Šiemet per „Obuolinių“ šventę buvo įvertinti visų Anykščių rajono seniūnijų ūkininkai.
Danguolės ir Raimondo bei Boženos ir Kęstučio Sunklodų šeimoms, buvo įteiktas apdovanojimas bendru ir vienodu pavadinimu – „Už tėvų sukurto ūkio tęstinumą“. Šie ūkininkai ūkininkauja Kavarsko seniūnijoje Budrių, Šovenių, Jusiškio ir Raščiagalio kaimuose.
Du sūnūs perėmė, tęsia ir plėtoja savo tėvų ūkininkavimo tradicijas. Apie tai pokalbis su vyresniuoju broliu Raimondu ir jaunesniuoju broliu Kęstučiu SUNKLODAIS.
Brolius ūkininkus kalbino Lina DAPKIENĖ.
– Ką Jums reiškia šis apdovanojimas – „Už tėvų sukurto ūkio tęstinumą“?
– Raimondas: Smagu dirbti gimtame krašte ir tęsti tėvų pradėtą darbą. Kartu su visa šeima sprendžiame iškilusias problemas, džiaugiamės pasiekimais.
– Kęstutis: Apdovanojimas buvo visiškai netikėtas, bet labai malonu, kad mūsų nepamiršo, įvertino.
– Pakalbėkime apie laiką, nes jis, kalbant apie tęstinumą, perimamumą, čia iš tiesų svarbus – Jūsų tėtis Antanas neseniai atšventė garbingą 80-ties metų jubiliejų. Teko girdėti, kad bičiuliai ir draugai surengė nemenką staigmeną jubiliatui ankstyvą gimimo dienos rytą?
– Raimondas: O, taip! Mes su broliu žinojome apie numatomą staigmeną, tad kaip niekur nieko paprašėme tėvuko tą rytą atrakinti dirbtuvių duris tam, kad įleistų darbininkus. Sugalvojome kuo pasiteisinti, kad mudu su broliu negalime būtent tą rytą laiku atvykti. Tėvukas, aišku, sutiko, nes ir šiaip jis dažnai atvažiuoja, pataria, padeda. Na ir, įsivaizduokite, iš pat ankstyvo ryto tėtis, ničnieko neįtardamas, ramiai atrakina ir atidaro duris, įeina pats ir… net susvirduliuoja iš nuostabos: būrys ištikimiausių draugų ir bičiulių garsiai sušunka „Su gimimo diena!“ Stalą padengę, šašlykų prikepę, ir dar šampano į taures įpylę, tyliai laukė dirbtuvių viduje! Tėvukas tikrai to nesitikėjo ir per savo gyvenimą tokios staigmenos nebuvo patyręs! Pusryčiai tą rytą jam buvo neužmirštami. O ir mums visiems, žinoma, nes juk visi susėdome šašlykų valgyti.
– Kęstutis: Gražaus jubiliejaus proga norėjome nustebinti tėtį, ir mums pavyko.
– Papasakokite plačiau, iš kur kilę Jūsų tėvai, koks buvo jų ūkis, kada ir kaip plėtėsi, augo, nuo kada jo valdymą perėmėte į savo rankas? Kokio dydžio yra dabar Jūsų abiejų dirbami plotai ir ką juose auginate?
– Raimondas: Tėtis iš Ažuožerių kaimo, mama kilusi iš nedidelio ir jau išnykusio Eidrikonių k. (Traupio sen.). Įsikūrus kolūkiams, žmonės buvo perkeliami į gyvenvietes, namus vienkiemiuose griovė, vyko melioracijos darbai – toks buvo mano mamos kelias į Šovenius. Iš „Atžalyno“ kolūkio mano tėvai išėjo vieni iš pirmųjų (tai buvo 1991 metai) ir, išsinuomoję iš valstybės 40 ha valstiečių ūkio žemės, pradėjo ūkininkauti. Vėliau tą žemę išsipirko.
Mūsų mama ilgus metus pati tvarkė buhalteriją, nes nebuvo sudėtingų reikalavimų. Kai pradėjome rašyti projektus, prasidėjo dvejybinė buhalterija ir pasamdėme buhalterę.
Aš pats keletą metų dirbau Kaune, bet 2005 m. sugrįžau į gimtuosius Šovenius, prisijungiau prie tėčio ir brolio. O 2008 m. perėmiau ūkį iš tėčio. Žiemą, nudirbę darbus, nuplovę techniką, pradedame remontuoti, konstruoti – nusiperkame nebenaudojamą traktorių ar mašiną ir atrestauruojame, sutvarkome ir toliau dirbame žemės ūkio darbus. Čia mūsų hobis. Žmona su trim vaikais gyveno Kaune iki 2013 m., o tada jau su jauniausia dukrele persikėlė gyventi čia, į Kavarsko seniūniją. Vyresnieji vaikai iki šiol gyvena Kaune.
– Kęstutis: Ūkininkauti pradėjau nuo 1991 metų kartu su tėvais. Šiuo metu kartu su broliu dirbame apie 600 ha.
– Ką darote taip pat, kaip darė Jūsų tėvai, ką darote kitaip?
– Raimondas: Tėvų ūkininkavimo kryptis buvo augalininkystė, tad ir mes su broliu tęsiame. Tiesa, auginamos grūdinės kultūros įvairovė jau didesnė: auginame pupas, grikius, kviečius, rapsą, garstyčias. Technikos turime daug, vis atnaujiname, iš senų konstruojame naujus.
Ir vietos dabar jau turim pakankamai: čia, buvusiose dirbtuvėse, įsirengėme šiltas patalpas, kuriose dirbame. Tėtis kūrena pečių, o broliukai dirba (juokiasi – red. past.).
– Kiekvieną darbo dieną ryte Jus galima sutikti kelyje – į darbą. Rodos, jau galėtumėte leisti sau daugiau pailsėti, tik pakontroliuoti ir darbus paskirstyti retkarčiais pasirodydami, kaip tai daro dauguma vadovų, turinčių darbuotojų, bet lyg prisukto laikrodžio tikslumu Jūsų kelias rytais veda tik ten – į dirbtuves. Ir Jūsų tėtis lygiai taip pat: čia ir čia. Asmeninis pavyzdys ir kiekvieno darbo eigos planavimas, tiesioginis dalyvavimas jį atliekant, visko laikymas „savo rankose“ – tai Jūsų tėvų, o dabar jau ir Jūsų abiejų darbo strategija?
– Raimondas: Taip, tik dirbant kartu galima daug nuveikti. Mes niekada neskaičiuojame darbo valandų – dirbame, kiek reikia. Tik sekmadienius stengiamės švęsti, nedirbame. Išimtis – javapjūtė. Jei tik leidžia oras, per javapjūtę dirbame be išeiginių.
– Kęstutis: Visus darbus, kaip ir anksčiau, planuojame kartu: tėtis, brolis ir aš.
– Kaip supratau, Jūsų ūkyje dirba dar keli nuolatiniai darbuotojai?
– Raimondas: Taip, dirba trys nuolatiniai darbuotojai.
– Kas labiausiai džiugina Jus, kaip ūkininkus? Ką tik sudygę daigeliai po sėjos, supirkimo punkte sėkmingai parduotas grūdinės kultūros kiekis, metų gale suvedami rodikliai, o gal visai kas kita?
– Raimondas: Viskas džiugina: ir sudygęs daigelis, ir saulė, ir lietus, jei jo ne per daug (šypsosi – red. past.), ir poilsio minutės su šeima. Gera ir po visų darbų, kai susitinkame su ūkininkais aptarti prabėgusių metų.
– Kęstutis: Labiausiai džiugina, kai būna palankios oro sąlygos, gausus derlius ir didelės supirkimo kainos, kai technika negenda.
– O jei kalbėtume plačiau, kaip manote, ko labiausiai trūksta ūkininkams? Kaip manote, ar pati profesija (ūkininkas) yra pakankamai vertinama mūsų visuomenėje?
– Raimondas: Ko trūksta? Ko gero, gerų, palankių oro sąlygų.
– Kęstutis: Taip, pritariu broliui, kad ūkininkams labiausiai trūksta gerų oro sąlygų. Na, o tokia profesija, kaip ūkininkas, mano nuomone, nėra pakankamai vertinama visuomenėje.
– Raimondai, turite sūnų studentą. Ką jis studijuoja? Ar pasikalbate apie ateities ūkininkavimo viziją? Jei brėžtume liniją: senelis, tėvas, sūnus, tai vėl atitiktų Jūsų gauto apdovanojimo „Už tėvų sukurto ūkio tęstinumą“ prasmę, tiesa?
– Raimondas: Sūnus Justas jau ketvirto kurso studentas. A. Stulginskio universitete studijuoja Žemės ūkio technologijas ir vadybą. Smagu būtų sulaukti tos akimirkos apdovanojimų „Už ūkio tęstinumą“.
– Įtampos ir didelio tempo kupinos dienos dirbant visus ūkininkavimo darbus, ypač per patį darbymetį, neabejoju, pareikalauja daug energijos. Kaip atgaunate jėgas?
– Raimondas: Jėgas atgaunu medžiodamas, vaikščiodamas po mišką. Turiu augintinę dratharų veislės kalytę Sambą, tai su ja praleidžiame daug laisvo laiko gamtoje, dresiruoju. Susitinkame su draugais, jie labai laukiami mūsų namuose.
– Kęstutis: Dirbu su optimizmu, į viską žiūriu pozityviai, todėl pilnas jėgų (šypsosi – red. past.).
Nuoširdžiai dėkoju Jums už pokalbį!
