Strategijoje strategijos nerasite

Paskelbta  Anykščių rajono 2015-2025 metų kultūros strategija „Anykščiai. Žmonės kuria“. Ją parengė UAB „Bugiris“ projektų vadovė, Anykščių – Lietuvos kultūros sostinės 2012 ir kitų kultūros projektų vadovė Jurgita Bugailiškienė drauge su Utenos meno centro vadove Kristina Jakubauskaite–Veršeliene. Išsamus dokumentas turėtų nustatyti, kur link judės kultūra, tačiau perskaičius jį lieka neaišku, nei kas yra kultūra, nei kur mes judėsime.

Apimtis verta knygos

Anykščių rajono 2015-2025 metų kultūros strategija buvo kuriama jau nuo 2015 m. lapkričio mėnesio, kai vyko kelios kūrimo sesijos Anykščių menų inkubatoriuje. UAB „Bugiris“, kuriam už 5 000 eurų rajono valdžia užsakė sukurti šią strategija, iš pradžių aiškinosi ir tyrė esamą padėtį, o jau šiais metais rajono Tarybai buvo pristatyti strategijos apmatai. Nuo kovo vidurio Anykščių rajono savivaldybės tinklalapyje jau galima susipažinti ir su jau „pagimdytu“ šiuo dokumentu.
Reikia pasakyti, kad padirbėta iš širdies. Jeigu patvirtintas viso Anykščių rajono strateginės plėtros planas 2012-2019 metams užima vos 35 puslapius, tai naujoji kultūrinė strategija – net 83 puslapius.
Savaime suprantama, tokia apimtis sunkiai įkandama ne tik paprastiems mirtingiesiems, bet ir rajono Tarybos nariams ir kultūrinių įstaigų darbuotojams.
Pabandysiu, keliais aspektais pristatyti šią strategiją. Nereikia nusigąsti dėl apimties – trečdalį kultūros strategijos „Anykščiai. Žmonės kuria“ užima esamos padėties analizė. 34 puslapiai analizės, demografijos, skaičių ir statistikos. Visą šią dalį galima praleisti.

Atrado tai, kas jau atrasta

Likę studijos puslapiai skirti strategijai, kuri buvo pristatyta tokiomis formuluotėmis: „Mes regime Anykščius kaip sumanios kultūrinės įvairovės kraštą, kur:
Žmonės (griovėjai)  kūrėjai randa terpę saviraiškai; 
Žmonės (dergia) puoselėja ir atskleidžia kraštovaizdžio grožį ir kuria unikalią atmosferą;
Žmonės (graužia) gerbia vieni kitus, noriai bendradarbiauja ir skleidžia geranorišką žinią apie savo kraštą.“.
Atvirai pasakius, toks pristatymas gana stebina, nes ir dabar Anykščiai negarsėja kaip kraštas, kur piliečiai užsiimtų kanibalizmu, griautų viską, kas papuola, ir niokotų kraštovaizdį, tarp kultūrinių įstaigų darbuotojų nuolat gatvėse kiltų susišaudymai, o likę (nekultūrininkai) anykštėnai visomis galiomis plačiai dergtų rajoną ir ragintų jokiu būdu čia nevykti.
Kitaip sakant, man strategijos rašymo būdas panašus į tai, kaip pavadintum duoną „kvietinių ir ruginių miltų gaminiu, apibarstytu sezamo sėklomis, gautu taikant natūralaus rūgimo procesą ir veikiant susidariusią masę po formavimo į tradicines, laiko patikrintas formas šilumine energija, neviršijančia technologinių normų ir laikantis ES standartų“. Žinoma, antrasis duonos įvardinimo būdas reikalauja geros vadybinės patirties, bet gaminio skonio nė kiek nepataiso.

Keturi viename, bet ne kava

Na, bet pabandykime suprasti, ką surado ir nustatė kultūros strategijos rengėjos. Visą rajono kultūrinę panoramą jos padalino į keturias grupes.
STIPRYBĖS. Patrauklus gamtovaizdis, didelė lankytinų objektų pasiūla, kultūrinio turizmo objektų ir paslaugų įvairovė; Platus, geografiškai išplėtotas kultūros įstaigų tinklas; Įdomiai, profesionaliai vedamos edukacinės programos, galimybė gauti paslaugą mažai grupei; Atvykstantys jauni specialistai kuria naujas pramogas; Sąlygos alternatyviems renginiams.
SILPNYBĖS. Nėra kultūros paslaugų strategijos ir koordinavimo, dubliuojasi įstaigų funkcijos; Nevykdomi tarptautiniai projektai; Aukštas kultūros darbuotojų amžiaus vidurkis, kultūros darbuotojai nemoka užsienio kalbų; Stinga viešų vietų, paslaugų, pritaikytų turiningam, atraktyviam laisvalaikiui šeimoms su vaikais; Menkas jaunimo dalyvavimas kultūroje; Trūksta kultūros informacijos sklaidos, tinkamo kultūros įvykių viešinimo, reklamos.
GRĖSMĖS. Prarastas kultūrinis savitumas, eksploatacijos sunaikinta autentika, lėkštos pramogos; Laikmečio poreikių neatitinkanti kultūros paslaugų ir produktų pasiūla; Nedaugės kvalifikuotų, iniciatyvių, motyvuotų kultūros darbuotojų; Pamiršti vietos gyventojų kultūriniai poreikiai – per daug orientuojamasi į lankytojų poreikių tenkinimą; Kultūros darbuotojų amžiaus vidurkis didės; Didės nesveika konkurencija tarp kultūros įstaigų, nebus bendradarbiavimo.
GALIMYBĖS. Anykščių rajono esamų ir potencialių vartotojų kultūros poreikių tyrimas; Permainos veikiančioje kultūros infrastruktūroje, naujų kultūros erdvių formavimas viešosiose miesto ir rajono prieigose; Papildomų paslaugų ir veiklų kūrimas panaudojant vietos ir pasaulio anykštėnų žmogiškąjį potencialą; Augantis naujai apsigyvenusių šeimų ir individualių kultūrinių iniciatyvų skaičius, jų kūrybiškumo ir verslumo skatinimas; Tikslingai pritraukiami nauji kvalifikuoti kultūros specialistai kurs papildomas vertes; Kultūros įstaigų bendradarbiavimas ir partnerystės, kuriant į vartotojų poreikius orientuotą kultūros paslaugų turinio kokybę; Įvairių socialinių sluoksnių dalyvavimas kultūroje.
Na, pirma, kraštovaizdžio niekaip nepriskirčiau prie kultūros. Nei mes kokį kalną susipylėme, nei upės vagos ištiesinome (periodiškai šienaujamą Šventąją aš nepriskirčiau prie kultūrinio veiksmo). Antra, sumaišius dalių pavadinimus niekas labai nepasikeistų ir žmonės to nepastebėtų, juolab kad tai, kas nurodoma kaip stiprybė, vėliau jau pateikiama kaip silpnybė. Žodžiu, viskas gerai, bet apie nieką.

Visa strategija –
šioje pastraipoje

Toliau jau išdėstoma, kur numatoma vairuoti kultūrą per artimiausius metus. Anykščių kultūros strategijoje išskiriami keturi prioritetai (reikia suprasti tai ir yra judėjimo kryptis):
1. INVESTUOJAME į kultūros ir meno ŽMOGIŠKUOSIUS IŠTEKLIUS;
2. SUMANIAI PLĖTOJAME kultūros institucijų TINKLĄ, INFRASTRUKTŪRĄ ir APLINKĄ;
3. TURTINAME KULTŪROS PRODUKTŲ ir PASLAUGŲ PASIŪLĄ per jų turinio ir formos įvairovę, kokybę, mastą, pasiekiamumą ir aktualumą vartotojui;
4. EFEKTYVIAI ĮGYVENDINAME vidinę ir išorinę kultūros KOMUNIKACIJĄ.
Įgyvendinant pirmąjį prioritetą numatoma kasmet pritraukti bent po 2 specialistus ir jiems suteikti gyvenamąjį plotą. Įrengti visokius kultūros ir meno rezidencijų infrastruktūros objektus ir t.t. Organizuoti visokiausius nuolatinius mokymus ir t.t.
Antrajame prioritete nurodoma parengti ir įvykdyti kultūros tinklo pertvarką, numatoma visų muziejų plėtra ir renovacija. Kultūros klasterio steigimas. Ir dar daug visokių „daugiau, geriau, gražiau, optimaliau“. Numatoma kasmet sukurti bent po 5 darbo vietas. O nykstančiose istorinės atminties vietose, kultūros vertybių prieigose surengti renginius, atnaujinti gatvių dangą, ir net sutvarkyti privažiavimus.
Trečiajame – kasmet surengti kokį nors tarptautinį renginį, taip pat planuojama, jog bus „įrengta vientiso stiliaus, technologiškai pažangi vizualinė, taktilinė, garsinė informacijos pateikimo sistema, jungianti visus kultūros paveldo, kultūrinio turizmo objektus, miesto senamiestį, kultūros įstaigų prieigas“. Žadama, jog bus „įkurta etninės kultūros globos taryba, kuruojanti etninės kultūros plėtrą rajone“ ir t.t.
O ketvirtojo prioriteto sprendimo keliai – „formuluoti vieningus kultūros plėtros ir veiklos tikslus, bendrus vardiklius kultūros institucijų susikalbėjimui ir veiklai; Sukurti operatyvų ir patogų vidinės (darbinės) informacijos keitimosi modelį (pvz., vidinė elektroninė platforma – trečioji erdvė). Ši ir kitos priemonės galėtų sudaryti inovatyvų, šiuolaikišką kultūros sektoriaus koordinavimo modelį; Užtikrinti sklandų kultūros informacijos prieinamumą, pasiekiamumą panaudojant šiuolaikines technologijas, mažosios architektūros infrastruktūrą informacijos sklaidai, diegti inovatyvius kultūros informacijos komunikavimo būdus; Skatinti tarpinstitucines, tarpsektorines bendravimo ir bendradarbiavimo praktikas siekiant skleisti kultūros informaciją“ ir t.t.

Viskas bus taip pat, tik geriau

Taigi, štai ir yra beveik visa kultūros strategijos esmė. Žinoma, prirašyta daug, bet aš taip ir nerandu pačios strategijos. Perskaičius aišku tik tiek, kad didžiausia blogybė kultūroje ir grėsmė -„aukštas darbuotojų amžius“, o visa kita mes darysite taip pat, tik bus daugiau mokymų, efektyvinimo, turbūt ir rytines mankštas kultūros darbuotojams įves. Žodžiu, mūsų kultūros darbuotojai taip šviesis ir komunikuos, kad tiesioginiam darbui vargu ar liks laiko.
Perskaičius šį dokumentą susidaro įspūdis, kad gauni nurodymą pasodinti medį, detaliai aprašytą instrukciją, kaip jį sodinti, tačiau taip ir nesužinai, nei kur jį sodinti, nei kodėl sodinti. Ir net nesupranti, kokį medį reikės sodinti. Bet užtat aišku, kad duobę reikia iškasti ir apie tai pranešti visiems pažįstamiems. Taigi, mano nuomone, strategijos strategijoje beveik nėra. Taip ir neatsakoma į klausimą, kas yra kultūra, kokia turi būti kultūra ir kur link ji turi orientuotis.
Ar mes Anykščiuose puoselėsime liaudišką, o gal miestietišką, o galbūt viduramžių kultūrą, juk bus pastatyta pilis, o gal susitelksime į turistams skirtą kultūrą, o gal mesimės į tarptautinę kultūrą? Atvirai pasakius, net ir kritikuoti nėra ko, nes nėra aiškių idėjų – tik neaprėpiama bendrybių jūra, kurioje vietomis vis dėlto yra realistiškų proveržių salelių. Tiesa, šie proveržiai nurodomi ne kaip konkrečios kryptys, o tik siekiamybės, kurios gali būti įgyvendinamos arba ne. Sakykim, skanseno Anykščių senamiestyje įrengimas.
Visa kita ir be studijos anykštėnai žino – pastatus renovuoti reikia, dirbti geriau reikia, mokytis reikia, bendrauti ir bendradarbiauti reikia. Taip pat kaip reikia praustis, valgyti ir miegoti. Bet ar apie tai reikia parašyti 83 puslapius, čia jau kitas klausimas.
Žinoma, reikėjo „atidirbti“ tuos 5 000 eurų, nes 2 puslapių strategija būtų nesolidi. Bet aš manau atvirkščiai – JAV konstitucija užima vos 4 puslapius, bet to pakanka. O strategija „Anykščiai. Žmonės kuria“ yra 83 puslapių, bet jos nepakanka. Galų gale, mano subjektyviu manymu, kad ir už 10 000 eurų buvo galima pirkti analizę, kurioje būtų tik 1 sakinys. „Viskas pas jus gerai su kultūra, tik pastatykite tualetą, sutvarkykite gatves, nešiukšlinkite, mandagiau bendraukite ir daugiau reklamuokitės“. Ir visiems būtų aišku.

Mano, kad šansų nėra

Ši strategija buvo reikalinga tam, kad būtų galima rašyti dar 7 000 eurų kainuosiantį projektą, kuriuo Anykščiai pretenduos tapti Europos kultūros sostine 2022 metais. Šį projektą turbūt vėl rašys arba jau rašo tas pats UAB „Bugiris“, kuris jau už 800 eurų pagamins Anykščių ambasadoriui ženkliuką. Mano manymu, jeigu projektas bus rašomas tokiu būdu, kaip strategija, tai net ir Kultūros ministerijoje nieko nelaimėtų, ką ten Europoje. Iš kitos pusės, jeigu Anykščiams tokia svarbi kultūra, kodėl po savivaldybės skyrių pertvarkos liko vos vienas žmogus, kuris rūpinasi viso rajono kultūros reikalais? Ar įmanoma vienam žmogui aprėpti ir dar konkuruoti su žymiai gausesnėmis didmiesčių pajėgomis?
Visą gyvenimą kultūros strategijų kūrimo ir įgyvendinimo srityje dirbantis Vytautas Balčiūnas dar prieš Naujuosius metu pasisakė, kad kritiškai vertina Anykščių galimybes Europos kultūros sostinės rinkimuose įveikti didžiuosius Lietuvos miestus.
„Perskaičiau apie šį Anykščių savivaldybės ketinimą ir keisčiausius motyvus to sumanymo įgyvendinimui.  Nėra įmanoma suprasti, iš kur kilo šis ketinimas, kam tai atėjo į galvą. Formaliai Anykščiai turi galimybę dalyvauti nacionalinėje atrankoje, o ją laimėti bei pateikti paraišką Europos Komisijai – jokių. Tai ne nacionalinė programa „Lietuvos kultūros sostinės“ ar kuris kitas lokalinis projektas. Jam taikoma visai kita reikalavimų visuma, kuriuos būtina žinoti, suprasti.(…) Atsakykite į klausimą patys sau – kaip europinę dimensiją atitiks Anykščiai, kurių tarptautiniai kultūriniai projektai tėra savivaldybinių mainų lygyje ir dar – tik labai elementarūs? Žinoma, svajoti galima ir reikia, bet taip blefuoti, kaip teko skaityti – labai neatsakinga. Tai tas pats, kaip neturint oro uosto, planuoti kosminį skrydį“, – savivaldybės siekį tapti Europos kultūros sostine įvertino V. Balčiūnas, vadovavęs Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio–Žukausko memorialiniam muziejui. Beje, V. Balčiūnas buvo vienas iš Pasaulio anykštėnų bendrijos steigėjų (Rytis KULBOKAS „Vonios ir stiklainiai – dar ne kultūra“, „Anykšta“, 2015-12-05).