Su muzika per visą gyvenimą

Kavarsko pedagogas, muzikantas Stanislovas Svirskas švenčia 90-ies metų jubiliejų. Kovo 26 dieną Anykščių kultūros centro (toliau – AKC) Kavarsko skyriaus salėje vyko muzikantui S. Svirskui skirtas jubiliejinis koncertas „Su muzika per gyvenimą“.
Jubiliatą sveikino Anykščių rajono savivaldybės meras Sigutis Obelevičius, Kavarsko klebonas kun. dr. Nerijus Vyšniauskas, Kavarsko seniūnijos ir mokyklos darbuotojos, buvę Stanislovo mokiniai, taip pat žmona Aldona, vietinių meno mėgėjų kolektyvų nariai, pavieniai kavarskiečiai.

Stanislovas, arba Stasiukas, kaip jį švelniai vadina kavarskiečiai, muzikuoja – maždaug nuo penkerių.
Jo pedagoginis kelias, truko net 55-erius metus. Stanislovas Vilniaus universitete yra baigęs filologijas studijas, po jų 15 metų mokytojavo Troškūnų vidurinėje mokykloje, ten aktyviai įsitraukė į kultūrinę ir meninę veiklas, subūrė birbynininkų ansamblį. Išmokė jaunimą pūsti tenorines ir bosines birbynes. Vėliau buvo moksleivių dūdų orkestro vadovas. 1974 metais persikėlė gyventi į Kavarską, įsidarbino Kavarsko vidurinėje mokykloje, turėjo rusų ir lietuvių kalbos pamokų. „Mokytoju niekad nebuvau, tik vyresniuoju mokinių draugu, o vyresnio lyg ir reikėtų klausyti“, – šypsodamasis renginyje kalbėjo Stanislovas.
Ne veltui S. Svirskas dažnai pavadinamas meninės veiklos veteranu, nes dirbo su įvairiais muzikos kolektyvais, moka groti gal su 10 instrumentų: balalaika, akordeonu, armonika, birbyne, dūda, saksofonu, klarnetu… Išėjęs į pensiją, dar 22 metus dirbo su muzikantais ansamblio vadovu.

Kapelos įkūrėjas

Renginio vedėja Šerių bendruomenės meno vadovė Daiva Bakšienė susirinkusiems priminė, kad Kavarsko mieste kapela tai buvo, tai ji vėl kurį laiką neegzistavo. „Prieš penkerius metus nuėjo Stanislovas pas Valentą Vaitonį ir paklausė: „Ar išleisi savo žmoną Gražiną pagroti?“ Išleido. Taip jiedu – Stasiukas su smuikininke Gražina – pradėjo pirmieji repetuoti, tad netrukus atgimė Kavarske kaimo kapela“, – kalbėjo Daiva, kurį laiką bandžiusi kapeloje mušti būgną, bet tą „misiją“ mielai perėmė Lina Dapkienė.

Kapelos ,,Šaltinis” repertuare skamba smagios polkos, valsai, liaudiškos ir populiarios dainos.

Beliko trys iš okteto

Kai jubiliato pasveikinti ant scenos užlipo Algirdas Janišius ir Vytautas Bitinas, Stasiukas įtraukė juos į koncertinę programą – vyrų trio atliko tris dainas. Deja, iš kadaise buvusio „Senjorų klubo“ vyrų okteto – iš aštuonių atlikėjų – beliko trys… Kitiems – amžinąjį atilsį.

Akivaizdu, kad Kavarsko miestelyje vietinė bendruomenė sparčiai sensta, jau daug yra išėjusių į anapusinį pasaulį… Jubiliatas pašmaikštavo, kad jo vienas draugas yra pasakęs: „argi tau ne sarmata jaunesnius išlydėti“.

„Gyvenimo išminties“ specialybės diplomas

Stanislovo žmona Aldona Svirskienė, daug metų dirbusi Kavarske ir Troškūnuose režisiere, įteikė vyrui išskirtinį diplomą.
„Šis diplomas liudija, kad jubiliatas 2023 m. kovo 16 d. sėkmingai baigė universitetą „Devynios dešimtys“, apgynė magistro diplominį darbą „Gyvenimas – jėga“. Universiteto atestacinės komisijos sprendimu jam suteikiama aukščiausios kategorijos vyro specialybė.

Be to, šis diplomas liudija, kad Stanislovas Svirskas yra ypač talentingas bei darbštus vyras, nuostabus tėtis, puikus senelis, linksmas ir paslaugus draugas ir atsakingas Lietuvos pilietis. „Jubiliejaus asociacijos“ sprendimu suteikiama aukščiausios kategorijos „Gyvenimo išminties“ specialybė“.

Aldona Svirskienė, su vyru kartu nugyvenusi jau 62 metus, šypsodamasi priminė susirinkusiems, kad Stanislovas visada grojo ir groja: „Būdavo, vaikus užmigdau, o jis groja. Aš jam sakau: „Tyliau, vaikus pažadinsi“, o jis vis tiek grodavo ir tebegroja iki šiol“. A. Svirskienė patvirtino, kad Kavarsko daugiabučio kaimynai kasryt žadinami armonikos garsų.

Jubiliatą sveikino buvę mokiniai

Pasveikinti savo mylimą buvusį auklėtoją atvyko gražus būrys Stanislovo mokinių, baigusių Troškūnų vidurinę mokyklą – dalis iš 1970 metais baigusiųjų (21 laida), dalis – 1974-siais baigusiųjų vidurinę mokyklą (25 laida).

Linvydas Aleknavičius, sakydamas sveikinimo kalbą, pabrėžė, kad Stanislovą vadina mokytoju, ir nurodė konkrečius pavyzdžius, kur mokytojo veikla, užsiėmimai, jo pomėgiai padarė įtakos paties Linvydo pomėgiams, atradimams ir net renkantis gyvenimo kelią: „Žiema, sėdžiu namie Narbutuose, netoli Kavarsko. Ežeras šalia. Smarkiai pusto. Beldžiasi Stanislovas: „Gal galėtum parvežti, toli man pareiti“. Nuo tada žvejoju. Paminėsiu, kad pirmas bitės įgėlimas ir nukritimas mano buvo prie Stanislovo. Nuo to – mano paties bitininkavimas, turėjau 10 kelmų. Kelią į muzikos pasaulį parodė, visus muzikos pradmenis suteikė Stanislovas. Profesionaliai grojau ir dainavau. Rytų religijos ir filosofijos knygos irgi iš jo, Stanislovo. Stalo tenisas. Su juo žaista iki meistro lygio“.

Ir per šventes, ir per laidotuves

Viena auklėtinė, paprašyta prisiminti mokytoją ir auklėtoją Stanislovą, pasakojo: „Jis niekad nebuvo piktas. Labai organizuotas. Mūsų visi klasės berniukai dūdų orkestre grojo. Aktyvus visą laiką. Be to, auklėtojas krepšinį žaisdavo kartu. Akinius gumute prisirišdavo, ir pirmyn sportuoti su visais“. Auklėtinė taip pat prisiminė, kad Stanislovas laikė balandžių: „Mėgdavo į juos ilgai žiūrėti, bet kai tik be penkių devynios, skubėdavo į pamokas. Tuomet pamokos prasidėdavo devintą ryto.“
Pakalbintas S. Svirsko auklėtinis Vytautas Baltakys atviravo, kad daug koncertuota, būta ir nuotykių. „Daug švenčių „atgrodavom“. Tekdavo ir per laidotuves groti. Pamenu, laidotuvės būdavo ir žiemą. Kartą sunkvežimiu mus vežė per laukus, nors daug šalčio buvo. Spirito įpildavo į instrumentą, kad neužšaltų, nes vienas po kito instrumentai, šalčio gavę, nebegrodavo“.

„Aš pas Stanislovą grojau kornetu (ne klarnetu, nes dauguma painioja šiuos muzikos instrumentus – red. past.) ir birbyne maždaug 5 metus. Muzikos daug buvo ir tolesniame mano gyvenime“, – kalbėjo viena siš buvusių auklėtinių.

Laima iš 25-tos laidos pabrėžė visą laiką besivadovaujanti auklėtojo įdiegtomis vertybėmis. „Man patinka jo mintis, kad nematomas pasaulis mato matomą pasaulį. Išlaikom draugišką ryšį, nors ir gyvenam skirtinguose rajonuose. Visą laiką bendravimas su Stanislovu – kaip šeimoje, toks artimas. Kitas susitikimas mūsų vyks Troškūnuose 2024-siais. Stanislovas į visus mūsų susitikimus atsiveža armoniką, pagroja, o mes pritariam dainuodami. Taip pat eilių paskaito, padeklamuoja mūsų susibūrimuose.“

Auklėtiniai mielai prisiminė žygius dviračiais su auklėtoju Stanislovu, žaistą stalo tenisą: „Iš Troškūnų dviračiais važiavom iki Rubikių ežero, ten palapinėse nakvojom. Sportiškai leisdavom laiką. Pamenu, ir stalo tenisą labai aktyviai žaisdavo per pertraukas. Dar vaidinimai būdavo, bet čia daugiau Aldona Svirskienė vadovavo teatro kolektyvams“, – papildė klasės draugą bičiulis.

Pagrodavo net per pamokas

Buvęs mokinys Raimondas Sunklodas šiltai prisiminęs savo rusų kalbos mokytoją, pasakojo, kad S. Svirsko klasėje visuomet būdavo instrumentas – akordeonas ar armonika. „Jo instrumentas visada būdavo padėtas saugiai klasės kampe. Jei tema kažkuo siedavosi su muzika, mums S. Svirskas pagrodavo. O būdavo ir taip: atsiskaitymas, mes nelabai pasiruošę, tai mes pagudraudavom, paprašydavom Stanislovo, kad pagrotų vieną kūrinį. Na, kiek padvejojęs, sutikdavo, tik sakydavo garsiai neplot, – šypsojosi Raimondas ir tęsė: – Baigdavo vieną kūrinį grot, mes, gudručiai, negarsiai paplodavom, dar paprašydavom: „gal dar vieną? Pagrokit“. Išklausydavome kelis kūrinius, laikas prabėgdavo ir atsiskaitymas būdavo nukeliamas į kitą pamoką“.

Lyg ugnikalnio išsiveržimas

„14 auklėtinių iš Troškūnų vidurinės mokyklos po renginio salėje buvo užsukę ir pas mus į namus. Penkiasdešimtmetis nuo jų baigimo kitais metais laukia. Buvusių troškūniečių šeimos dabar išsibarsčiusios po visą Lietuvą. Vadinasi, reikia gyvent dar metus. Esu taip maloniai nustebintas, toks didelis dėmesys ir pagyrimas net žudė, – nusijuokė po renginio kiek pailsėjęs senjoras ir tęsė: – Toks malonus ugnikalnio išsiveržimas, ta „stichinė nelaimė“, tas mano jubiliejus.“

Paklaustas, kokia yra jo ilgo gyvenimo paslaptis, Stanislovas atsakė, kad tai muzika ir meditavimas: „Ilgo gyvenimo pagrindas ir yra muzikavimas, dvasinė meditacija. Kiekvieną rytą pagroju po valandą ar po dvi. Kaimynė, mokyklos pavaduotoja ugdymui Rima Tubienė minėjo, kad girdi armoniką vietoj žadintuvo ar vietoj pirmųjų gaidžių. Gal tikrai girdisi, – šypsojosi jubiliatas. – Pagroju ir sau. O meditacijai turiu savo didelį tekstą – maldą, bet muzikavimas – dar didesnė meditacija, nes harmonizuoja visą sielą ir uždega norą dar ilgiau pagyvent.“