Stepo Zobarsko kūrybą lydėjo Pamalaišio vardas

Garsaus išeivijos rašytojo, knygų leidėjo ir vertėjo Stepo Zobarsko (1911-1984) kūriniuose ne kartą nuskamba Pamalaišio kaimo pavadinimas.
1946 metais Tiubingene (Vokietija) leidyklos „Patria“ išleistame Stepo Zobarsko novelių rinkinyje „Savame krašte“ skaitytojui pateikiama iš viso 18 novelių, iš kurių septynios parašytos Pamalaišyje. O 1952 metais JAV leidyklos „Gabija“ išleista šio rašytojo apsakymų knyga „Simas Rašimas“ (antrasis leidimas 2007 metais leidyklos UAB „Aktėja“ Vilniuje) su išspausdinta dedikacija: „Jonui Raugaliui, Pamalaišio pievoms ir berželiams prisiminti…“

Stepo Zobarsko novelėse, apsakymuose, apysakose galima aptikti ne tiktai Pamalaišio, bet ir kitų Svėdasų krašto vietų – Savičiūnų, Kalniečių, Pakalninės, Netikiškių – pavadinimus.
„Anykštos“ laikraščio skaitytojams norėdamas plačiau papasakoti apie Stepą Zobarską ir jo gyvenimo bei kūrybos kelią, neseniai dar kartą aplankiau rašytojo gimtuosius Pamalaišius, pavaikštinėjau jo vaikystės ir jaunystės keliais keleliais. Prisipažinsiu – įspūdžiai buvo nevienareikšmiški. Buvo liūdnoka, regint visiškai ištuštėjusį, bebaigiantį išnykti, be jokių gyventojų likusį kaimą. Tačiau džiugino širdį bent tai, kad žymaus rašytojo Tėviškę ženklina meniška medžio skulptūra, kad Stepo Zobarsko kūrybos gerbėjai nors turi progą šio Kūrėjo atminimui nusilenkti, prie simbolinio paminklo nusifotografuoti…

Pamalaišys ar Pamaleišys?

Už trylikos kilometrų nuo Svėdasų, į šiaurės rytus nuo krašto kelio Nr. 120 Radiškis – Anykščiai – Rokiškis, įsikūręs Pamalaišio kaimas. Tačiau pasiekti rašytojo Stepo Zobarsko gimtinę ne taip lengva. Mat tuoj už Pakalnyne (Pakalnine) populiariai vadinamos vietovės nuo plento dar teks pasukti į dešinę ir pro Kalniečius, Degsnius, Netikiškius tolokai pavažiuoti vieškeliu. Kadangi niekur nėra jokios nuorodos į Stepo Zobarsko gimtąjį Pamalaišį, tai gali tekti net ir paklaidžioti, pasiteirauti sutiktų žmonių, kaip surasti reikalingą kelią. Pamalaišio kaimo taip pat neženklina joks užrašas. Tiesą pasakius, koks gali būti ženklinimas, jei čia aplinkui plyti tiktai platūs laukai ir testovi bene vienintelė likusi, bet jau seniai negyvenama sodyba? Vietiniai šių kraštų žmonės šią vietą vadina tarmiškai ir taria: „Pamalaišys“. Kita vertus, kalbininkai rekomenduoja gramatiškai taisyklingą pavadinimą „Pamaleišys“, taip siūlo vadinti ir pro šias vietas tekančią upelę – Maleiša, o netoliese esančią lietuvių literatūros klasiko, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto tėviškę – Maleišiais. Bet mes ir toliau vadinkime šią vietovę taip, kaip ją įpratę vadinti nuo senų senovės patys sodiečiai, kaip vadino ir pats Stepas Zobarskas.
Taigi, tęsiame mūsų pasakojimą apie ant išnykimo ribos atsidūrusį Pamalaišio kaimą, kuris priklauso Svėdasų seniūnijai ir parapijai, o nuo 2009-ųjų metų dar priskiriamas ir Daujočių seniūnaitijai. Ribojasi šis sodžius su tos pačios Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Netikiškių, Šeduikių, Tadauskų, Naujikų, Milokiškio, Drobčiūnų, Morkūniškių bei Utenos rajono Vilučių kaimais.

Dar neseniai galėjai sutikti vienintelę gyventoją

Prieškario Lietuvos laikais, 1923 metais, surašant gyventojus, Pamalaišyje buvo priskaičiuojama 24 sodybos su 88 gyventojais. Kolūkmečiu čia vis dar stūksojo keliolika sodybų, o būrelis jų gyventojų darbavosi tuometiniame kolūkyje, kuris nuolat buvo stambinamas ir kaitaliojo pavadinimus (Buvo „Jaunoji gvardija”, „Naujas gyvenimas”, „Aušra”, o kolūkinės eros pabaigos sulaukė 1992 metais turėdamas šio krašto vietos – Daujočių – pavadinimą…). Melioracijos metu vienkiemiai buvo masiškai sunaikinti, gyventojai išsikėlė iš Pamalaišio – kas į Svėdasus, kas į Daujočius ar Netikiškius. Kadaise jaukiai viensėdžiuose sutūpusias sodybas dabar primena tiktai plačiuose laukuose užsilikę vieniši medžiai, krūmokšnių gojeliai.
Ilgą laiką Pamalaišyje buvo telikusi tiktai vienintelė gyventoja – garbaus amžiaus sulaukusi Vanda Raugalienė. Ji čionai atitekėjo iš netolimo Degsnių kaimo ir apsigyveno savo vyro Boleslovo Raugalės namuose. Melioruojant laukus buvo užsimota nugriauti ir jų sodybą, tačiau Boleslovui šiaip ne taip pavyko išsaugoti jo senelių ir tėvų rankomis statytus, išpuoselėtus trobesius, atsilaikyti prieš kolūkinės valdžios užmačias. Jau senokai atgulė amžinojo poilsio Svėdasų kapinėse Boleslovas, o jo žmonelė dar guviai sukiojosi po namus. Tuometiniame kolūkyje net tris dešimtmečius jai teko sunkiai darbuotis gyvulininkystėje.Sulaukusi solidaus amžiaus, triūsė aplink savo sodybą, daržus ir…saugojo prisiminimus apie Pamalaišį bei čia gyvenusius žmones. Juk buvo likusi vienintelė šio kaimo gyventoja, savotiška paskutinė Pamalaišio mohikanė. Ne vieną dešimtmetį ši energinga moteriškė pati vairavo nuosavą automobilį, kurį nusipirko už sunkiu prakaitu uždirbtus ir sutaupytus pinigėlius. Savąjį „žiguliuką“ labai rūpestingai prižiūrėjo ir tiktai visai neseniai, jau sulaukusi senatvės ir kamuojama ligų, nustojo vairuoti.
Ne kartą, lankantis Pamalaišyje, teko pabūti Vandos Raugalienės troboje, klausytis moters įdomių prisiminimų, nuoširdžių pasakojimų. Jos vyro Boleslovo brolis Jonas Raugalė buvo pamalaišiškio rašytojo Stepo Zobarsko vaikystės draugas, juos abu likimas suvedė ir Amerikoje. Kai Stepas su šeima ten nukeliavo, Jonas Raugalė jau buvo įsitvirtinęs, todėl rašytojo šeimai padėdavo, abu kraštiečiai nuoširdžiai bendraudavo. Neatsitiktinai Stepas Zobarskas jam – Jonui Raugaliui – (kažkodėl ne Raugalei) dedikavo savo apsakymų knygą „Simas Rašimas“, „Pamalaišio pievoms ir berželiams prisiminti…“. Rašytuose broliui į Pamalaišį laiškuose Jonas Raugalė nepamiršdavo užsiminti ir apie Zobarskų šeimą.
Deja, prieš keletą metų senolė iškeliavo Amžinybėn. Taip ir nebeliko Pamalaišyje nė vieno gyventojo. Moteriškei priklausę trobesiai tebestūkso, vis dar sužiurę į kelią nebyliais langais, spynomis kietai užspaustos durys veltui laukia šeimininkės ar užklydusio viešnagėn svečio…

Medžio skulptūra primena kraštietį rašytoją

Pamalaišio vakarinėje dalyje, Degsnių – Drobčiūnų kelio pietvakarinėje pusėje, stūkso anykštėno tautodailininko Jono Tvardausko sukurta medžio skulptūra su iškaltu užrašu: „Čia, Pamalaišio kaime, 1911 m. sausio 30 d. gimė rašytojas, vertėjas Stepas Zobarskas. Mirė 1984.VI.9.” Iš trijų ąžuolo dalių sukomponuotas stogastulpis įamžino populiarios S. Zobarsko apsakymų knygos „Ganyklų vaikai“ personažus ir buvo atidengtas bei pašventintas 1991 metų sausio 30-ąją, Svėdasų krašte iškilmingai minint rašytojo gimimo 80-ąsias metines. Ši originali skulptūra atsirado toje vietoje, kur kadaise stovėjo Zobarskų sodyba ir kur gimė, augo, vaikystės svajones audė mažasis Stepukas – būsimasis rašytojas, vertėjas, knygų leidėjas.
Pastaruoju metu Pamalaišio laukuose stūksanti skulptūra atrodė varganai. Masyvi skulptūra iš pamatų gerokai pasviro ir bet kuriuo metu galėjo nuvirsti. Laiku gelbėti šį paminklą, kurio unikalus kodas kultūros vertybių registre 17253, ėmėsi Anykščių rajono savivaldybės administracija ir Svėdasų seniūnija. 2017 metų vasarą paminklas buvo restauruotas.
Čia, šalia atgimusio išraiškingo meno kūrinio, žvalgantis į plačius Pamalaišio laukus, verta prisiminti ir rašytojo gyvenimo bei kūrybos kelią.

Per vargus – iki kūrybinių aukštumų

Šeimos galva, tėvas Mykolas, mirė ankstyvoje Stepuko vaikystėje, tad berniuką augino viena motina Karolina Zobarskienė. Ji pati buvo menkai mokslo teragavusi, sunkiai dirbo, vargo, tačiau pasiryžo sūnų išmokyti, išleisti „į žmones“. Kai kurie sodiečiai net šaipėsi iš tokio moters užmojo, įtikinėjo ją, kad neverta sunkiu prakaitu uždirbtus pinigėlius leisti vaiko mokslams, tegu jis sau ramiai gyvena ir darbuojasi kaime : mokės pasirašyti, maldaknygę paskaityti, ir pakaks to mokslo. Tačiau Zobarskienė buvo tvirtai nusprendusi nieko nepagailėti, kad vienturtis sūnus išsimokslintų, išsilavintų. Stepukas mokėsi Netikiškių ir Duokiškio pradžios mokyklose, Rokiškio gimnazijoje. Dėl lėšų stygiaus mokslą gimnazijoje teko palikti, ją užbaigė eksternu. Teko jam ir prasčiau maitintis, ir motinos sulopytais drabužiais rengtis, ir kitokių nepriteklių paragauti. Turtingesni jo bendraamžiai kai kada iš Stepo pasišaipydavo. Kaip šių eilučių autoriui yra pasakojęs šviesios atminties svėdasiškis Jonas Kepalas, kuriam teko pradžios mokykloje su Zobarskų Stepuku mokytis, Karolina Zobarskienė sūnų vis ramindavo ir patardavo perdaug nesigraužti, nesijaudinti. Protingas žmogus atjaus, padės, paguos, o kam galvoje trūksta proto, tai visokių niekų prisigalvos. Motina apie pašaipūnus, išpaikintus ponaičius atsiliepdavo net taikliai pačios sueiliuotu posmu:
,Pučiasi, keliasi aukščiau
bažnyčios,
O jų galvoje – š….as telyčios…
Kraštiečio rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto rūpesčiu jaunuolis iš Pamalaišio įsikūrė Kaune. 1928 metais jis jau dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje, žurnalo „Trimitas“ redakcijoje, moksleivių žurnalo „Šviesos keliai“ redakcijoje.
1934–1940 metais S.Zobarskas, dirbdamas Raudonojo kryžiaus draugijoje, turėjo progą stažuotis Paryžiuje, taip pat kurį laiką mokytis Paryžiaus aukštojoje socialinių mokslų mokykloje, kur studijavo prancūzų kabą ir literatūrą. Teko jam redaguoti ir populiarų žurnalą vaikams „Žiburėlis“.
Gyvendamas Kaune Stepas Zobarskas tiesiog „pasinėrė“ į kūrybą. Vien 1934-1940 metais buvo išleista dešimt jo knygų, tarp kurių buvo eilėraščių rinktinė „Mano tėviškėj“, apsakymai vaikams „Ganyklų vaikai“, psichologinių novelių suaugusiems rinkiniai „Anapus miško“, „Moters stiprybė“, apysakos „Pabėgėlis“, apsakymai „Paukščiai ir žvėrys“, „Per šaltį ir vėją“ ir kiti.
Pradžios mokyklų mokiniams ir mokytojams buvo gerai žinomas, greitai išpopuliarėjęs S.Zobarsko parengtas elementorius „Aušrelė“. Pasirodė net keli jo leidimai. Nepriklausomos Lietuvos laikais Stepas Zobarskas tapo vienu populiariausių vaikų ir jaunimo rašytojų, mielai jo kūrybą skaitė ir suaugusieji.
Per vargus iškopęs į kūrybines aukštumas, Stepas Zobarskas jau galėjo materialiai padėti motinai, tad ši pasistatė naujus trobesius. Pasitaikius progai, Stepas vis lankydavosi gimtinėje, čia užgimė ne vienas jo prozos kūrinys, eilėraštis. Laisvalaikiu labai mėgęs skaityti, rašytojas Tėviškėje sukaupė nemažą asmeninę biblioteką.
1940-aisiais metais, vengdamas gresiančios tremties, rašytojas Stepas Zobarskas kartu su žmona Matilda Zobarskiene (Malinauskaite, gim. 1911 m.) ir dukrele Nijole (gim. 1937 m.) pasitraukė į Vokietiją. Čia gyveno įvairiose vietose, nesibodėdamas jokio darbo, triūsė fabrikuose, o Tiubingene veikusioje lietuviškoje leidykloje „Patria” išleido keletą savo knygų. 1947-aisiais atsiduria JAV. Čia pasinėrė į įvairiapusę veiklą, kartu neužmiršdamas ir kūrybos. JAV leidžiamas lietuvių išeivių laikraštis „Vienybė“ 1947 metų gegužės 16 dieną apie susitikimą su rašytoju lietuvių bendruomenėje straipsnyje „Lankėsi rašytojas Stepas Zobarskas“ rašė : „…Stepas Zobarskas yra rašytojas, išleidęs jau keliolika knygų kaip suaugusiems, taip ir vaikams(…) Pažymėtina, kad svečias kaip retas iš atvykusiųjų, jau yra pilnai supratęs čionykščias gyvenimo sąlygas ir visai įsitikinęs, kad čia reikia laikinai pamiršti, kuo esi Lietuvoje buvęs, o pradėti gyvenimą iš „nieko“. Jis yra optimistas ir sako, kad čia radęs žymiai geriau, negu tikėjęsis…“ Savo iniciatyva ir lėšomis 1961 metais Niujorke įsteigė knygų leidyką „Manyand Books“, kurioje net daugiau kaip du dešimtmečius leido lietuvių autorių kūrinių vertimus anglų bei kitomis kalbomis, nemažai knygų išvertė ir pats Stepas Zobarskas.
Mirė jis toli nuo gimtojo krašto, Niujorke, 1984-ųjų vasarą. Ten ir atgulė amžinojo poilsio šalia jau anksčiau ( 1973 metų pavasarį) mirusios žmonos Matildos, o vėliau šalia abiejų tėvų buvo palaidota ir jų dukra Nijolė Zobarskas, po sunkios ligos Amžinybėn iškeliavusi 1990 metų sausio mėnesį. Nijolė JAV baigė anglų kalbos ir literatūros studijas. Studentams universitetuose dėstė anglų ir amerikiečių literatūrą, dirbo vertėja, išvertė nemaža ir lietuvių kūrinių.

Gimtinę regėjo tik sapnuose ir aprašė savo kūriniuose

Zobarskų sodyba, kaip ir kitos Pamalaišio gyventojų trobos, buvo nugriauta kolūkiniais metais, vykstant melioracijai. Tiktai šią sodybą išgriauti, sunaikinti, sulyginti ją su žeme, kad neliktų jokio pėdsako, jokio ženklo, skubėta itin uoliai ir kruopščiai.
Kad ir kaip Stepas Zobarskas norėjo atvykti į Lietuvą, aplankyti savo artimuosius, buvo atkirstas „geležinės uždangos“. Sūnus turėjo galimybę motiną „aplankyti“ sapnuose, laiškais, netgi siuntiniais, tačiau atvykti į sovietinę Lietuvą jam buvo draudžiama. Tėvynėje nebuvo leidžiamos jo knygos, o anksčiau išleistos dūlėjo bibliotekų „specfonduose“.
Rašytojui daugiau nebuvo lemta pamatyti savo motinos, kuria senatvėje rūpinosi kaimynai. Kaip šių eilučių autoriui yra pasakojusi Vanda Raugalienė, Stepui Zobarskui apsigyvenus Vokietijoje, vėliau – Jungtinėse Amerikos Valstijose, jo Tėviškėje neretai apsilankydavo saugumiečiai, kurie rašytojo motinos namuose vis kažko ieškodavo, knaisiodavosi. Taip nežinia kur ir kodėl iškeliavo kai kurios knygos, nuotraukos, rankraščiai, netgi rašomoji mašinėlė, kurią saugumiečiai išsivežė, pažadėję neva nuvežti Stepui Zobarskui į Ameriką.
Rašytojas savo namuose Pamalaišyje turėjo sukaupęs nemažą asmeninę biblioteką, kurios knygos nežinia kur pradingo, melioratoriams griaunant Zobarskų sodybą…Bijodami galimų kratų, Vanda ir Boleslovas Raugalės vengė namuose atvirai laikyti iš JAV gaunamus Jono Raugalės laiškus, atsiųstas Stepo Zobarsko nuotraukas, tekdavo šias relikvijas slėpti. Savo artimiesiems siunčiamuose laiškuose rašytojas dažnai užsimindavo, kad regi savo gimtinę sapnuose, prisimena motiną, kaimynus, Tėviškės beržus. O apsakymuose, apysakose, novelėse vis minėdavo ir minėdavo Pamalaišį bei kitas jo širdžiai artimas, brangias vietas…

Rašytojas prisimenamas
muziejuje

Nemažai Stepo Zobarsko knygų galima pamatyti Kunigiškių I kaime veikiančiame Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje, kur įkurta ir šiam žymiam rašytojui skirta ekspozicija. Jo kūryba nuo jaunystės dienų nepaprastai domėjosi dabar jau šviesios atminties kunigas – jėzuitų vienuolis Jonas Kastytis Matulionis SJ , kilęs iš Kupiškio krašto – Šimonių. Šio kunigo dėka „dienos šviesą“ vėl išvydo kai kurios S.Zobarsko novelės, apysakos, knygos vaikams ir jaunimui. Muziejui šio rašytojo nuotraukų, laiškų bei kitokių relikvijų padovanojo ir anykštėnas Mykolas Tunkevičius, kuriam teko kurį laiką gyvenant JAV susipažinti su Raugalių šeima, bendravusia su Zobarskais.
2010-ųjų rudenį muziejuje apsilankė Aldona Raugalienė su sūnumi Jonu ir anūke Ana iš JAV Konektikuto (Connecticut) valstijos Waterbury miesto. Ji padovanojo Stepo Zobarsko nuotraukų, knygų, laiškų. Būtent ponios Aldonos vyras Jonas (miręs 2008 metais) buvo kilęs iš to paties Pamalaišio kaimo, gerai pažino Stepą Zobarską, su juo draugavo. Toji draugystė, užsimezgusi Pamalaišyje, juos lydėjo ir Amerikoje…