Liepos 17-osios, šeštadienio, vidurdienį linksmo žmonių šurmulio, muzikos garsų prisipildė Kunigiškių I kaime veikiantis Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus.
Čia Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyrius, asociacija Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“ ir Muziejus kartu su partneriais – Vaižganto krašto bendruomene – tryliktąjį kartą organizavo tradicinį Aukštaitijos krašto talentų sambūrį „Ieškokime „deimančiukų“ savyje ir šalia savęs“.
Renginį pradėjusi Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriaus padalinio vadovė Aldona Bagdonienė „deimančiukus“ ir jiems prijaučiančius pakvietė susiburti jaukiame muziejaus kiemelyje po klevais paskambindama senutėliu mokykliniu varpeliu, primindama, kad toks susiėjimas vyksta ne kur nors kitur, o buvusioje Kunigiškių pradžios mokykloje, po restauracijos virtusioje muziejumi. Pasak šventės vedėjos A. Bagdonienės, labai prasminga, kad talentų sambūris organizuojamas toje vietoje, kur vaikystėje teko mokytis ir Tumų Juozukui ir kur vėliau mokykla buvo pavadinta rašytojo, kanauninko Juozo Tumo -Vaižganto vardu. Vaižgantas mylėjo žmones, teatrą, meną, knygas, gamtą ir visur ieškojo ko nors gražaus, šviesaus, gero, džiaugėsi kiekvienu nauju kūriniu, išleista knyga, parengta paroda, sukurtu vaidmeniu. „Nenuilstantis mūsų kraštietis ieškojo gyvenime „deimančiukų“, sekdami jo pavyzdžiu ir mes stengiamės ieškoti talentų, pasidžiaugti savųjų „deimančiukų“ veikla“, – kalbėjo renginio vedėja, prisiminusi, kad pirmaisiais metais į renginius susirinkdavo po keletą Svėdasų krašte gyvenančių ir kuriančių tautodailininkų, mėgėjų ir profesionalų, ką nors kuriančių žmonių. Kasmet jų vis daugėjo, plėtėsi ne tiktai dalyvių ratas, bet ir jų geografija. Dabar sambūrio organizatorių surastų „deimančiukų“ yra jau apie pusantro šimto, jie atvyksta į Kunigiškius ne tik iš Svėdasų ar kitų Anykščių rajono vietovių, bet ir iš Utenos, Rokiškio, Kupiškio, net iš Kauno, Vilniaus ir kitur.
Pasidžiaugus vis gausėjančiu talentingų žmonių būriu, tylos minute pagerbtas amžinybėn iškeliavusių „deimančiukų“ šviesus atminimas. Čia pat, kiemelyje, tarp gėlynų, šalia išlakių klevų, ant muziejaus pastato sienų bei kitose erdvėse renginio dalyvių akis žavėjo unikalių darbų parodos. Talentinga ūkininkė iš Aulelių Alvyra Žilienė eksponavo išraiškingus savo tapybos darbus, keletą įspūdingų piešinių atsivežė ir mamos pėdomis žengiantis, savo kūrybines jėgas tapyboje bandantis Svėdasų Juozo Tumo -Vaižganto gimnazijos moksleivis Džiugas Žilys. Butėniškė Domicelė Augutienė, kaip ir kasmet, visus pradžiugino sausų augalų kompozicijomis, tikrai meniškais darbais. Svėdasiškė buvusi mokytoja Irena Guobienė atsivežė nupintų margaspalvių kilimų, rankų darbo atvirukų, suvenyrų. Kiemelyje šalia vešlaus ąžuoliuko puikavosi ir du iš storo klevo išskobti krėslai, kurie vėliau tapo norinčių nusifotografuoti, įsiamžinti atributu. Tai tolimųjų reisų vairuotojo iš Gudonių Alfonso Dagio rankų sukurta ir muziejui įteikta dovana. Dagių šeima jau nebe pirmus metus, tvarkydama savo vienkiemyje senus medžius, juos genėdama ar išpjaudama pavojingai augančius, vis kokį nors reikalingą masyvų lauko baldą paruošia muziejui. Dar kiemelyje veikė ir muziejininko, žurnalisto Vytauto Bagdono meninių fotografijų paroda gamtos tematika. O Birštono krašto muziejus Vaižganto krašto bendruomenei „deimančiukų“ sambūrio proga paskolino kilnojamąją fotografijų ir dokumentų parodą „Birštonais pasruvę Nemuno krantai“, pasakojančią apie mūsų žemiečio ryšius su garsiuoju Lietuvos kurortu. Ir ši paroda sulaukė nemažai dėmesio. Kaip ir muziejaus patalpose eksponuojami Almos Onos Kuolienės, Irenos Guobienės, Dovilės Buzėnaitės, Jūratės Dagytės, Dalios Dagienės rankdarbiai. Šių nagingų moterų kruopštaus darbo vaisius sambūrio dalyviai jau ne kartą regėjo parodose, o štai Lietuvos dailės akademijos Telšių filialo studentės, būsimosios juvelyrės rokiškėnės Ritos Jasiūnaitės karpiniai čia atkeliavo pirmą kartą, tad su jaunąja autore daug kas norėjo pabendrauti, įsigilinti į jos „kūrybinę virtuvę“…
Ne vien tiktai dailiaisiais amatais, suvenyrais, piešiniais ir kitais talentais parodose galėjo tą šeštadienį pasidžiaugti sambūrio dalyviai. Jų laukė ir įspūdingas koncertas. Iš Utenos atvykusios Meno mokyklos dėstytojos Audronė Misiukaitė ir Renata Buzėnaitė padovanojo keletą skambių dainų. Nuo šio profesionalaus muzikinio dueto neatsiliko ir kitos dvi profesionalės muzikės pusseserės Ilma Skukauskaitė ir Sandra Čereškevičienė, kurių atliekamos dainos irgi nepaliko abejingų. Daug plojimų susilaukė ir dainų kūrėjas bei atlikėjas svėdasiškis Algimantas Baronas. Gražiai armonikomis griežė Vaiva Jasiūnienė iš Rokiškio rajono ir svėdasiškis Mindaugas Antanėlis. O šalia dainų, muzikos akordų labai tiko ir prie mikrofono nuskambėję poezijos ir prozos kūrėjų balsai. Niekuomet energijos nestokojanti Vaižganto mažosios premijos „Už nuopelnus Svėdasų kraštui“ laureatė Irena Guobienė šmaikščiai svėdasietiška tarme papasakojo aktualų nūdienos gyvenimo vaizdelį, Svėdasų literatų klubo „Sietuva“ vadovė Alma Švelnienė perskaitė keletą eilėraščių iš savo pirmosios knygos „Vilties lašeliai“, Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, knygų leidėja medikė Aldona Širvinskienė perskaitė labai prasmingą novelę koronaviruso ir karantino tematika, kas kartais gali slėptis po kaukėmis, Dalios Dagienės posmuose atsispindėjo gimtojo krašto gamtos grožis… O tautišku kostiumu pasipuošusi šešiametė Viltautė Žilytė visus sužavėjo išraiškingai padeklamuotu eilėraščiu apie Lietuvą.
Tradiciškai pirmą kartą dalyvaujantiems renginyje „deimančiukams“ buvo įteiktos specialiai pagamintos „Dėkavonės“ ir knygos apie Vaižgantą, o jau nuolatiniams dalyviams prisiminimui padovanoti suvenyrai vaižgantiška tematika.
Užbaigdama oficialiąją renginio dalį Aldona Bagdonienė pacitavo Vaižgantą: „Su talentais nepakovosi – jie tau ir priešinantis įlis į sielą…“ Pasak vedėjos ir šventės organizatorės Aldonos, niekas ir nesiruošia su talentais kovoti: „Priešingai – talentingais žmonėmis mes didžiuojamės, linkime jiems kūrybinės sėkmės ir džiaugiamės, kad „deimančiukų“ ratas vis plečiasi“…
Tos pora valandų, praleistų kūrybingoje atmosferoje, tarp bendraminčių, nė kiek neprailgo. Ir oro sąlygos buvo palankios šiam tradiciniam, daugelio pamėgtam renginiui. Nors diena buvo labai karšta, bet saulė ne itin spigino, kartais net ilgesniam laikui pasislėpdavo už debesų. Ir perkūnija tik palengva pradėjo dudenti, o trumpalaikis lietus prapliupo jau tada, kai visi išsiruošė į namus…
Taigi buvo laiko ir menine dalimi pasigėrėti, ir parodomis pasidžiaugti, ir tarpusavyje pasišnekučiuoti, ir prie suneštinių vaišių stalo pabendrauti…
