Stelmužė, kaip dvaras, jau buvo sunykęs, ir net nebepapuolė į nacionalizuojamų dvarų sąrašus. Iš Hahnų žemes supirkę ir spėję prasigyventi vietos ūkininkai Repšiai buvo ištremti į Sibirą, o dvarvietė buvo smarkiai apleista.
| Nors dažnai yra teigiama, kad Stelmužės ąžuolas skaičiuoja antrą tūkstantmetį, dėl jo amžiaus specialistai vis dar laužo ietis – juk sudėtinga tiksliai nustatyti medžio amžių, jo nenupjovus. Remiantis naujausiais tyrimais, šis medis gali būti 420–620 metų senumo, t. y. labiausiai tikėtina, kad Stelmužėje jis auga nuo XIII–XIV amžiaus. | |
Ilgainiui sunyko dvaro sodas, nu-griauti kai kurie ūkiniai pastatai, sunaikintas didžiulis akmeninis pirmojo pasaulinio karo metų paminklas vokiečių kariams, išplėšta ir dvarininkų kripta, nuo balzamuotų dvarinkų kūnų pavogta dalis rūbų, vertybių, ten landžiodavo vaikai. Galiausiai, apie 1980 metus, įėjimas į kriptą buvo užmūrytas, imtasi Stelmužės bažnyčios ir ąžuolo aplinkos tvarkybos darbų, tačiau pastarieji nebuvo itin profesionalūs.
Tikslas – sukurti meno erdvę-muziejų
2022 metais centrinę sunykusios Stelmužės dvarvietės dalį įsigijo ir ėmėsi prikelti vilnietis kolekcininkas Ramutis Petniūnas. Dar pernai netikėtai užsukęs į šį kraštą, jis iš čia beveik neišvažiuoja ir kuria naują kultūrinį objektą.
Jau išvalyta daugybę metų buvusi apleista buvusių rūmų vieta, arklidžių griuvėsiai, tvarkomas prieškariu statytas mokyklos pastatas, kuriame naujasis savininkas ketina įkurti galeriją-muziejų. Čia planuojama rengti įvairiausias parodas – nuo šiuolaikinio meno kūrinių iki antikvaro, su Lietuva susijusių knygų, žemėlapių, kitų eksponatų. Bus siekiama pritraukti ne tik norinčius su menu susipažinti lankytojus, tačiau ir giliai besidominčius žmones.
Šių metų liepą tvarkomoje Stelmužės dvarvietėje apsilankė ir ypatingas svečias – barono Herberto fon Hahno anūkas Henri T. de Hahn iš JAV, o rugpjūtį Stelmužė atsivėrė pirmajai Donato Jankausko-Duonio skulptūrų parodai.
