Pabaiga (pradžia – „Anykšta“, 2013 – 06 – 22)
Kovojo prieš sovietinę valdžią
Sovietinė valdžia 1940-1941 m. buvo pagrindinė svetimos valstybės SSSR okupacinių planų vykdytoja Lietuvoje, todėl partizanams kovos už nepriklausomybę esmė buvo sovietinės valdžios nuvertimas, jos institucijų vietose panaikinimas.
Buvęs revoliucinio judėjimo dalyvis, partinis ir sovietinis darbuotojas Jonas Vildžiūnas savo atsiminimų knygoje „Kova be atvangos“, išleistoje 1971 m., išvardina 15 Anykščių komunistų, kurie veikė pogrindyje dar Nepriklausomoje Lietuvoje, tai: Antanas Jočys, Safronas Šaripovas, Cipa Jofaitė, Jankelis Šapira, Abramas Bermanas, Sofija Bermanaitė, Hodė Bermanaitė, Dovydas ir Izraelis Ševachai, Liuba, Chana, Beilė Ševachaitės, Zelikas, Ruvinas, Borisas Laferiai, (nuo 1935 m. anykštėnas darbininkas Abraomas Dovidavičius buvo komunistas) Anykščių partorganizacijai vadovavo 1926-1929 m.- Abramas Bermanas , 1929-1930 m.- Jankelis Šapira, 1931-1940 m.- Cipa Jofaitė.
Sovietų valdžiai 1941-1940 m. Anykščių vls. atstovavo sovietiniai – partiniai aktyvistai. Pagrindinė valdžia valsčiuje, kurį vykdė visų vietinės valdžios įstaigų ir pareigūnų kontrolę, buvo valsčiaus partijos komitetas, kurį 1940 m. sudarė 5 komunistai: amatininkas-odininkas Abramas Bermanas, darbininkai: Sergejus Komenskis, Cipa Jofaitė, Ruvinas Kaganas ir Stasys Baniūnas. Tuometinė valdžia stengėsi į svarbesnius valdžios postus paskirti komunistus, bet jų Anykščių valsčiuje buvo tik 16 ir 2 kandidatai į partijos narius. Dar dalis komunistų 1940-1941 m. išvyko dirbti į Uteną, Kauną ir kitus miestus. 1940 m., prasidėjus sovietinei okupacijai, Anykščių valsčiuje liko 8 komunistai ir 2 kandidatai. Iš senųjų partijos narių liko dirbti Abramas Bermanas, Cipa Jofaitė, Safronas Šaripovas, nėra žinoma, ar kiti komunistai išvyko ar liko Anykščiuose. Kaip nauji nariai partiniuose dokumentuose yra minimi Stasys Baniūnas, Petras Katinas, Sergejus Komenskis ir Ruvinas Kaganas, tik neaišku, kada jie įstojo į partijos gretas. Visi šie žmonės buvo komunistai ir sudarė sovietų valdžios branduolį Anykščiuose. Iš viso Anykščių vls. buvo per 40 asmenų, sovietinės ir partinės valdžios pareigūnų. Vietos valdžios branduolys dirbo valsčiaus partijos komitete (5 žmonės) ir valsčiaus vykdomajame komitete (5 žmonės). Žemutinę sovietinės valdžios grandį sudarė apylinkių vykdomieji komitetai (Anykščių valsčiuje buvo 14 apylinkių). Juose dirbo po du žmones (pirmininkas ir jo pavaduotojas), iš viso – 28 žmonės. Daugelyje apylinkių buvo paskirti tik pirmininkai. 1941 m. birželio – liepos mėnesiais Anykščių vls. partizanai sulaikė 4 komunistus ir 2 kandidatus į partijos narius iš 8, dirbusių valsčiuje prieš karą. Visi komunistai – Laferis, Izraelis Ševachas, Petras Katinas buvo sušaudyti. Stasys Banėnas pakartas kalėjime per tardymą. Kandidatai į komunistų partijos narius Juozas Sabaliauskas ir Vladas Butėnas įkalinti. Kitų dviejų komunistinių organizacijų – komjaunimo ir MOPR-o (kitaip – liaudies pagalbos) narių skaičius prieš karą nėra žinomas, bet šių organizacijų narių prieš karą buvo daugiau negu komunistų. Iš viso partizanai suėmė 17 partinių aktyvistų. Iš jų 6 komunistus ir kandidatus į partijos narius, 9 komjaunuolius, 2 MOPR-o organizacijos narius.
Taip pat 1941 birželį – liepą Anykščių vls. partizanai sulaikė 11 sovietinės valdžios darbuotojų. Papildomai partizanai sulaikė 32 sovietų valdžios rėmėjus ir jų šeimos narius. Kai kurie suimtieji sovietiniam-partiniam aktyvui nepriklausė, bet 1940 m. iš sovietų valdžios buvo gavę žemės arba buvo dalyvavę valdžios organizuotuose mitinguose ar ne vietoje ką nors pašnekėję. Iš viso partizanai sulaikė 56 asmenis, iš kurių apie 30 1940-1941 metais buvo sovietinio partinio aktyvo nariai arba įvairių įstaigų tarnautojai. Sulaikytųjų sovietinių ir partinių darbuotojų likimas buvo skirtingas – nuo apklausos ir greito paleidimo iki sušaudymo. Nemažai suimtųjų patyrė partizanų smurtą, partizanai keršijo aktyvistams už trėmimus, suėmimus, įvairius suvaržymus, gyvenimo sąlygų pabloginimą.
Partizanai per tardymą
apie kovą prieš sovietų valdžią
S. Burneika. 1947 06 30, Vilnius (tardymo protokolas).
– Aš stojau į partizanų būrį todėl, kad man nepatiko sovietų valdžia ir norėjau kovoti prieš jos likučius, už laisvę ir nepriklausomybę.
A. Paulavičius. 1945 03 07, Utena (tardymo protokolas).
– Mūsų būrys suėmė per 30 sovietinių ir partinių aktyvistų, kelis jų sušaudė, bet pavardžių aš nežinau. Baltranas mums kalbėjo, kad mes, lietuviai, turime su ginklu kovoti prieš sovietų valdžią ir atkurti Nepriklausomą Lietuvą. Aš, būdamas šauliu, turėjau pirmas stoti į kovą prieš sovietų valdžią.
V. Kiaulevičius. 1945 02 15, Utena (tardymo protokolas).
– Pagrindinis mūsų būrio partizanų darbas buvo saugoti miestelį nuo plėšikų, suimti visus komunistus ir sovietinių įstaigų tarnautojus. Įsakymus mes gaudavome iš Anykščių, tiesiogiai iš partizanų kuopos vado Baltrūno (pastaba – Baltrėno) arba jo pavaduotojo Biliūno. Andrioniškio partizanai suėmė visus vietinius komunistus: Anastaziją Kalčienę, Balį Slavinską, ruošėmės suimti Juozą Sabaliauską, bet jis nuo mūsų pasislėpė. Iš sovietinio aktyvo mes suėmėm Praną Baranauską, Juliją Vildžiūnaitę, Repečką. Tai pat buvo suimti visi Andrioniškio komjaunuoliai, bet juos greit paleido. Įsakymą suimti komunistus ir aktyvistus mes gavome iš Anykščių. Prisipažįstu, kad dar iki karo pradžios sutelkėme sukilėlių, vadinamųjų Lietuvos partizanų, būrį. Aš surinkau 35 vyrus, kuriuos instruktavau ir aprūpinau ginklais. Kovojom prieš Sovietų valdžią ir RA Paėmėm į nelaisvę 9 (10) RA kareivių.1941 liepos mėn.gavau įsakymą suimti visus komunistus ir aktyvistus.
Kovojo prieš Raudonąją armiją
Vienas iš pagrindinių Anykščių partizanų uždavinių buvo RA karių, likusių nuo fronto Anykščių valsčiaus teritorijoje, sulaikymas, izoliavimas ir perdavimas vokiečiams bei pagalba vokiečiams, kovojant šioje teritorijoje su RA likučiais. Per Anykščių valsčių dideli RA kariniai daliniai nesitraukė. Valsčiaus teritorija buvo nuošalyje nuo pagrindinių kelių, kuriais sovietinė armija bėgo į Rytus. Partizanai dažnai susidurdavo tik su nedidelėmis grupėmis raudonarmiečių – nuo 2 iki 10 žmonių. Dauguma sovietų karių partizanams pasidavė be mūšio. Vietiniai gyventojai dažnai pranešdavo partizanams apie jų apylinkėse pasirodančius RA kariškius.
Bet kiek iš viso Anykščių kuopos partizanai sulaikė karių, nustatyti sunku, nes liudininkai pateikia labai skirtingus jų skaičius. Nuo 6 kareivių, kuriuos mini juos saugojęs mokykloje (Anykščių progimnazijoje) partizanas Bronius Šeibakas iki 200 karių, laikytų ten pat prie mokyklos, kuriuos mini partizanas Albertas Paulavičius ir liudininkė Marija Berezniova. Kiti liudininkai nurodo tai pat skirtingus skaičius raudonarmiečių, kuriuos sulaikė Anykščių partizanai. Liudininkų parodymai, nors ir prieštaringi, bet gali būti ir teisingi, nes karo belaisvių skaičius nuolat keisdavosi. Tik ką sulaikytus kareivius atvesdavo į jų laikino izoliavimo stovyklą gale miesto prie Anykščių pravoslavų cerkvės ir progimnazijos. Po keleto dienų juos išveždavo traukiniu į Uteną. Karo belaisvių skaičius didėjo – juos sugaudavo ir laikydavo stovykloje ne tik Anykščių miesto partizanai. Partizanų štabo nurodymu juos į Anykščius atveždavo ir Andrioniškio, ir Burbiškio būrių partizanai. Povilas Jovaiša ir Vladislava Jovaišienė patvirtino, kad 10 RA karių buvo sulaikyti Anykščių miesto krūmuose, Samuelis Nikiforovas tvirtino, kad broliai partizanai Šalteniai savo namuose Peslių kaime 1941 m. birželio 28-29 dienomis sulaikė 3 RA karius. Partizanas J. Šumila per tardymą nurodė, kaip jis su kaimynais, kitais partizanais, Ažupiečių kaime 1941 m. liepos mėn. pradžioje savo namuose sulaikė 10 RA karių. P. Jovaiša tvirtino, kad 1941 liepos mėn. partizanai sulaikė ir uždarė į mokyklą 20 RA karių. Minėtų liudininkų parodymai patvirtina, kad Anykščių miesto partizanai pačiame mieste ir jo apylinkėse 1941 m. birželio mėn. pabaigoje ir liepos mėn. pradžioje sulaikė 51 RA karį, iš jų 2 nušovė, dar 2 nušovė susidūrimų metu. Andrioniškio būrio partizanai sulaikė 11 RA karių. Iš jų – 10 pačiame Andrioniškyje ir vieną sužeistą po kautynių prie Karčių kaimo pas vietinį gyventoją Joną Minkevičių. Burbiškio kaimo partizanų būrys sulaikė per 40 raudonarmiečių. Iš viso Anykščių partizanai galėjo sulaikyti iki 100 karių. Nėra žinių, kad traukdamiesi per Anykščių valsčių RA kariai būtų ką nors nužudę arba apiplėšę, bet dauguma jų buvo ginkluoti ir galėjo atimti maisto produktus, arklius ar dviračius. Burbiškio kaimo partizanų vadas A. Grigas nurodė, kad jis organizavo partizanų būrį tam, kad apsaugotų vietinius gyventojus nuo plėšimų. Jo nuomone, tokių veiksmų galėjo imtis besitraukiantys raudonarmiečiai. (Pastaba – daug kur Lietuvoje pirmomis karo dienomis vyko plėšimai ir žudynės.)
Pirmomis karo dienomis susikūrusiems Anykščių, Andrioniškio, Burbiškio partizanų būriams, susivienijusiems į vieną kuopą, labai trūko ginklų. Daugelis partizanų apsiginklavo tik atėmę ginklus iš sulaikytų raudonarmiečių. Tai patvirtina ir partizanų parodymai per tardymus.
Ne visi RA kariai, partizanams pareikalavus, pasiduodavo savo noru. Pačiuose Anykščiuose ir valsčiaus teritorijoje įvyko keletas partizanų ir raudonarmiečių susidūrimų. Anykščių valsčiaus partizanai dalyvavo 4 kautynėse ir susidūrimuose. Tai vyko 1941 m. birželio mėnesio pabaigoje, liepos mėnesio pradžioje. Anykščių valsčiaus partizanai neteko vieno savo bendražygio, prie miesto žuvusio partizano Vytauto Vilnonio.
Nukovė RA karininką
S. Nikiforovas. 1947 06 16, Anykščiai (liudininko apklausos protokolas).
– 1941 m. birželio 24 ar 25 dienomis pro Anykščius pravažiavo vokiečių žvalgai, bet miestelyje dar buvo likę trys RA kariai: jaunesnysis leitenantas ir du kareiviai ryšininkai. Buvo sugedęs jų motociklas, todėl jie užvažiavo pas kalvį Žarckų ir paprašė pataisyti. Aš, pamatęs vokiečius, nuėjau pas Žarckų ir juos įspėjau. RA karininkas nutarė iš miesto trauktis geležinkelio tilto link, o iš ten toliau miškais į rytus. Tada RA kariai nubėgo link upės. Kai jie bėgo skersgatviu pro T. Liago dirbtuves, juos pastebėjęs T. Liagas pradėjo šaukti ir ranka rodyti į karius baltiesiems partizanams, kurie jau buvo pasirodę miestelyje. Partizanai pasidalino į dvi grupes ir nusivijo RA karius. Viena grupė užėjo raudonarmiečiams iš priekio ir atkirto jų pasitraukimą link geležinkelio tilto, kiti jiems užtvėrė pasitraukimą atgal. Prie upės prasidėjo susišaudymas, kurio metu buvo nukautas RA karininkas, o abu kareiviai sužeisti ir paimti į nelaisvę.
Anykščių miesto pakraštyje
sudegino mašiną
L. Razalienė. 1948 04 10, Anykščiai (liudininkės apklausos protokolas).
– 1941 m. pačioje karo pradžioje, kai mieste pasirodė mašina su RA kariais, B. Šaltenis, ginkluotas karabinu, bėgo per miestą ir pranešė apie tuos karius kitiems sukilėliams. Sukilėliai – tarp jų ir B. Šaltenis – liepė vietiniams gyventojams atlaisvinti gatvę ir pradėjo šaudyti į mašiną. Ar B. Šaltenis šaudė, aš nemačiau. Mačiau, kaip vienas kareivis nukrito mašinoje ir ji sustojo. Vėliau sukilėliai miesto pakraštyje sudegino mašiną. Dalis kareivių buvo paimti į nelaisvę ir nuvaryti į kalėjimą. Kitą rytą tų kareivių kalėjime nebuvo, kur juos išvedė, aš nesužinojau.
Anykščiuose susikūręs sukilėlių (partizanų) būrys per nepilnus tris veiklos mėnesius (nuo 1941 06 25 iki 1941 09 03) įvykdė keletą uždavinių. Padėjo atkurti vietos valdžią. Išaiškino ir sulaikė 56 sovietinės valdžios aktyvistus ir rėmėjus (iš jų tris nužudė). Sulaikė valsčiuje per 100 Raudonosios Armijos karių (iš jų 4 nušovė). Apsaugojo vietinius gyventojus nuo plėšikavimų ir besitraukiančiųjų keršto (pastaba – pirmomis Vokietijos-SSSR karo dienomis Anykščių valsčiuje civilių asmenų aukų nebuvo). Būrio vadovybė nuo pat sukilimo pradžios palaikė ryšius su vokiečiais, kurie, deja, įtraukė dalį sukilėlių į nekaltų žmonių, Lietuvos piliečių žydų žudynes. Iš 245 būrio narių žydus šaudė ne daugiau kaip 30 asmenų. Bet jų veikla paniekino kovotojo už laisvę vardą ir suteršė Anykščių sukilėlių būrio veiklą. Bet tai jau kito rašinio apie 1941 m. Anykščių sukilėlius tema.
